Vaidotas Daunys (1958–1995) gimė ir augo su literatūra susisaisčiusioje šeimoje (motina – lituanistė, tėvas – etnografas), tad nei ankstyvas poetinis debiutas (1967) būnant vos 9-erių, nei lietuvių filologijos studijų pasirinkimas baigus mokyklą stebinti neturėtų. Studijoms einant į pabaigą, Daunys jau dirbo Pergalės (dabar – Metai) žurnalo redakcijoje, vėliau – moksleiviams skirtame žurnale Žvaigždutė. 1985–1989 m. rengė kasmetinį almanachą Veidai, kuriame telkti jauni – jo kartos ir jaunesni – rašytojai, kritikai, filosofai. Nuo 1988 m. Daunys pradeda redaguoti su bendraminčiais įsteigtą žurnalą Krantai. 1994 m. ryžtasi redaguoti dar vieną žurnalą – atgaivintą Naująją Romuvą. Abu leidinius Daunys redaguoja iki pat gyvenimo galo.

 

Intensyvus darbas kultūrinėje spaudoje neišsėmė visos Daunio veiklos. Jis taip pat turėjo skiltį „Šeštoji diena“ šeštadieniniame Lietuvos ryto numeryje. Tačiau svarbiausias Daunio projektas buvo Regnum karalystė. Regnum – tai jo įkurtas fondas, taip pat leidykla, kamerinis ansamblis bei almanachas (pasirodė du numeriai). Tad Daunį galima apibūdinti kaip telkiančią figūrą. Kūrybą, o kartu ir kultūrinę veiklą, Daunys kildino iš tradicijos, kurią siejo ne su praeitimi, bet su dabartimi – tradicija atsiveria ir tveria dabartyje, nes ji yra nuolatinis perdavimo veiksmas – pasaulis ne kuriamas, o tęsiamas. Dėl to svarbios yra kanoninės formos.

 

Visa tai matyti ir Daunio poezijoje, kurioje juntama tarpukario Lietuvos poetinės mokyklos (pirmiausiai simbolistinės ir neoromantinės) bei rusų akmeistų tradicija, tekstuose ryškus religinis matmuo, vyrauja klasikinės formos.

 

Daunio veikla buvo labai įvairi – jis veikė kaip poetas, vertėjas, literatūros kritikas, žurnalistas, redaktorius, leidėjas. Ir visa tai buvo ne atskiros atšakos, o tarpusavyje susiję fragmentai kultūron šaknis suleidusios ir iš jos išaugusios bei labai trumpai gyvavusios karalystės.