Grupę „Post Ars“ 1989 m. įkūrė Kauno menininkai Česlovas Lukenskas, Robertas Antinis, Aleksas Andriuškevičius ir vilnietis fotografas Gintaras Zinkevičius, dokumentuojantis jų akcijas. Pirmojoje parodoje 1990 m. Kauno Dailininkų sąjungos namuose Lukenskas eksponavo Persižvaigždžiavimą iš švinkstančių kiaulių galvų, Andriuškevičius – vinimis prikaltus duonos kepalus. Tai sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą ir protesto demonstracijas. 1991 m. Zatyšių (Jonavos raj.) žvyro karjere „Post Ars“ atliko pirmąjį viešą veiksmą, įtraukdami į jį daugybę atvykusių žiūrovų. Šio pseudoritualo siužetas – mirtis ir atgimimas: ant žemės gulintys žmonės buvo užkloti marškomis, prislėgti akmenimis ir užversti žvyru, paskui storai suvynioti į popierių, o kai iš jo išsilaisvino, išnaros buvo sudegintos.

 

1991 m. pirmajame Vilniaus performansų festivalyje „Works“ Lukenskas popieriumi apvyniojo būrį meno pasaulio vyrų ir gautą objektą pjaustė šiurpiai riaumojančiu benzininiu pjūklu (Veiksmas darbo motyvais). Festivalio dalyvė Aistė Kisarauskaitė vienos akcijos metu pjaustėsi pirštus atšipusiu peiliuku, skaitydama vaikų knygeles, kita akcija – žiurkėnų jauniklių nužudymas – nepavyko, nes šaligatvio plyta, turėjusi amžiams prislėgti vargšus gyvūnėlius, nenukrito į jai skirtą vietą. Publika nesuprato feministinio akcijų turinio ir pasipiktino žiauriu elgesiu su gyvūnais. Lietuvoje pradėta diskutuoti, ar verta žudyti dėl meno.

Vilniaus festivalius rengė Linas Liandzbergis, įkvėptas dalyvavimo tarptautiniuose renginiuose. 1991 m. vasarą jis pradėjo bendradarbiauti su „Žalio lapo“ nariu Džiugu Katinu. Visą dešimtmetį jie kartu dalyvavo tarptautiniuose naujojo meno festivaliuose (Vengrijoje, Slovakijoje, Korėjoje). 1991 m. Vaco mieste Vengrijoje jie atliko veiksmą Žemės paslaptys: išsitepė moliu ir apsiklijavo žmonių plaukais, surinktais daugybėje Vilniaus kirpyklų.

 

Vilniuje įvyko trys performansų festivaliai: „Works“ 1991 m. (Dailės parodų rūmuose ir galerijoje „Langas“), tarptautiniu tapęs „Body Dimension“ 1995 m. „Jutempus“ galerijoje (dalyvavo menininkai iš Lenkijos, Prancūzijos, Kanados, Korėjos, Lietuvai atstovavo tik Zinkevičius) ir „Dimensija O“ 1997 m. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Pastarajame „Post Ars“ nariai botagais pliekė sieną. Pirmą kartą dalyvavę jaunesnės kartos atstovai Jonas ir Justas Vaitiekūnai gamino ir gėrė samanę, Artūras Raila surengė baikerių pasivažinėjimą motociklais po ŠMC koridorius, o Evaldas Jansas buvo nuogai išrengtas žiūrovų akivaizdoje, jo kūnas išteptas medumi ir aplipdytas paukščių plunksnomis (toks jis dar ketino lipti ant Gedimino žirgo).

 

Pasak Šarūno Nako, Anykščių hepeningų festivalių esminė savybė buvęs nerimtumas, jų rengėjai nesiekė savo idėjų eksportuoti ar paversti preke. (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m., sudarytojai: Vytautas Michelkevičius, Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, 2011, p. 140–142.1993–1996 m. Alytuje Redo Diržio rengti vienos paros meno įvykiai Tiesė. Pjūvis taip pat buvo antimeninio pobūdžio. Liandzbergis ketino paversti Vilnių tarptautinio masto performansų meno centru, o „Žalias lapas“ ir „Post Ars“ – rimtai plėtoti šią raiškos sritį, bet dar iki 2000 m. ji išsikvėpė. Menininkai pernelyg susidomėjo naujomis skaitmeninėmis technologijomis.