Svarbiausias naujos teatro elementų vienybės bruožas 10 dešimtmečio scenografijoje – nesuderinamų meno stilių jungtys. Jas kūrė nedaugelis Lietuvos teatro dailininkų, tačiau pakako ir Jono Arčikausko produktyvaus darbo, įtvirtinusio praeities meno citatomis paremtos modernios eklektiškos kalbos įtaigą. Klasikinėje XIX a. pabaigos eklektikoje buvo išlaikomas stilių identitetas, išsaugomi aiškūs jų požymiai, o XX a. pabaigos eklektikoje skirtingi stiliai, jų ypatybės susilieja, išnyksta išskirtinumo ženklai.

 

Vakarų Europos scenografai jau nuo 7 dešimtmečio laisvai manipuliavo meninėmis formomis ir stiliais, išryškindami belaikius siužetus, amžinas temas, sutelkdami dėmesį į šiuolaikinio pasaulio anomalias būsenas, praeities atgrasumą. Tačiau paaiškėjus, kad praeities neįmanoma sunaikinti, nuspręsta žiūrėti į ją su ironija.

 

Lietuvos teatro dailininkai tik 10 dešimtmetyje pradėjo savaip modeliuoti žinomų įvykių, asmenybių įvaizdžius, juos parodijuodami ir ironizuodami deformuotomis istorinių stilių formomis. Citavimo metodas pasirodė priimtiniausias dailininkui Arčikauskui, kuris po esminio Jono Vaitkaus spektaklio Sapnas (1995) atrado atskirų kūrybos fragmentų jungimo būdą, apibendrinimui taikydamas eklektinę stilistiką. Tokiu būdu ir savo kūryboje jis pradėjo naują etapą.

 

Dailininkas įsisavino režisieriaus pasirinktą sudėtingą kūrybos kelią – „transformuodamas laiką keliamatėse erdvėse – istorinėje ir šiuolaikinėje“. Todėl dažnai 10 dešimtmečio Arčikausko su Vaitkumi pastatyti spektakliai „pasiduoda praėjusio laiko analizei ir tuo pačiu yra šiuolaikiški“, nes režisierius juos konstruoja „pasitelkdamas polifonijos principą. [...] Polifoninį modelį įmanoma susikurti naudojant asociatyvų montažo principą: vienas plius vienas yra daugiau negu du“. Daiva Šabasevičienė, Jono Vaitkaus režisūros modeliai: Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010, p. 138.

 

Šio dailininko atveju vienas stilius plius kitas stilius yra daugiau negu du. Ignoruojant taisykles jam tapo pavaldus supereklektikos SupereklektikaSupereklektika – postmodernizmui būdinga skirtingų stilių gausa viename kūrinyje. stilius, pabrėžiantis godaus šiuolaikinio žmogaus grimasas.

 

 Daugiau negu dviejų stilių deriniai gali pasirodyti perkrauti. Tačiau sumaniai pasirinkus atraminę stilistiką, Arčikauskui pavyko išryškinti svarbiausias spektaklių reikšmes. Skirtingų autorių, epochų, temų ir režisierių spektakliuose (Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro) Tuščios meilės pastangos, rež. Gytis Padegimas, 1995; Henriko Ibseno Lėlių namai, rež. Vaitkus, 1995; Oskaro Milašiaus Migelis Manjara, rež. Vaitkus, 1996) dailininkas akcentavo rokokines RokokasKaprizingą XVIII a. rokoko stilių apibūdina formų asimetrija, smulkių detalių ir masyvios visumos derinys. Iš jos kilo kostiumų mada su suvarstomais apatiniais diržais (korsetais) ir lankais po sijonu (krinolinais). detales: krinolinus, korsetus, įmantrius ornamentus, kaprizingas linijas, perkrautas šukuosenas, apnuoginimus. Visa tai supindamas su renesansinio commedia dell‘arte Commedia dell‘arteCommedia dell‘arte – XVI a. Italijoje atsiradę improvizuoti keliaujančių aktorių vaidinimai su kaukėmis, panašiomis į akinius su nosimis. teatro elementais (kaukėmis, grimu), ispaniškos mados elementais (gorgeromis (plačiomis apykaklėmis), įvairiais drabužio kimšimais), kurie panyra į barokinių klosčių masę ir prabyla apie žmogaus dvilypumą, apgaulę, neatitikimą tarp svajonių ir realybės.

 

Išskirtinis moderniai eklektiškas dailininko braižas susiformavo teatre pradėjus naudoti šiuolaikiškas medžiagas. 9 dešimtmetyje taikęs medį, liną, 10 dešimtmetyje Arčikauskas griežtai jų atsisakė. Susiformavus kritiniam požiūriui į nacionalines vertybes, medinę skulptūrą, Arčikausko kūryboje pradėjo dominuoti metalas, plastikas, sintetiniai audiniai, šiuolaikinėje buityje naudojami įrankiai, pakuotės, kuriose užkoduotos pigios masinės produkcijos pagundos.

 

Prabangius rūmus, įmantrų dvaro sodą Richardo Strausso (Štrauso) operai Salomė (1997), Umberto Giordano operai Andrea Chenier (1999) dailininkas kūrė iš plastikinių butelių, vielos ir lempų popierinių gaubtų. Įvairiais rakursais apšviesti jie skleidė apgaulingą prabangą, kurią dailininkas pabrėžė „perkeldamas žmogiško ir dieviško, kūniško ir dvasiško pradų grumtynes į nežemiškus tolius“. Rasa Vasinauskaitė, Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 160.

 

Statydamas šiuos spektaklius, vis dar nepasirinkęs tarp teatro ir keramikos, dailininkas patyrė, kas yra teatras:

 

Pagalbininkų čia nėra. Esi vienas kaip mirties akivaizdoje, todėl turi turėti labai konkretų atsakymą. [...] Dabar dar geriau supratau, kad profesinis pokalbis su tais, kurie įgyvendina mano idėjas, turi būti toks griežtas, kaip ir su savimi, antraip scenoje pasėjama daug neįmintų mįslių ir pakvimpa tegul ir geriausių idėjų laidotuvėmis. Labai sunku apibrėžti scenografijos ir kostiumų funkciją bei įtaką šiuolaikiniam teatrui. Tai ryšininko, tarpininko, pavidalo suteikėjo darbas. Scenoje gali būti tik kibiras ir šluota, bet nuo to, kaip, kada, kur jie bus panaudoti, gali keistis spektaklio esmė. Scenografas turi ne iliustruoti režisieriaus darbą, o jam oponuoti, provokuoti tikslu pasiekti geriausią pavidalą. Tai įvyksta abipusio sąmoningumo ir jautrumo atveju. Scenografo kūryba – tai nuolatinės maudynės eketėje. „Scenografija – nuolatinės maudynės eketėje“, Lietuvos rytas, 1999 11 30.

 

Istorinių citatų vilionės keitė net estetizuotos minimalistinės formos kūrėjų požiūrį. Išgrynintos formos menininkė Jūratė Paulėkaitė taip pat pasidavė eklektikos traukai. 1996-aisiais, Arčikausko pakilimo metais, ji kitaip pažvelgė į stilių kurdama scenografiją pagal Carlo Goldoni (Karlo Goldonio) pjesę Viešbučio šeimininkė (rež. Gintaras Liutkevičius). Jos perkrautą stilių sudarė audinių atraižos, perukai, piešiniai, užrašai ant kūnų ir audinių. Šio spektaklio scenografijoje dailininkė sukūrė naują sociologizuoto commedia dell‘arte variaciją, artimą grafičių ir tatuiruočių estetikai. Užsimezgė atviras santykis su masine kultūra, paribiuose atsidūrusiais socialiniais reiškiniais. Nedidelėje Vaidilos salėje Vilniuje vaidinamas spektaklis liudijo tai, ko ieško žiūrovas – buvimo kartu patyrimą, teatro reakciją į laiką ir vietą, kurioje teatras ir žiūrovas gyvena.