Garsinio kino atsiradimas 4 dešimtmečio pradžioje sutapo su socialistinio realizmo metodo įsigalėjimu Sovietų Sąjungoje. Lietuvai tapus jos dalimi, mene taip pat tapo privalomi ir socialistinio realizmo principai, pagal kuriuos menas priklauso liaudžiai, meno kūriniuose perteikiami tipiški charakteriai tipiškose aplinkybėse, o menininkai stengiasi, kad idėjos ir tendencijos savaime rastųsi iš veiksmo ir aplinkos, t. y. iš liaudiško, idėjiško ir teisingo meno. „Vienintelio teisingo tikrovės vaizdavimo metodai“ buvo privalomi, o menininkai privalėjo apdainuoti darbo žmonių žygdarbius ir įtvirtinti socialinį optimizmą.

 

Lietuvių vaidybiniame kine šiuos principus ėmėsi įgyvendinti sovietų kinematografininkai – scenaristai, režisieriai, operatoriai, turintys tokios „kūrybos“ patirties. Kalbant apie nacionalines sąjunginių respublikų kino studijas, čia buvo itin svarbu įgyvendinti kitą socialistinio realizmo principą: kinas turėjo būti „nacionalinis savo forma, bet socialistinio turinio“.

 

1954 m. birželį įvyko Lietuvos kino studijos reorganizacija: nuspręsta čia kurti ir vaidybinius filmus. Tačiau iki 1956-ųjų, kai vaidybinius filmus jau buvo galima filmuoti ir Lietuvoje, jie buvo kuriami didžiųjų Maskvos ir Leningrado kino studijų „Mosfilm“ ir „Lenfilm“ bazėse. Šių filmų režisieriai buvo rusų kino klasikai arba tiesiog patyrę amatininkai. Prie pastarųjų priskirtina ir režisierė Vera Strojeva (1903–1991), 1947 m. „Mosfilm“ sukūrusi lietuvių vaidybinio kino pradžia laikytiną filmą Marytė.

 

 Marytė gerai iliustruoja 4 dešimtmečio antroje pusėje sovietų kine susiformavusį istorinio revoliucinio filmo žanrą. Jis glaudžiai susijęs ne tik su sovietų kino, bet ir su socialinių bei politinių permainų kontekstu ir pirmiausia socialistinio realizmo metodo įgyvendinimu kine.

 

1934 m. SSRS pakilusi politinių represijų banga (jos viršūnė 1937–1938 m.) sunaikino daug revoliucionierių, steigusių sovietų valdžią, ją apgynusių pilietiniame kare bei tapusių sovietų valstybės ir jos represijų mechanizmo kūrėjais. 4 dešimtmetyje Josifas Stalinas beveik visus dar gyvus šio revoliucinio elito atstovus paskelbė liaudies priešais, kurie esą rengė prieš jį pasikėsinimus, šnipinėjo užsienio žvalgyboms, ketino restauruoti senąją santvarką. Todėl kinas vienas pirmųjų pradėjo tvirtinti naujas nesenos istorijos versijas. Jos turėjo atitikti 1938 m. Stalinui vadovaujant parengtą komunistų partijos istoriją, pavadintą „Trumpas VKP(b) istorijos kursas“.

 

Istoriniuose revoliuciniuose filmuose realūs įvykiai buvo nuosekliai iškreipiami, nesena praeitis – mitologizuojama, svarbiausiais didvyriais skelbiami dažniausiai antraplaniai revoliuciniai ir pilietinio karo veikėjai. Taip atsitiko su brolių Vasiljevų filmo Čiapajevas (Čiapajev, 1934), kurio sėkme ir prasidėjo naujas žanras (nes idealiai sutapo ideologinis, estetinis bei masinis kriterijai), pagrindiniu veikėju. Menkai žinomas pilietinio karo dalyvis filme tapo jo kovų ir didvyriškumo simboliu. Netrukus pasipylė daug panašių filmų, kuriuose buvo rodomi ne realūs revoliucionieriai, o jų „sobiratelnyj obraz“ („apibendrintas paveikslas“). Žanras vystėsi sparčiai ir iki karo pradžios 1941-aisiais jau galėjo pasigirti kanonu bei stereotipais, kuriuos buvo galima sėkmingai perkelti į bet kurią respubliką.

 

Pagrindiniai istorinių revoliucinių filmų personažai – revoliucionieriai, karo vadai, partizanai, pogrindininkai ir kitokie kovotojai už sovietų valdžią – buvo komunistinei ideologijai pritaikyta kankinio už tikėjimą, šventojo parafrazė. Šie personažai aukojosi, kentėjo, žuvo, bet ne už religiją, o už Staliną, SSRS, komunizmo idėjas. Antrojo pasaulinio karo metais šių „kankinių“ galerija pasipildė hitlerininkų nukankintais komunistinio pasipriešinimo dalyviais partizanais.