Lietuvos 7 dešimtmečio pab.–8 dešimtmečio scenografijos bruožas – polinkis į avangardinį vizualumą, kuriame vyrauja agresyvi, drastiška plastika, įvairi plastinė vaizdų kalba, vyrauja konfliktai ir netikėtumai. To meto Lietuvos scenografijoje, kaip ir Lietuvos dailėje bei lenkų, čekų teatre, pasireiškė nonkonformizmui būdingi konstrukcijų agresyvios meninės kalbos principai, išreiškiantys įtampą tarp žmogaus ir ideologijos. XX a. I pusės konstruktyvistai išardė realybės paviršių ir atidengė scenos užkulisius, o štai amžiaus pabaigoje šie sluoksniai buvo susprogdinti, metant iššūkį mirčiai. Panaikinus idealizuotos tikrovės iliuziją, atsivėrė erdvės negailestingam pasauliui.

 

Daugelis Lietuvos teatrų režisierių kryptingai rinkosi dramas, kuriose matė galimybę parodyti asmenybės, žmogaus ir valdžios, sistemos susidūrimą, perteikti „antisovietines“ potekstes, ir skatino kūrybines dailininkų paieškas bei drąsias nuostatas. Režisieriai kartu su dailininkais išplėtojo simbolių kalbą, sukūrė moralinio atsparumo įvaizdžius. Tokių spektaklių daugiausiai pastatė Kauno dramos teatras. Dailininkai Janina Malinauskaitė (Bolševikai, Raudona ir ruda, Kingas) ir Feliksas Navickas (Sūkuryje) atidengė stingdantį metalo karkaso šaltį ir paskelbė laisvę išgrynintam techniškam motyvui, grynajai tiksliai formai, atitolusiai nuo jusliškumo. Šie menininkai teatro scenoje kūrė iracionalios žiaurumo jėgos simbolius, pasisakė prieš chaosą, terorą, nevaldomą agresiją, brutalią jėgą, biurokratizmą – taip suartėjo su Europos teatro idėjomis. Vadovaujantis Antonino Artaud (Antoneno Arto) žiaurumo teatro samprata, Lietuvos scenografijoje metalo karkasų uždarumas ir blizgesys reiškė ne vien jėgą, grėsmę, bet ir „kažką panašaus į griežtą, nelankstų kryptingumą, [...] nes uždara erdvė minta gyvybėmis, o kiekviena stipresnė gyvybė žengia kitoms per galvą, praryja jas kraugeriškoje puotoje“. Antonin Artaud, Teatras ir jo antrininkas, Vilnius: Scena, 1999, p. 91–92.

 

Panašiai kaip lenkų teatro dailės avangardistai, simbolinę scenografijos kalbą lietuvių dailininkai siejo su istoriniais įvykiais, ja išreiškė kritines menininko nuostatas. (Tuo metu lenkų ir lietuvių menininkai buvo labai artimi – ypač savo drąsa pasakoti apie skaudžius savo krašto žmonių ir asmeninius išgyvenimus, panaudojant religinius kančios motyvus.) Lietuvos teatro dailininkai simboliškai perteikė stagnacinę žmogaus pasaulėjautą – konstrukcijomis atskleidė apnuogintus žmogaus instinktus. Malinauskaitės „metaliniai narvai“ ekspresyviai atidengė greta egzistuojančias nelygiavertes jėgas – ciniškumą ir viltį, paryškinant metalo ir audinių, suvienodintos ir individualizuotos aprangos kontrastus. Grėsminga Navicko scenografijos monumentalistika išryškėjo per santykį su medžiu, liaudies skulptūros trapumu. Konstruktyvi XX a. 8 dešimtmečio scenografija bylojo apie menininkų įsisąmonintą nelaisvę, nerimo būsenas.