„Mano aktoriai neprakaituos. Jų kaktomis neriedės prakaito lašai. Aš negaliu to pakęst. [...] Norėčiau, kad teatre viskas būtų elegantiška. Gilu, bet paprasta“, – 1989 m. kalbėjo Rimas Tuminas. „Negaliu aš dabar numirt“, Laimos Žemulienės pokalbis su Rimu Tuminu, Komjaunimo tiesa, 1989-10-21, p. 2.
Šis grakštaus lengvumo pojūtis smelkė jau pirmuosius režisieriaus spektaklius: Jordano Radičkovo Viduržiemį (1978) ir Georges'o Schehadé (Žoržo Šeadė) Emigrantą iš Brisbeno (1980). Konservatyvaus ir konformistinio Akademinio dramos teatro repertuare jie išsiskyrė, ir nuo Nekrošiaus bei Vaitkaus sceninių interesų ryškiai atsiskyrė, kameriškumu, paprastais, nors truputį keistokais veikėjais, švelnia ironija, subtiliu humoru, jaukiu geraširdiškumu. Jie pažadino ir kūrybiškai sustiprino tuos šio teatro „aktorius, kurie daugelį metų monumentaliuose istoriniuose Henriko Vancevičiaus pastatymuose, pasirėdę senoviniais lietuvių karių apdarais, ūsuoti ir barzdoti, amžinai stovėjo nykioje statistų minioje“. Irena Aleksaitė, „Valstybinis akademinis dramos teatras“, in Lietuvių teatro istorija, Kn. 4: 1980–1990, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 50.
Daugiau dėmesio į save Tuminas atkreipė tik 1982 m., kai buvo parodytos Andrejaus Kuternickio Fėjos Dražė variacijos, jautriai pasakojusios keturias vieno komunalinio buto gyventojų vienatvės bei ilgesio istorijas (dail. Augis Kepežinskas, komp. Faustas Latėnas). Jose (taip pritariamai rašė kritika) Tuminas pratęsė „geriausias psichologinio teatro tradicijas“, Rūta Vanagaitė, „Ne kutenti, ne liūliuoti“, Literatūra ir menas, 1982-10-23, p. 12. tačiau jas ir savaip sumodernino, supoetino, suteikė impresionistiškumo – atidžiai žvelgė į veikėjų psichologinių būsenų niuansus, išgavo neforsuotą, natūralią jų išraišką, bet paliko paslapties, neišsakymo iki galo įspūdį ir sceninį veiksmą apgaubė sodria, sugestyvia atmosfera.
Fėjos Dražė variacijose išryškėjo Tumino gebėjimas dirbti ir sutarti su įvairių kartų aktoriais: jose vaidino ir Akademinio dramos teatro vyriausieji – Algirdas Zalanskas (Kaimynas), Stefa Nosevičiūtė (Kaimynė), Arnas Rosenas (Girtuoklis santechnikas), ir „vidurinieji“ – Aldona Janušauskaitė (Moteris iš penkto buto), Romualdas Ramanauskas (Jis), ir jauniausieji – Rasa Kirkilionytė (Ji).
Tiesa, paskesni Tumino spektakliai – modernizmo klasikos (Tennessee'o Williamso (Tenesio Viljamso) Katė ant įkaitusio skardinio stogo, 1983), nacionalinės dramos (Romualdo Lankausko Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba Sausainiai su gvazdikėliais, 1985) bei tuometės sovietinės dramaturgijos (Andrejaus Kuternickio Tarytum mes nepažįstami, 1985; Aleksandro Galino Ir vėlei tenai, kur marios šviesų (Žana), 1986) interpretacijos – šiek tiek pritildė Fėjos Dražė variacijų sukeltą entuziazmą. Išties aktyvios 9 dešimtmečio režisūros, visų pirma Eimunto Nekrošiaus ir Jono Vaitkaus kūrybos, kontekste psichologinei tradicijai įsipareigojęs Tumino kamerinis teatras atrodė santūriai.
Vis dėlto Tuminas ruošėsi. Tyliai, bet vis pastebimiau jis būrė bendraminčius, kartu su jais išsikovojo Mažąją sceną ir ją vertė gyvybinga, kūrybinei Akademinio dramos teatro rutinai opoziciška meninių paieškų vieta.
Tumino debiutas Mažojoje Akademinio dramos teatro scenoje įvyko 1984 m. – su Haroldo Müllerio (Miulerio) Tylia naktimi, kurioje vaidino Monika Mironaitė (1913–2000) ir Mykolas Smagurauskas (1935–1992). Už teisę taip debiutuoti, pasakoja Tuminas, teko gerokai pakovoti: teatro vadovybė šnairavo į „mano ryžtą užsisklęsti Mažojoje salėje ir sukurti savo laboratoriją“, o „kai iškilo pavojus, kad mus uždarys, ėmiausi gudrauti ir pastačiau ten spektaklį su M. Mironaite“ – „jei ne Juozas Baltušis, M. Mironaitės vyras [Lietuvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas], nebūtų to leidę.“ Ramunė Balevičiūtė, Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą, Vilnius: Metodika, 2012, p. 73.
|
Plačiau skaitykite: Juozas Baltušis ir Eimuntas Nekrošius: iš Šiluvos – į Pasaulį.
|
Komentarai
Rašyti komentarą