1959-ieji žymi lietuviškojo modernizmo startą architektūroje ne vien dėl to, kad tais metais buvo atidaryta simboline tapusi kavinė „Neringa“, kurios modernistinis interjeras tapo „posūkiu respublikos architektūroje“. „Neringa“ simbolizuoja proveržį, nes pagaliau buvo pajudėta iš inertiško pereinamojo laikotarpio į modernizmą.

 

1956 m. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas užsakė jauniems architektams Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams suprojektuoti modernią kavinę pagrindiniame miesto prospekte, nes toje miesto dalyje nebuvo jokios tinkamos vietos, kur būtų galima kultūringai pavakaroti, pasikviesti svečius. Orientuotasi ir į darbą su išeivija (tai buvo viešbučio, skirto užsienio turistams, kavinė), o tam reikėjo modernios aplinkos. Jauniems architektams buvo suteikta stebėtinai daug kūrybinės laisvės: „Galėjom daryt ką norim ir kaip norim“, – prisimena V. Nasvytis. Vaidas Petrulis, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai: dvi asmenybės – viena Architektūra, Archiforma, 2007, Nr. 1, p. 54.

 

Pirmame viešbučio aukšte įsikūrusios kavinės atidarymas tapo dideliu įvykiu kultūrinėje bendruomenėje. „Neringa“ tapo ne tik kultine menininkų, inteligentijos, bohemos susirinkimo vieta, modernizmo ir džiazo lopšiu, bet ir Vilniaus architektūros lūžiu, modernizmo šaukliu.

 

Jaunų architektų sukurtą interjerą sudarė keturios susiliejančios erdvės – vestibiulis, baras, didžioji ir mažoji salės, – dekoruotos naujomis modernistinėmis formomis ir įvairiomis natūraliomis medžiagomis (medžiu, metalu, dekoratyviniu tinku, stiklu). Sienas puošė moderni sieninė tapyba (dail. Vladas Jankauskas ir Vytautas Povilaitis) ir gipsinis bareljefas lietuviško pajūrio, Neringos temomis (skulpt. Juozas Kėdainis). Tiesa, niekas nematė už sienos įrengto ne mažiau modernaus KGB pasiklausymo kambarėlio.

Viešbučio atnaujinimas baigtas 1961 m. Už gana neišraiškingo fasado slypėjo šiltas ir jaukus modernizmas. Kiekvieno aukšto fojė buvo sukurta skirtinga atmosfera: vestibiulį puošė Laimučio Ločerio medžio reljefo kompozicija; antras aukštas buvo apdailintas natūraliu medžiu, puoštas lankstytos geležies pano; trečio aukšto fojė dominavo raudonų plytų mūras ir dailininkės Laimutės Cieškaitės keramikos kūriniai.

 

„Neringa“ – tai lietuviškosios architektūros mokyklos pirmtakas ir nacionalinio modernizmo, artimo šiaurietiškajam, simbolis. Kūrybos procese glaudžiai susipynė tiek Nasvyčių liaudies meno išmanymas, įgytas dirbant Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje Lietuvos paviljone, tiek Alvaro Aalto dvasia suprastas, į žmogaus psichologinį komfortą atgręžtas modernizmas. Tai vienas ryškiausių to laikotarpio interjero architektūros kūrinių, sukėlęs susidomėjimą ir visoje Sovietų Sąjungoje, o Maskvos laikraščio Izvestija žurnalistas, nepakviestas į atidarymą, parašė piktą kritiką apie lėšų švaistymą. Nasvyčiams teko pasiteisinti „posūkiu respublikos architektūroje“. Gediminas Valiuškis, „Didelės erudicijos specialistai“, Pergalė, 1971, Nr. 9, p. 74.

 

„Neringa“ buvo žinomiausias, tačiau ne vienintelis 1959 m. pastatytas modernizmo architektūros objektas. Vilniaus pakraštyje, privačių namų rajone Antakalnyje, prie pat Sapieginės pušyno, buvo pradėtas statyti tuo metu itin modernus architektės Elenos Laimutės Bergaitės-Burneikienės ir jos vyro skulptoriaus Juozo Burneikos namas su dirbtuve.

 

Architektė savo namą projektavo neslėpdama simpatijų Le Corbusier kūrybai: jis išsiskyrė stiliaus grynumu, atviromis, susiliejančiomis erdvėmis, juostiniais langais, glaudžiu ryšiu su gamta ir minimaliais interjerais. Dviejų aukštų namo cokolis sumūrytas iš tašyto granito, antras aukštas kontrastingai išryškintas baltu tinku. Pietų pusėje gausiai įstiklintas pirmas aukštas žvelgia į šlaitą ir kiemą su baseinu. Name buvo įrengta ir Burneikos dirbtuvė.

 

Būtent kūrybai skirtų dirbtuvių plotas to meto menininkams suteikė galimybę pasistatyti didesnius nei leidžiama (riba – 60 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto) namus. Šiuo požiūriu akademinio ir kūrybinio pasaulio atstovai turėjo privilegiją – jau nuo 1953 m. naujai projektuojamuose Vilniaus ir Kauno namuose buvo leidžiama dailininkams ir skulptoriams įrengti kūrybines dirbtuves su gyvenamaisiais butais prie jų. LTSR MT 1953 04 07 potvarkis Nr. 428-p „Dėl kūrybinių dirbtuvių dailininkams ir skulptoriams projektavimo“.

 

„Atlydžio“ modernizmo daigai rado derlingą dirvą kurortų architektūroje, kadangi poilsio zonos šiek tiek „laisviau kvėpavo“ ir buvo atviresnės originaliems architektūriniams sprendimams. Modernių objektų pačiame 6 dešimtmečio gale atsirado Druskininkuose, kai miesto vyriausiojo architekto pareigas (1956–1961) ėjo jaunas specialistas Algimantas Mačiulis. Druskininkuose 1959 m. jis suprojektavo kartotinį grakščių modernistinių formų dviejų aukštų, keturių butų gyvenamąjį namą, kuris iki šiol neprarado savo architektūrinio išskirtinumo.

 

1959 m. nutarta atnaujinti Lietuvos SSR paviljono Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje interjerą (paviljono vyr. architektas Ignas Laurušas, 1959–1961). Šis sprendimas parodė, kad senasis stilius vos ne per vieną naktį atgyveno ir prireikė jį kuo skubiau modernizuoti. Pati Sąjunginė žemės ūkio paroda Maskvoje buvo modernizuota – pervadinta į Liaudies ūkio pasiekimų parodą ir, skubiai atnaujinama, 1959 m. tapo eksperimentine aikštele formuojant sovietų modernistinės architektūros, dizaino ir ekspozicinės kultūros tendencijas.

 

1959 m. pagerėjo ir architektūros sklaidos situacija – pagaliau reguliariai pradėjo eiti žurnalas Statyba ir architektūra, kurį leido LSSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto centrinis techninės informacijos ir propagandos biuras. Nors žurnalo pavadinime aiškiai dominavo statyba, simbolizuojanti statybų industrializacijos kryptį, tačiau pagaliau atsirado leidinys, ilgiems metams tapęs pagrindine Lietuvos architektų darbų vitrina.