7 dešimtmečio sovietinės Lietuvos architektūrą ženklina optimistinis atlydys. Po 1955 m. Sovietų Sąjungos vadovybės priimto nutarimo „Dėl nesaikingumų statyboje ir architektūroje pašalinimo“ puošnų ir dekoratyvų sovietinės architektūros stilių ėmė keisti „švarus“ modernizmas. Vieniems tai reiškė sąlyginį kultūros ir meno laisvėjimą, kurį buvo užgniaužęs stalininis socrealizmas, kitus džiugino besimezgantys (nors ir itin stipriai kontroliuojami) ryšiai su Vakarų pasauliu. Modernizmas paryškino optimistinį atsinaujinančio sovietinio gyvenimo paveikslą. Tiesa, statyboje jis buvo suvokiamas visų pirma kaip ekonominis („greičiau, pigiau, daugiau“), o ne estetinis terminas, tačiau į tarptautinę modernistų bendruomenę troškusiems įsilieti architektams ir dailininkams atsirado proga įgyvendinti užgniaužtas idėjas.
Svarbiu impulsu pokyčiams tapo 1957 m. Maskvoje surengtas VI tarptautinis jaunimo festivalis ir jį lydėjusios vakarietiškos vaizduojamosios bei taikomosios dailės parodos (o juk iki tol jaunoji sovietinė karta nebuvo mačiusi šiuolaikinio vakarietiško meno). Modernizmo sklaidai pasitarnavo tais pačiais metais pradėtas leisti žurnalas Декоративное искусство СССР (SSRS dekoratyvinis menas), kuriame pasirodydavo reportažų ir iš užsienio, buvo skatinama buities ir viešųjų erdvių modernizacija.
Paskata visai šiai kaitai tapo programa skambiu pavadinimu „Menas buičiai“. Taikomosios dailės dirbinių (keramikos, tekstilės, odos, metalo) projektavimas virto prioritetine menine veikla, spartino modernistinio dizaino pradžią Sovietų Sąjungoje ir ypač Baltijos respublikose.
Atlydį kultūros sferoje ženklino ne tik meninės išraiškos laisvėjimas, bet ir programinis valdžios susirūpinimas žmonių „materialinio-buitinio gyvenimo gerinimu“. Šis posūkis pastebimas viešojoje erdvėje (pavyzdžiui, žiniasklaidoje): šaltojo karo kontekste, be didelio dėmesio kariniam ginklavimuisi, atsirado ir nauja sritis – labiau matomas „buities frontas“. Varžybos su Vakarais gerinant gyventojų materialinį gyvenimą turėjo parodyti, kad sovietinio žmogaus kasdienis gyvenimas yra toks pat modernus ir šiuolaikiškas kaip ir vakariečių.
Skirtumai tarp sovietų ir vakariečių buities tapo itin pastebimi atsivėrus sienoms ir Sovietų Sąjungai 1958 m. pasirodžius pirmojoje pokarinėje Pasaulinėje parodoje (EXPO) Briuselyje – sovietų atsilikimas buvo akivaizdus. 1959 m. Maskvoje surengtoje amerikiečių parodoje buvo demonstruojamos įvairiausios buitinės technikos ir namų apyvokos reikmenų naujovės, kurios tą atsilikimą paryškino dar labiau. Po šių parodų Maskvoje imtasi priemonių modernizuoti ne tik ekspozicijų dizainą, bet ir sovietinio žmogaus buitį. Pradėta steigti daugiau kavinių, valgyklų, parduotuvių, kino teatrų, poilsio namų ir sanatorijų; gaminti daugiau šiuolaikiškų buitinės technikos gaminių, baldų, namų apyvokos reikmenų; pradėta galvoti apie nebrangaus masinio automobilio gamybą.
Tačiau pagrindinis „chruščiovinės gerovės“ tikslas, pažadas ir priemonė buvo atskiras vienos šeimos butas. Visoje Sovietų Sąjungoje nepaprastai trūko butų, tad buvo sudėtinga užtikrinti pagrindines modernaus gyvenimo sąlygas. Juo labiau kad didžioji dalis miestiečių buvo susigrūdę į liūdnai pagarsėjusias „komunalkas“ – komunalinius butus, kuriuose gyvendavo kelios šeimos, besidalijančios ta pačia vonia ir virtuve.
Būtent susipažinti su modernia gyvenamųjų namų statyba vis daugiau architektų išvažiuodavo į organizuotas keliones užsienin. Suprantama, dominavo socialistinės šalys (Čekoslovakija, Lenkija, Bulgarija, Rumunija), tačiau per Architektų sąjungą vienam kitam tapo pasiekiami ir išsvajotieji Vakarai (Suomija, Švedija, netgi Prancūzija ir Italija).
Didelį džiaugsmą architektams teikė profesinės spaudos laisvėjimas – už geležinės uždangos tūnojusi Vakarų architektūra po truputį tapo prieinama blizgių fotografijų užsienio architektūros žurnaluose pavidalu. Žurnale Архитектура СССР (SSRS architektūra) spausdinta vis daugiau medžiagos iš Vakarų, buvo galima (nors ir nelengvai) įsigyti čekiškų ar lenkiškų žurnalų. 7 dešimtmečio pabaigoje sovietai sudarė sutartį su legendiniu Prancūzijos moderniosios architektūros žurnalu L‘Architecture d‘Aujourd‘hui (Architektūra šiandien) ir pradėjo leisti jo sovietinę versiją rusiškai.
Lietuvos architektūros naujienas atspindėjo vietinė Statyba ir architektūra (kurios pavadinime taip pat matyti statybinis, o ne architektūrinis prioritetas). Nuo 1960 m. pabaigos oficioziniame žurnale Švyturys atsirado rubrika „Architektas dirba. Ar visada gerai?“, skirta šiuolaikinei architektūrai. Modernizmas, kaip švarus, teisingas ir priimtinas stilius, buvo propaguojamas Jono Minkevičiaus knygose Miestai vakar, šiandien, rytoj (1963), Lietuvos TSR interjerai (1964) ir Naujoji tarybų Lietuvos architektūra (1964).
Labai greitai išaiškėjo, kad laisvėjimas buvo sąlyginis, daugelis inovacijų – paviršutinės. Tačiau naujoji Lietuvos architektų trisdešimtmečių karta (gimę apie 1930 m., baigę mokslus 6 dešimtmečio viduryje ar pabaigoje) dėl savo talento ir ryšių spėjo atsidurti architektūrinių pokyčių epicentre ir netgi pradėjo diktuoti madas. Atitrūkę nuo socrealizmo įteisintos architektūros sampratos, jie pasinaudojo tarpukario modernizmo bei vakarietiška (pirmiausia skandinaviška) patirtimi ir drauge su Latvijos ir Estijos architektais pradėjo formuoti tą Baltijos respublikų modernizmo įvaizdį, kuris vėliau gavo „mažųjų (sovietinių) Vakarų“ arba „vidinio SSRS užsienio“ pavadinimą.
Sovietų Sąjungoje architektūra visada priklausė nuo politinio užsakymo ir derinimo. Tačiau pokyčiai pasijuto ir čia, kai 7 dešimtmetyje architektūros valdžios postus pradėjo užimti jaunosios kartos architektai. 1962 m. į Vilniaus miesto vyriausiojo architekto postą buvo paskirtas Gediminas Valiuškis, modernistas ir eksperimentatorius, pareigas ėjęs iki pat 1988 m. Galima sakyti, jog tie modernistiniai daigai, kurie užsimezgė 6 dešimtmečio pabaigoje, 7-ajame išsiskleidė puošniais žiedais. Kita vertus, architektūra kaip niekad lig tol tapo priklausoma nuo statybų industrijos, tipizacijos ir standartizacijos, kuri buvo viso dešimtmečio šūkis ir tikslas. „Banalusis modernizmas“, arba masinė gyvenamoji statyba ir tipiniai projektai, neabejotinai lėmė didžiausią pokytį 7 dešimtmečio urbanistinėje aplinkoje.
Komentarai
Rašyti komentarą