Apie 1990 m. naujasis menas buvo rodomas galerijose „Langas“ ir „91“, Dailės parodų rūmuose Vilniuje, bet nuo 1993 m. jo sklaidą ir plėtrą ėmė valdyti tam skirtos naujos institucijos: Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Sorošo šiuolaikinio meno centras (SŠMC), VšĮ „Jutempus“. 1998 m. buvo įsteigta Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) alternatyvi organizacija – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS).
1992 m. Vilniaus dailės parodų rūmų direktoriumi paskirtas jaunas menotyrininkas Kęstutis Kuizinas, palaikomas tuomet įtakingos tapytojų grupės „24“ ir Kultūros ministerijos Dailės skyriui vadovavusio jos nario dailės istoriko Viktoro Liutkaus, netrukus pertvarkė rūmus į Šiuolaikinio meno centrą.
Iš pradžių parodos čia rengtos tik pagal pateiktas paraiškas, jas atrinkdavo iš menotyrininkų, valdininkų ir LDS narių sudaryta komisija. Vyravo pavienių „tyliojo modernizmo“ klasikų kūryba ir šioms salėms skirtos jaunesnių menininkų erdvės instaliacijos. Surengti parodą ŠMC galėjo anaiptol ne visi norintys, o ir išrinktiesiems nebeleista eksponuoti darbų savo nuožiūra. Tai sukėlė dailininkų pasipiktinimą. 1993 m. įsiplieskė aršus ŠMC ir LDS konfliktas, 1994 m. LDS dėjo visas pastangas perimti pastatą. 1994 m. ŠMC surengta grupių („24“, „1“, „Angis“) ekspozicija turėjo parodyti, kad dailininkų organizacinės iniciatyvos netenka prasmės, ir paskatinti juos bendradarbiauti su institucijomis. Dalis LDS narių nusprendė iš principo daugiau niekada čia nerodyti savo kūrinių, tad atsirado pakankamai vietos ŠMC sumanytiems projektams.
ŠMC įdarbino keletą parodų kuratorių (Deimantą Narkevičių, Evaldą Stankevičių, Raimundą Malašauską). Kuizinas, aktyviai plėtojęs ryšius su svarbiais užsienio šalių meno scenos žmonėmis, ėmė kuruoti užsienio menininkų parodas. Institucija pripažinta tarptautiniu mastu. Lietuvos meno apžvalgose (1995, 1997, 1999) buvo pristatomas ir naujasis menas, ir įprastos dailės rūšys, bet nuo 1997 m. šiuolaikinio meno parodų jau vyko daugiau nei tradicinės dailės. Kuratoriai rengė naujojo Lietuvos meno ekspozijas užsienyje (Nowa Litwa Gdanske, 1996), pačiame ŠMC (Išgyvenimui, Subordinacija, 1996; Paralelinės progresijos, 2000), taip pat bendras temines Lietuvos ir užsienio šiuolaikinių menininkų parodas (Funny versus Bizarre, 1997; Cool Places, 1998).
Plačiau skaitykite: Cool Places
|
ŠMC tapo svarbiausia naujojo meno rodymo vieta, suformavo jo sampratą, kriterijus ir iškiliausių kūrėjų ratą (jie pristatyti 2004 m. projekte Emisija), taip pat nemažai prisidėjo prie to, kad aktualųjį meną imta tapatinti su vaizdo ir garso produkcija. Posūkį šios medijos link žymėjo 1998 m. paroda Sutemos: pirmą kartą visos ŠMC salės buvo užtemdytos ir jose eksponuotos vien šviečiančios vaizdo projekcijos.
Komentarai
Rašyti komentarą