Konfliktas – esminė daugelio straipsnių, mokslinių darbų apie lietuvių kiną, diskusijų, recenzijų sąvoka. 1981 m. Gražina Arlickaitė rašė:

 

 

Konfliktas ir jame dalyvaujančių personažų motyvai geriausiai apibūdina ne vieną lietuvišką filmą. Lietuvių kine iš pat pradžių dominavo tradicinis sovietinių filmų konfliktas tarp pažangos ir reakcijos, tarp „seno“ ir „naujo“. Socialistinio realizmo kine pažangą įkūnijo komunistinių pažiūrų personažas, istorijoje įžvelgiantis ne tik šviesius idealus, bet ir reakcingas jėgas, siekiančias pavergti tautą. Tikrai istorinių filmų lietuvių kine nebuvo daug, bet jei pasižiūrėsime atidžiau, daugumos jų personažai konfliktą tarp dabarties ir istorijos dažnai įkūnija patys. Tai ideologinis konfliktas, kuris priverčia veikėjus imtis ginklo ar kitaip ginti savo pažiūras.

 

Pokario Lietuvą rodančiuose nuotykių filmuose – Marijono Giedrio Vyrų vasaroje (1970) ir Algimanto Kundelio Sužeistoje tyloje (1979) – ideologinis, bet kartu ir požiūrio į Lietuvos ateitį konfliktas griauna šeimas: abiejų filmų herojai yra broliai, atsidūrę skirtingose barikadų pusėse. Istorinis konfliktas Almanto Grikevičiaus filme Sodybų tuštėjimo metas (pagal Jono Avyžiaus romaną, 1976) priverčia pagrindinius filmo veikėjus – Gediminą (Juozas Budraitis) ir Adomą (Regimantas Adomaitis) rinktis poziciją Antrojo pasaulinio karo metais. Intelektualas Gediminas nenori tarnauti vokiečiams ir siekia likti neutralus. Tačiau istorinės aplinkybės priverčia jį išeiti į mišką – pas raudonuosius partizanus. Adomas padeda vokiečiams, kurie išgelbėjo jį nuo bolševikų, bet netrukus ir pats susitepa rankas nekaltųjų krauju.

 

Šiame filme įrodinėjamas ne viename sovietmečiu kurtame istoriniame filme bei romane skambėjęs teiginys, kad trečio kelio nėra. Atsidūrę istorinių įvykių sūkuryje personažai visada bus priversti rinktis vieną arba kitą pusę, būti su valdžia arba prieš ją. Lietuviškuose filmuose skamba ir kitas motyvas: pasirinkimas neišvengiamas, nes Lietuva nuolat atsiduria tarp konfliktuojančių pusių ir taip iš personažų a priori atimama galimybė nedalyvauti.

 

Nors Vakarų civilizacija sovietų kine tradiciškai rodoma kaip priešiška (tai ypač akivaizdu Giedrio istoriniame filme Herkus Mantas, kuriame kryžiuočiai siekia sunaikinti prūsus), tačiau ideologinė nuostata, kad Rusija, tiksliau SSRS, išgelbėjo Lietuvą nuo išnykimo, dažniausiai pateikiama neįtikinamai, paviršutiniškai. Labiau akcentuojama tezė, kad nebuvo kito pasirinkimo, vadinasi, kalti visada yra kiti.

 

Kiek kitaip istorinis konfliktas rodomas filmuose, kurių veiksmas nukelia į Mažąją Lietuvą. Algimanto Puipos filmuose Moteris ir keturi jos vyrai (1983) ir Elzė iš Gilijos (2000) didžiausia grėsmė yra nutautėjimas, bet ji taip pat siejama su Vokietija. Netiesiogiai Vokietija tampa ir filmo Skrydis per Atlantą (1983) herojų žūties kaltininke.

Filmuose, kuriuose rodoma XIX a. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje, istorinis konfliktas dažnai transformuojasi į konfliktą tarp „išnaudotojų“ (dvarininkų) ir „liaudies“ (valstiečių). Taip yra Algimanto Puipos ir Stasio Motiejūno Atpildo dienoje (1975), bet Raimondo Vabalo Akmuo ant akmens (1972) šis konfliktas įgyja ir kitą atspalvį: dvarininkai, menininkai filme smerkiami, nes nejaučia atsakomybės nei už šalį, nei už tuos, kurie jiems pavaldūs. Be abejo, šiuose filmuose galima įžvelgti užuominų apie naujuosius laikus – filmų sukūrimo metais jos buvo gana skaidrios.

 

Tačiau daugumoje filmų konflikto sprendimas sutampa su pasirengimu užimti „teisingą“ pusę. Gilintis į istorijos vingius, ieškoti jos paradoksų lietuvių režisieriams buvo pernelyg rizikinga, nes stebėjo budri cenzūra. Dar pavojingesni jai atrodė šiuolaikinės Lietuvos konfliktai, kuriuos provokavo „sąjunginės respublikos“ situacija. Gal todėl taip nuosekliai buvo žlugdomas Vabalo filmas Birželis, vasaros pradžia, kuriame tradicinis seno ir naujo konfliktas įgijo visai kitų poteksčių: mažame provincijos miestelyje numatoma didžiulė statyba kelia grėsmę tradicinei gyvenimo sąrangai, jos rezultatas bus šios specifinės sąrangos niveliacija. Tačiau filme nuskambėjo ir kitas motyvas: kaip garsioje parabolėje apie raganos pranašystes, baisiausia yra ne mirtis, o tai, kad „niekas nepasikeis“.