Vienas teatro modernizacijos bruožų buvo pastanga ryškinti skirtingų žanrų savitumą. 1964 m. menotyrininkė Veronika Kulešova pastebėjo:
Ilgą laiką po karo susidariusi nuomonė, kad nėra skirtumo tarp dramos ir muzikinių teatrų dekoracijų. Pastarųjų specifika buvo prarasta, nežiūrint, kad tradicijos, kaip užsienyje taip ir pas mus, buvo labai gilios. Veronikos Kulešovos kalba teatro dailės konferencijoje 1964 12 14, in: Protokolas LTSR kultūros ministerijai, 1965 01 15, p. 7.
7 dešimtmečio Lietuvos muzikinių spektaklių scenografija ėmė remtis liaudies tradicijomis ir XX a. pirmosios pusės modernizmo interpretacijomis.
Lietuvių baleto scenografijoje atgarsį rado rusų ankstyvosios abstrakčiosios dailės praktika. XX a. Rusijos muzikinio teatro scenoje vyko daugybė pokyčių – pradedant Sergejaus Diagilevo baleto sezonais su Leono Baksto dinamiškais kostiumais, baigiant avangardisto Kazimiro Malevičiaus scenografija su juodu kvadratu (pirmasis žymiojo „Juodo kvadrato“ variantas) ir pribloškiančia kostiumų geometrine abstrakcija Michailo Matiušino operoje Nugalėta saulė (1913). Muzikuojantis dailininkas abstrakcionistas ir scenografas Vasilijus Kandinskis muzikinių spektaklių vaizdą taip pat praturtino abstrakčia forma ir kontrastingų spalvų deriniais (Modesto Musorgskio baletas Parodos paveikslėliai, 1928). Plastinėmis formomis buvo siekiama įkūnyti skrydį, energiją.
Pasaulyje jau ilgai gyvavę formalistiniai ieškojimai, atrodo, nebeturėjo gąsdinti ir sovietinės scenos. Tačiau Lietuvos teatre tokie bandymai buvo gerokai vėlesni ir tikrai švelnesni. Vienas iš nedaugelio geometrinio abstrakcionizmo bruožų turinčių scenografijos darbų Lietuvos baleto scenoje atsirado tik 1963 m. Tai buvo Juozo Jankaus scenografija Sergejaus Prokofjevo operai Meilė trims apelsinams. Ji nežadino jokių vaizdinių – geometrinio abstrakcionizmo formos ir spalvų deriniai suvokiami kaip muzika (jie neatspindi tikrovės pavidalų, bet siejasi su emociniu išgyvenimu).
Nors pirmąjį šio spektaklio scenografijos variantą sukūrusi Viktorija Gatavynaitė apkaltinta formalizmu dėl neva „per daug abstrakcijos“, Valstybinio operos ir baleto teatro meno tarybos posėdžio protokolas, 1963 02 09, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 97, ap. 1, b. 182. Jankaus – tuo metu jau pripažinto dailininko – geometriškai abstrakti scenografija patvirtinta iš karto. Šis atvejis parodė autoriaus pripažinimo reikšmę diegiant naujoves bei jaunų dailininkų poveikį vyresniesiems.
Lietuvių scenografus pribloškė Vakarų Europos muzikinėje scenoje vykę eksperimentai, ypač domino Lenkijos, Čekoslovakijos bei Rusijos operai ir baletui būdingi ekspresionistiniai, siurrealistiniai sprendimai. Siurrealistine raiška išsiskyrė Čekoslovakijoje statomos operos: jose dažnos koliažinės (mozaikinės) įvairių nesuderinamų veiksmo vietų ir objektų jungtys (Tresterio scenografija Giuseppe Verdi (Džuzepės Verdžio) operai Aida, 1957; Paulio Hindemitho (Polio Hindemito) operai Kardiljakas, 1964). Lenkų muzikinėje scenoje buvo laisvai komponuojamos įvairios medžiagos, faktūros (Andrzejaus Majewskio (Andžejaus Majevskio) scenografija Igorio Stravinskio baletui Orfėjas, 1963). Lenkų ir rusų scenografai (Andrzejus Pronaszko (Andžejus Pronaško), Vadimas Ryndinas) ekspresionistine asociatyvia scenografija atskleidė tragišką herojaus bejėgiškumą.
Reprezentacinėje Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje siurrealistiniai vaizdiniai nebuvo įmanomi, o štai ekspresionistiniai vaizdai tapo įrodymu, jog lietuvių dailininkai nėra ieškojimų nuošalyje. Ekspresyvių, dinamiškų, kontrastingų lakoniškų formų, su intensyviai kaitaliojamu apšvietimu buvo 1966 m. Antano Rekašiaus baletas Gęstantis kryžius. Jo dailininkas buvo jaunas kūrėjas Antanas Pilipavičius, šiuo novatorišku darbu atgaivinęs lietuvių baletą, tačiau daugiau teatre nebedirbęs.
Kai kurių muzikinių spektaklių scenografija įkvėpimo sėmėsi iš liaudies meno. Lenkijos scenografijoje paplito Krokuvos vertepų (šopkų) kompozicinė kelių aukštų struktūra, paprasti, net primityvūs kostiumai, liaudies skulptūrai ir architektūrai artimi motyvai – čia pradininkas buvo Andrzejus (Andžejus) Stopka. Kitaip folklorą pritaikė Adamas Killianas, kuris žavėjosi liaudies tapybai ant stiklo būdinga ryškia spalva, kaimiškomis medžiagomis – vytelėmis, šiaudais, iš jų darė manekenus. Ikonostasų pavyzdžiu modernias interpretacijas kūrė rusų dailininkai (Eduardas Kočerginas).
Jauna lietuvių scenografė Dalia Mataitienė, remdamasi liaudies raižiniais, muziką padarė emociškai regimą. Kauno muzikiniame teatre Jurijaus Miliutino operetei Čanitos pabučiavimas (1961) ji kūrė fikcinę tikrovę naudodama suplokštintus, storomis linijomis sudalytus motyvus, ornamentuotas figūras.
Veikiama modernizmo ir liaudies meno stilistikos bei fantazijos, Lietuvos muzikinių spektaklių scenografija liudijo 7 dešimtmečiu siektą interpretacijos laisvę bei tautinių vertybių svarbą.
Komentarai
Rašyti komentarą