10 dešimtmečiu Lietuvos scenografija įsijungė į teatro žygį artyn žiūrovo. Ji stiprino ryšį tarp scenos ir salės, tarp personažo ir atlikėjo, tarp aktoriaus ir žiūrovo, įtraukė postmodernistinės dailės elementus. Vizualinės dailės posūkis į bendruomeniškumą (dailininkų grupių susidarymas, žiūrovų provokacijos) suartino teatrą ir šiuolaikinę dailę, įkvėpė kūrybinius mainus, išryškėjusius XX a. pabaigos Lietuvos teatre, kuriame dirbo pripažinti įvairių sričių ir stilių dailininkai: Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Sigitas Staniūnas, Žilvinas Kempinas, Mindaugas Navakas, Evaldas Jansas, Gitenis Umbrasas, Vilmantas Marcinkevičius.

 

Išsilaisvinimo iš okupacijos laikas, vienos visuomeninės situacijos virsmas kita paskatino Lietuvos teatro dailę peržengti modernizmo, garbinusio pažangą ir atsinaujinimą, ribą, be to, atgavus Nepriklausomybę, atsivėrė Vakarų Europa. Lietuvos teatro dailininkai, kaip tikri europiečiai, pripažino, kad nieko naujo atrasti nebeįmanoma. Naujovių gainiojimosi epocha liko už nugaros. Niekas nebesiginčijo, kad menas gali atkurti realybę, ir drauge sutiko, kad jis gali sukurti kitą realybę, tiksliau – daug nepriklausomų realybių.

 

Scenografai, kaip ir kiti menininkai, siūlė dvigubą kūrinių kodavimą, t. y. autoriaus žaidimą keliomis prasmėmis, žanrinių ir pasaulėžiūrinių ribų trynimą. Nebeliko kilnios teatro misijos, kategoriškai išreikštos tiesos, agresyvaus teigimo, priešinimosi ar maišto. 10 dešimtmečio Lietuvos teatre produktyviai dirbo ir išskirtiniais kūriniais pasižymėjo teatro dailininkai Jonas Arčikauskas, Sergejus Bocculo, Adomas Jacovskis, Nadiežda Gultiajeva, Rimas Driežis, Galius Kličius, Vitalijus Mazūras, Jūratė Paulėkaitė, Andrius Žibikas, sėkmingai įsijungė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, Rasa Kriščiūnaitė, Vytautas Narbutas, Arvydas Norvaišas, Auris Radzevičius, Birutė Ukrinaitė, pirmuosius darbus sukūrė Giedrė Brazytė, Gintaras Makarevičius, Medilė Šiaulytytė, Artūras Šimonis, Marta Vosyliūtė.

 

Nebepriimtina tapo rimtis. Žaidybiškas, ironiškas žvilgsnis padėjo scenografams cituoti įvairių kultūrų ir epochų tiesas, sukurti distanciją nuo gėrio ir blogio kategorijų. Dailininkai montavo daugialypę teatro realybę, scenografijoje atsirado nuorodų į įvairius užsienio spektaklius, specialiai „pasiskolintų“ elementų iš kitų scenografijos ar dailės kūrinių.

 

10 dešimtmetyje scena dalinosi scenografijos profesionalai ir kitų sričių atstovai. Pokyčiai prasidėjo pakvietus į teatrą instaliacijų, šiuolaikinio konceptualaus, minimalistinio meno kūrėjų. Teatro dailė formavosi glaudžiai siedamasi su kinu, dizainu ir ypač vizualiuoju menu. Bareikis, Ludavičius, Staniūnas, Kempinas kūrė integralią scenografiją, naudojo provokuojančias formas paversdami aktorių savo kūrybos įrankiu, o žiūrovą – priklausomu nuo emocinės reakcijos į netikėtus aktoriaus-personažo persimainymus. Teatre jie kūrė neilgai, bet paliko svarbių Lietuvos scenografijos kaitos ženklų.

 

Prie XX a. pabaigos teatro išskirtinumo prisidėjo scenografų šeimą papildę kostiumo dizaineriai. Gintaro Varno, Anželikos Cholinos spektakliams teatrališkos ekstravagancijos suteikė produktyvus kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius. Daugelis režisierių atrado kostiumų dizaineres Zitą Gustienę, Dalią Kernagienę, Jolantą Rimkutę, Sandrą Straukaitę, kurios kūrė ne vienam kameriniam spektakliui, atsiradusiam iš monopjesių (Žodžiai smėlyje, pjesė balsui ir fortepijonui pagal Samuelio Becketto (Samjuelio Beketo) Laimingas dienas, rež. Rimas Tuminas, 1998; Yukio Mishimos (Jukio Mišimos) Markizė de Sad, rež. Jonas Vaitkus, 1992; Seiichio Yashiros (Seičio Jaširos) JAJA, rež. Kęstutis Marčiulynas, 1996; Atholo (Atolo) Fugardo Sveikas ir sudie, rež. Arvydas Lebeliūnas, 1994). Tokiais atvejais kostiumai pateisino artumą tarp atlikėjo ir žiūrovo, kuris matė kiekvieną preciziškai sukurto drabužio detalę.

 

Scenografės Nadiežda Gultiajeva, Virginija Idzelytė, Aleksandra Jacovskytė, Gražina Remeikaitė, Viktorija Gatavynaitė, Birutė Ukrinaitė neretai talkino savo kolegoms scenografams kurdamos kostiumus. Ypatinga kostiumų ansamblio klausa pasižymėjo Dalia Mataitienė. Giussepės Verdi (Džuzepės Verdžio) operos Nabukas (rež. Jonas Vaitkus, 1992) koncertinis choro atlikimas išryškino galimybę kostiumo kompozicijai pavaduoti scenografiją, sukurti įtaigią muzikos, audinių faktūrų, formų ir spalvinės gamos vienybę.

 

10 dešimtmetyje Lietuvos scenografai pajuto pripažinimą Vakarų Europoje. 1990–1991 m. Radzevičius stažavosi „Salzburger Festspielhaus“ teatre. Arčikauskas kūrė scenografiją Zalcburgo „Elisabethbuhne“ teatre (Albert’o Camus (Albero Kamiu) Kaligula, 1989; Johanno Wolfgango Goethės (Johano Volfgango Gėtės) Egmontas, 1991), Kopenhagos modernaus šokio trupei (Broniaus Kutavičiaus Akmenys ir paukščiai, 1993), Stokholmo „Cinnober“ teatre (Aleksandro Vvedenskio Eglutė pas Ivanovus, 1997).

 

1995 m. Lietuvos scenografai pirmą kartą buvo pakviesti atstovauti savo šalies teatro dailei pasaulinėje Prahos scenografijos kvadrienalėje. Pirmasis ten dalyvavo Arčikauskas su objektais iš Felikso Bajoro operos Dievo avinėlis, spektaklių pagal Adomo Mickevičiaus Vėlines, Augusto Strindbergo Sapną. Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius pastebėjo:

 

 

1999 m. Prahos kvadrienalėje dalyvavo Kempinas su instaliacija iš Sigito Parulskio P. S. Byla O. K. (rež. Oskaras Koršunovas, 1997) ir Jacovskis su objektu iš Verdi operos Makbetas (rež. M. Fischeris, 1995), instaliacija Michailo Lermontovo Maskaradui (rež. Rimas Tuminas, 1997) ir Verdi operos Aida (rež. Jonas Jurašas, 1998) scenografijos maketu, kuriais pats autorius buvo patenkintas, tačiau suprato, jog daugiau dėmesio reikia skirti bendrai ekspozicijai:

 

 

Taip menininkas patvirtino, jog scenografijos pateikimas scenoje ir parodoje yra skirtingi dalykai.