Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Visai rimtai: naujojo meno institucijos ir jų projektai
Erika Grigoravičienė
 
Apie 1990 m. naujasis menas buvo rodomas galerijose „Langas“ ir „91“, Dailės parodų rūmuose Vilniuje, bet nuo 1993 m. jo sklaidą ir plėtrą ėmė valdyti tam skirtos naujos institucijos: Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Sorošo šiuolaikinio meno centras (SŠMC), VšĮ „Jutempus“. 1998 m. buvo įsteigta Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) alternatyvi organizacija – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS).
 
1992 m. Vilniaus dailės parodų rūmų direktoriumi paskirtas jaunas menotyrininkas Kęstutis Kuizinas, palaikomas tuomet įtakingos tapytojų grupės „24“ ir Kultūros ministerijos Dailės skyriui vadovavusio jos nario dailės istoriko Viktoro Liutkaus, netrukus pertvarkė rūmus į Šiuolaikinio meno centrą.
 
Iš pradžių parodos čia rengtos tik pagal pateiktas paraiškas, jas atrinkdavo iš menotyrininkų, valdininkų ir LDS narių sudaryta komisija. Vyravo pavienių „tyliojo modernizmo“ klasikų kūryba ir šioms salėms skirtos jaunesnių menininkų erdvės instaliacijos. Surengti parodą ŠMC galėjo anaiptol ne visi norintys, o ir išrinktiesiems nebeleista eksponuoti darbų savo nuožiūra. Tai sukėlė dailininkų pasipiktinimą. 1993 m. įsiplieskė aršus ŠMC ir LDS konfliktas, 1994 m. LDS dėjo visas pastangas perimti pastatą. 1994 m. ŠMC surengta grupių („24“, „1“, „Angis“) ekspozicija turėjo parodyti, kad dailininkų organizacinės iniciatyvos netenka prasmės, ir paskatinti juos bendradarbiauti su institucijomis. Dalis LDS narių nusprendė iš principo daugiau niekada čia nerodyti savo kūrinių, tad atsirado pakankamai vietos ŠMC sumanytiems projektams.
 
ŠMC įdarbino keletą parodų kuratorių (Deimantą Narkevičių, Evaldą Stankevičių, Raimundą Malašauską). Kuizinas, aktyviai plėtojęs ryšius su svarbiais užsienio šalių meno scenos žmonėmis, ėmė kuruoti užsienio menininkų parodas. Institucija pripažinta tarptautiniu mastu. Lietuvos meno apžvalgose (1995, 1997, 1999) buvo pristatomas ir naujasis menas, ir įprastos dailės rūšys, bet nuo 1997 m. šiuolaikinio meno parodų jau vyko daugiau nei tradicinės dailės. Kuratoriai rengė naujojo Lietuvos meno ekspozijas užsienyje (Nowa Litwa Gdanske, 1996), pačiame ŠMC (Išgyvenimui, Subordinacija, 1996; Paralelinės progresijos, 2000), taip pat bendras temines Lietuvos ir užsienio šiuolaikinių menininkų parodas (Funny versus Bizarre, 1997; Cool Places, 1998).
 
Plačiau skaitykite: Cool Places
ŠMC tapo svarbiausia naujojo meno rodymo vieta, suformavo jo sampratą, kriterijus ir iškiliausių kūrėjų ratą (jie pristatyti 2004 m. projekte Emisija), taip pat nemažai prisidėjo prie to, kad aktualųjį meną imta tapatinti su vaizdo ir garso produkcija. Posūkį šios medijos link žymėjo 1998 m. paroda Sutemos: pirmą kartą visos ŠMC salės buvo užtemdytos ir jose eksponuotos vien šviečiančios vaizdo projekcijos.
 
 
Sorošo šiuolaikinio meno centras Vilniuje buvo įsteigtas 1993 m. ir veikė iki 1999 m. Rytų Europos šalių sostinėse ar kituose miestuose būta dar 20 panašių centrų. Tai turėjo skatinti kultūros mainus šiame regione.
 
SŠMC ne tik finansiškai rėmė menininkus ir meno sklaidos institucijas. Ši pavyzdinė dailės vadybos agentūra rūpinosi dailės plėtra, naujų kūrinių „prodiusavimu“, informacijos sklaida ir kontrole, formavo Lietuvos naujosios dailės kanoną (dailininkų kūrybos dokumentavimas, albumas 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų), padėjo menininkams patekti į Europos kūrybos centrus, taip pat koordinavo stažuočių JAV meno įstaigose programą „Arts-Link“ ir paramą Lietuvos dailininkams iš Niujorko Pollocko-Krasner fondo.
 
SŠMC rengė didelio biudžeto metines parodas. To meto dailės gyvenimo kontekste jos atrodė lyg „blokbasteriai“ ir ypač erzino dailininkus, negalinčius atsitokėti nebelikus sovietmečiu įprastų valstybės užsakymų ir „užpirkimų“. Visos metinės parodos vyko ŠMC. Glaudus bendradarbiavimas su SŠMC padėjo ŠMC išsilaisvinti iš „tyliojo modernizmo“ klasikų globos.
 
SŠMC vadovės Ramintos Jurėnaitės kuruojamas metines parodas Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai (1993), Duona ir druska (1994), Daugiakalbiai peizažai (1996) sudarė skulptūra, tapyba, fotografija, objektai ir instaliacijos, jaunųjų ir vyresnių dailininkų kūryba (paskutinė paroda jau buvo tarptautinė). Parodose Dėl grožio (1995, kuratoriai Sandra Skurvidaitė ir Raimundas Malašauskas), Sutemos (1998, kuratoriai Kęstutis Kuizinas, Deimantas Narkevičius ir Evaldas Stankevičius) vyravo naujasis menas – įvietintos instaliacijos, fotografijos, vaizdo ir garso medijos.
 
Be metinių, SŠMC rengė ir daugiau Lietuvos naujojo meno parodų. Įdomesnės iš jų buvo skuptoriaus Algio Lankelio kuruojama Kasdienybės kalba (1995), SŠMC darbuotojos (1998 m. tapusios ir naująja jo direktore) Lolitos Jablonskienės ir Audriaus Novicko kuruojama Po tapybos (1998). SŠMC pastangomis Lietuva nuo 1999 m. dalyvauja Venecijos bienalėse. Ši įstaiga, kaip ir ŠMC, rengė Lietuvos meno parodas užsienyje, taip pat rekomenduodavo šalies menininkus užsienio kuratoriams, keletui jaunųjų kūrėjų padėjo pelnyti tarptautinį pripažinimą (šalyje jie įvertinti Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis tik po 2000-ųjų).
 
Plačiau skaitykite: Kasdienybės kalba, Po tapybos
 
ŠMC ir SŠMC veikla (taip pat pakitus technologijoms išaugusi naujojo meno kūrinių bei projektų savikaina ir kitos priežastys) lėmė tai, kad į bet kokią „saviveiklą“ meno lauke imta žiūrėti su vis didesne panieka. Kūryba tapo neatsiejama nuo vadybos, menininkai ėmė kurti vien konkrečioms parodoms, o nesudominę institucijų ir kuratorių neturėjo nė tokios galimybės. Vis dėlto SŠMC nedideles stipendijas skirdavo gausesniam būriui menininkų, nei jų kviesdavo į savo kuruojamus projektus, tad buvo prasminga išplėsti meno sklaidos infrastruktūrą.
 
 
1994 m. menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai ir menotyrininkas Saulius Grigoravičius įsteigė viešąją įstaigą „Jutempus tarpdisciplininio meno projektai“, geriau žinomą kaip galerija „Jutempus“, buvusiuose Geležinkelininkų kultūros rūmuose Vilniuje. Skulptorius Mindaugas Navakas šio pastato frontone vietoj sovietinio herbo pakabino geležinį Kablį (čia dar veikė kontrkultūros centras „Meno lyga“).
 
Urbonas, tarptautinių parodų dalyvis, pažinojo daug menininkų ir kuratorių, ypač Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės šalyse. Kuratorė Maareta Jaukkuri, kritikai Maria Hirvi ir Yrkis Ijas, žurnalo Siksi redaktorius Timo Valjakka Helsinkyje net sukūrė IPOJ – Tarptautinį „Jutempus“ patronų paramos ir bendradarbiavimo tinklą. Jis parūpino įstaigai leidinių ir kompiuterių.
 
Iki 1997 m. „Jutempus“ salėse surengta apie 30 Lietuvos ir užsienio menininkų parodų. Savo kūrybą, daugiausia šiai erdvei pritaikytas instaliacijas, čia rodė Svajonė ir Paulius Stanikai, „Akademinio pasiruošimo grupė“, Džiugas Katinas, Mindaugas Navakas, Renata Valčik, Orūnė Morkūnaitė, Dainius Liškevičius. Žilvinas Kempinas 1995 m. iškabino Fosilijas – „Jutempus“ bičiulių veidų gipsines išliejas, bet didžiausią įspūdį visiems padarė Jono ir Justino Vaitiekūnų akcija Varymas (1996) ir Evaldo Janso instaliacija Meno morfologija (1997). Broliai Vaitiekūnai „Jutempus“ galerijoje pastatė puikiai funkcionuojantį samanės aparatą (dar eksponuotos įvairiose gūdžiose šalies vietose aptiktos šios rūšies įrangos nuotraukos). Jansas įkurdino porą gyvų kiaulių, kurios per naktį sulaužė medinį gardą, suėdė kitus eksponatus – kanapę vazone bei magnetofoną  ir klaikiai apdergė salę.
 
Urbonai, itin domėjęsi naujausiomis medijų technologijomis ir komunikacijos galimybėmis, siekė pertvarkyti „Jutempus“ į medijų laboratoriją. Kai 1997 m. pabaigoje įstaiga neteko patalpų, ji tęsė veiklą kaip socialinis tinklas. 1998 m. projekto Ground Control „vinis“ buvo lietuvių ir britų menininkų bendravimas per skaipą. Televizijos projektas tvvv.plotas (1999), kaip ir vėlesni Urbonų darbai, buvo pagrįstas medijų naudojimu ir bendradarbiavimu – tarpdalykiniu, kolektyviniu idėjų generavimu.
 
Naujojo meno kūrėjai nenorėjo turėti reikalų su LDS ir siekė įkurti kitą, lygiavertę, organizaciją. 1994 m. įregistruota visuomeninė kūrybinė sąjunga „Metastudija“, kuriai priklausė dalis Kęstučio Zapkaus mokinių, 1992 m. įkurtos grupės „Geros blogybės“ narių bei kiti jauni menininkai (Saulius Mažylis, Algis Lankelis, Audrius Novickas, Leila Kasputienė, Aidas Bareikis, Žilvinas Kempinas, Patricija Jurkšaitytė, Evaldas Jansas, Deimantas Narkevičius, Artūras Raila, Gintaras Znamierowskis). 1994 m. Vilniaus Šiaurės miestelyje, buvusiuose sovietų armijos dalinio kultūros rūmuose, jie surengė parodą Banginio pilvas.
 
1998 m. vietoj „Metastudijos“  įsteigta Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS). 1999 m. Kultūros ministerija ją įtraukė į kūrybinių sąjungų registrą.
 
Menininkų sumanyti projektai buvo skirti ne parodų salėms. Kūriniai buvo rodomi Vilniaus atvirose erdvėse (Skulptūra senamiestyje, 1994), apleistuose pastatuose (Užmiršta dabartis, 1996), menininkų butuose (Butas, 1999) ir net troleibusuose (Identifikacija, 1999).
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų
Sudarytoja Raminta Jurėnaitė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000
(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.
Sudarytojai Vytautas Michelkevičius, Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, 2011
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.