Juozas Miltinis buvo puikus diplomatas. Jis gerai žinojo, kad už teisę į gerą, protingą, rimtą teatrą reikia daug mokėti. Ir mokėjo – vieną po kito statė „teisingus“, t. y. beviltiškai nykius ir beviltiškai vienodus sovietiškus spektaklius. Statė juos, kad pridengtų tikrąjį savo teatrą – kalbantį pasaulio didžiosios literatūros žodžiais, čiuopiantį skaudžiausias žmogaus egzistencijos problemas ir naudojantį modernios sceninės raiškos įrankius.
Šio teatro balsas tapo girdimas dar tada, kai Miltinis oficialiai nedirbo Panevėžyje – kai pasirodė slapčia jo režisuota Henriko Ibseno Heda Gabler (1957) ir Komivojažerio mirtis (1958), pirmasis šitos Arthuro Millerio (Artūro Milerio) pjesės pastatymas Sovietų Sąjungoje. Jau tuose spektakliuose išryškėjo ypatingas Miltinio gebėjimas nagrinėti sudėtingą, daugiabriaunį, paradoksalų charakterį. Režisieriui pavyko išsivaduoti iš socializuoto žmogaus vaizdavimo inercijos ir susitelkti į individualios jo sąmonės tikrovę – savaip suintravertinti, suintelektualinti asmenį. Ir prasiskverbti iki skausmingiausio žmogaus būties nervo – Hedos Gabler (Eugenija Šulgaitė) sieloje siaučiančio „kraštutinumų kamuolio“ Marijana Malcienė, „Panevėžio dramos teatras“, in: Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, sudarė Algirdas Gaižutis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 244. ar Komivojažerio mirties Vilį Lomeną (Donatas Banionis) dusinančių neišnarpliojamų vidinių prieštarų, išsišakojusių „giliausiuose jo psichologijos, sąmonės ir pasąmonės labirintuose“. Markas Petuchauskas, Donatas Banionis, Vilnius: Mintis, 1976, p. 44.
6 dešimtmečio pabaigoje Miltinis debiutavo kaip moderniosios sąmonės prištaringumo, nepaaiškinamumo temos režisierius. Visa jėga ši tema suskambo „auksiniuose“ 7 dešimtmečio Panevėžio dramos teatro spektakliuose – Antono Čechovo Ivanove (1960), Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) Makbete (1961) ir Wolfgango (Volfgango) Borcherto Lauke, už durų (1966) – spektakliuose, kurie pavertė Panevėžį viena iš to laiko Sovietų Sąjungos teatrinių sostinių. Taip ėmė kurtis lietuvių teatro fenomenalumo idėja, vėliau, ir jau pasauliniu mastu, sutvirtinta kitų lietuvių teatro didžiųjų.
|
Plačiau skaitykite: Juozo Miltinio „Makbetas“: suskilusios dvasios tragedija.
|
Šie skirtingi spektakliai tam tikra prasme sudarė savotišką trilogiją. Ko gero, labiausiai juos siejo egzistencialistinė Miltinio įkrova: jie skambėjo kaip skirtingos tos pačios egzistencialistinės temos variacijos apie beribę žmogaus vienatvę atšalusiame, susvetimėjusiame pasaulyje. Plėtodamas šią temą, kiekviename spektaklyje Miltinis vis labiau grynino, tuštino scenos erdvę, darė ją asketišką, kol liko iš esmės tik šviesos efektų ir muzikos scenografija, ir vis labiau atvėrė, apnuogino savo herojų, it aštriu skalpeliu braudamasis į vis gilesnius jo sąmonės klodus, braižydamas vis sudėtingesnius jos raizginius. Miltinis ieškojo paveikių savyje užstrigusio, paties savęs sužeisto, savyje pasiklydusio herojaus portreto sceninės išraiškos galimybių.
Tačiau pagrindinis jo kūrybos instrumentas liko tas pats: esminė šių spektaklių kuriamoji materija, o ir svarbiausia sėkmės priežastis buvo ypatinga aktorystės kokybė – nepaprastą tikrumą, natūralumą, paprastumą ir kartu veik neįmanomą vidinę įtampą bei precizišką tikslumą demonstruojantis sceninio gyvenimo būdas. Tai leido įskelti geliantį ir sukrečiantį Miltinį dominančių susidvejinusių, išklibusių, išsiderinusių, nuo savęs pavargusių sielų tragedijos skambesį. Jas įkūnijo „išoriškai santūrus, mąslus“, bet viduje begaliniai „trapus, pažeidžiamas ir dramatiškas“ Ivanovas (Stasys Petronaitis), Marijana Malcienė, „Panevėžio dramos teatras“, in: Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, sudarė Algirdas Gaižutis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 255. „vidinių prieštaravimų“ ar nuolatinės „dvasinės krizės“ Dovydas Judelevičius, Gyvasis Šekspyras, Vilnius: Vaga, 1964, p. 152. sužeistas, vis žiauriau nusikalstantis, bet dėl to tik dar labiau kenčiantis ir savimi besibodintis Makbetas (Stasys Petronaitis), „tragiško nusivylimo etapus lyg Dantės pragaro ratus“ Markas Petuchauskas, Donatas Banionis, Vilnius: Mintis, 1976, p. 69. pereinantis ir visą savo šiurpią atmintį, priekaištaujančią sąžinę, košmariškas vizijas-haliucinacijas ir siaubingą vienatvę tyliai kenčiantis Lauke, už durų Bekmanas (Donatas Banionis).
Komentarai
Rašyti komentarą