1946–1953 metai laikomi brandžiausiu sovietinio totalitarinio meno laikotarpiu. Būtent tada susiklostė privaloma sovietinių menų hierarchija – svarbiausiais žanrais tapo visuomeninė architektūra, monumentalioji skulptūra, oficialusis portretas ir istorinė tapyba, o užribyje liko tie žanrai, kuriuos buvo sunkiau „įžodinti“: funkcinė architektūra (daugiausia – gyvenamieji namai, mokyklų, darželių, prekybos ir buitinių paslaugų pastatai), žanrinė tapyba, peizažas ir natiurmortas. Kas gi buvo laikoma prestižine visuomenine architektūra? 1950 m. Maskvoje architektų L. Bogdanovo ir N. Kolio parengtame Rygos, Talino ir Vilniaus centrų ansamblių rekonstrukcijos plane rašoma:

 

Naujame respublikiniame centre turi būti įkurdinti tokie visuomeniniai pastatai: 1) Ministrų Tarybos rūmai, 2) Aukščiausiosios Tarybos rūmai ir LKP CK(b) pastatas, 3) Valstybės saugumo ministerija, 4) Gynybos ministerija, 5) Ryšių ir pašto ministerija, 6) Operos ir baleto teatras, 7) Dramos teatras, 8) Daugiasalis kino teatras, 9) Vidaus reikalų ministerija, 10) Valstybės institucijų namai, 11) Valstybinė respublikinė biblioteka, 12) Profsąjungų rūmai, 13) Inteligentijos namai, 14) Tarybinės armijos rūmai, 15) Paminklas Didžiajam Tėvynės karui.

 

Individualūs projektai rengti tik patiems svarbiausiems objektams, o funkcinės paskirties pastatai (gyvenamieji namai, bendrabučiai, gamybiniai objektai) projektuoti pagal tipinius projektus, atsiųstus iš Maskvos projektavimo institutų (toks būdas vadintas projekto „pririšimu vietoje“). Svarbiausi prestižinės architektūros pastatai buvo numatyti sostinėje. Nors Vyriausybės rūmai taip ir nebuvo pastatyti, Vilniuje iškilo keletas svarbių respublikinės reikšmės administracijos objektų, kurie visiškai atitiko sąjunginius tokio tipo pastatų pavyzdžius. Greta administracinių (valdžios) ir simbolinių (vizitinių) pastatų visuomeninės architektūros srityje svarbią vietą užėmė „kultūrinių-buitinių“ bei „sanitarinių-higieninių“ statinių grupės, kurios privalėjo atspindėti „Partijos rūpinimąsi tarybiniu žmogumi“. Nemažai naujų statybų buvo skirta masinio laisvalaikio formai – sportui. Tarp tradicinių sporto salių pastatų ir socrealistinėmis skulptūromis papuoštų stadionų architektūriniu užmoju ir puošnumu išsiskyrė prestižinis „Žalgirio“ sporto kompleksas su stadionu ir baseinu Vilniuje (archit. Enrikas Tamoševičius, 1954) ir stadionas Kaune (neįgyvendintas). Naujų ligoninių, poliklinikų ir sanatorijų architektūroje prabanga ir gausiu dekoru išsiskyrė rekreacinė architektūra, pvz., Druskininkų sanatorijos. Svarbiais statiniais tapo miestų ir miestelių viešosios pirtys.

 

Socialistinio miesto „vestibiulį“ arba „vartus“ simbolizavo nauji Vilniaus ir Kauno geležinkelio stočių pastatai su naujai suplanuotomis aikštėmis bei Vilniaus oro uostas. Išskirtinis simbolinis dekoras buvo numatytas ir po karo perstatytiems sugriautiems svarbiausiems Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos tiltams, esantiems miestų centruose.

 

Pastatų hierarchiją aiškiai atspindi ir švietimo objektų architektūra. Tarp jų išraiškingiausiais projektais, atkartojančiais rūmų struktūrą ir klasikinę puošybą portikais, pasižymėjo Vilniaus pedagoginis institutas (Anatolijus Kolosovas, Giovanni Rippa-Anjoleto, E. Germanas, 1955), Elektromechanikos technikumas Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokykla su bendrabučiu Vilniuje. O masinė aštuonmečių ar vidurinių mokyklų statyba buvo vykdoma tik pagal tipinius 2–4 aukštų pastatų sąjunginius projektus.

 

Nors architektūrinė sistema prievartos priemonėmis Lietuvoje buvo pertvarkyta, stiliaus įdiegimo požiūriu tai nebuvo sėkmingas eksperimentas. Didieji ideologiniai paminklai čia liko neįgyvendinti, kaip ir daugelis kitų privalomų socialistinės urbanistikos „atpažinimo ženklų“. Mažoka Lietuvoje ir socialistinio realizmo architektūros „grynuolių“. Didžioji dalis įgyvendintų projektų, nors buvo kuriami pagal vyravusią stilistiką, dėl savo nuosaikumo pernelyg neiškrito iš istoristinio Lietuvos miestų konteksto. Brandusis socrealizmas, arba „Pergalės stilius“, Lietuvoje buvo trumpalaikis, netgi „importinis“ reiškinys. Dauguma architektų tiesiog nesuprato naujojo kultūros kodo ir, bandydami išlikti, stengėsi kaip nors susiorientuoti. Ypač aštriai sovietiniai ideologai „netvarką“ Lietuvos architektūroje apibūdino 1950 m. parengtame LKP(b) nutarimo projekte, kuriame numatyta imtis griežtų priemonių siekiant socialistinės Lietuvos architektūrai suteikti „veidą ir kryptį“. Slapta buvo planuojama imtis radikalių permainų, siekiant išgyvendinti „ydingą Lietuvos architektų patirtį“ ir sustiprinti „socialistinio realizmo metodą architektūroje“: prievarta perkelti daugelį Kauno architektų į Vilnių, keletą atvykėlių iškelti iš Vilniaus vadovauti į Kauną ir Šiaulius, pakviesti į vadovaujamus postus Respublikinėse projektavimo dirbtuvėse porą aukštos kvalifikacijos specialistų iš SSRS, reorganizuoti aukštojo architektūros mokymo sistemą.

 

Griežtomis priemonėmis pradėtas socrealizmas taip pat griežtai ir staigiai buvo nutrauktas. 1954 m. gruodžio mėnesį kalbėdamas SSRS architektų ir statybininkų suvažiavime Nikita Chruščiovas pripažino SSRS atsilikimą statybos ir architektūros srityje, pasmerkė daug laiko, lėšų ir darbo jėgos reikalaujančią socrealistinę puošybą (kaip nesaikingumą) bei paskelbė „kursą“ į statybos ir architektūros modernizaciją. Būtent tada nuskambėjo ir pirmieji kritikos balsai Lietuvoje. 1955 m. spalio 11–15 d. Vilniuje surengtame LSSR architektų sąjungos II suvažiavime keltas klausimas apie nacionalinę architektūrą, jaunoji architektų karta piktinosi svetimomis formomis ir pareiškė, kad „architektūroje vietines tradicijas ir nacionalinį charakterį geriausiai galėtų išreikšti vietiniai architektai, vietinės architektūrinės mokyklos atstovai“ (Vytautas Nasvytis). Vėlesni nutarimai įteisino socialistinio realizmo architektūros baigtį. Pasmerktasis socrealizmas gana greitai išnyko ir iš tuometinės žiniasklaidos.

 

Suprantama, kad pokyčiai architektūroje negalėjo būti spartūs, o pereinamasis laikotarpis atspindėjo Sovietų Sąjungai būdingą nesugebėjimą staiga perorientuoti architektūrinio mąstymo ir pereiti prie politinius sprendimus įkūnijančios industrializuotos surenkamosios architektūros. Lietuvoje po 1956 m. dar buvo realizuojami anksčiau parengti projektai, pavyzdžiui, Politinio švietimo namai Vilniuje, tačiau daugelyje jau buvo atsisakoma gausaus lipdybinio dekoro. Šio proceso rezultatas – Vilniaus profesinių sąjungų rūmai, Respublikinė biblioteka, Kauno HES administracinis pastatas ir kiti, kurie liko gryni klasicistinės architektūros pastatai be numatytos puošybos. Pokyčių dvasia Lietuvoje imta justi tik 1956 metais. Tada pradėtas projektuoti unikalus objektas – Marijos Taikos Karalienės bažnyčia Klaipėdoje, o Vilniaus miesto vykdomasis komitetas užsakė jauniems architektams Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams suprojektuoti modernią kavinę pagrindiniame miesto prospekte.