Klaipėdos literatūrinio gyvenimo vizitine kortele tapęs Gintaras Grajauskas (g. 1966 Marijampolėje) uostamiestyje įgijo muzikinį išsilavinimą – baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, džiazo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Su bliuzroko grupe „Kontrabanda“ išleido albumus Kontrabanda (1993), Teroras (1994), Blūdas (1995), Gyv(a)i (2007), į diskografijos eilutę įsiterpia dar du „Rokfelerių“ albumai – Puse lūpų (2001) ir Cinkas (2003). Abiejose grupėse Grajauskas kūrė tekstus, grojo bosine gitara ir dainavo.
Muzikinė klausa svarbi ir Grajausko eilėraščiuose. Jo kalba nuo debiutinio rinkinio Tatuiruotė (1993) darėsi vis švaresnė ir tikslesnė, naudota vis mažiau išorinių efektų, vis labiau bandant sugauti tai, ką poetas vadina tikrumu.
Man tada pats svarbiausias dalykas buvo pasakyti gražiai ir įdomiai. Dabar – jau ne. Žinau, paklausi, kas svarbu? Kiek įmanoma tikriau pasakyt. „Atrasti žodį iš naujo“. Gintarą Grajauską kalbina Rita Bočiulytė, Klaipėda, 2000 01 26, p. 14, 19.
Tikrumas Grajausko poezijoje reiškėsi pastanga užimti nesuinteresuoto stebėtojo ir depersonalizuoto pasakotojo poziciją, labiausiai realizuotą eilėraščių rinkinyje Katalogas (1997). Kataloguojami nereikšmingi įvykiai, „šis bei tas“, „nieko ypatinga“, daiktai iš antrosios, nuobodžiosios, neherojiškos gyvenimo pusės, rašoma mikroistorija, kuriamas Didysis Kasdienybės Katalogas. Bet ir kalbant apie nereikšmingus dalykus, pavyzdžiui, „kaip teisingai / laikyti žirkles, žymėti kreida, / visada galima išgirsti kažką įdomaus, / šį bei tą turint omenyje“. Gintaras Grajauskas, Katalogas, Vilnius, Vaga, 1997, p. 9.
Sugebėjimas vaizdingai rašyti, anot poeto, neturi didesnės vertės:
[…] tiesiog rašyti. Nebūtinai gražiai ir vaizdingai – vargu ar šis sugebėjimas turi kokią rimtesnę vertę, jei nėra nieko daugiau, vien vaizdingumas ir iškalba. Nes jei nieko daugiau nėra, tai jūsiškė literatūra tėra pagal tam tikras žaidimo taisykles organizuota kalba, verta tiek dėmesio, kiek ir kišenvagių žargonas arba paauglių slengas. Gintaras Grajauskas, Iš klausos, Vilnius: Vaga, 2002, p. 37.
Grajauskui pavyko atrasti naujų nišų ir kasdienybės estetikoje. Anksčiau lietuvių poezijoje kasdienybės daiktai buvo apgaubti sakraline ar bent jau dvasingumo aura (duona, stalas, namas, seni, iš praeities atkeliavę daiktai). Grajauskas, ko gero, pirmasis ima taip gausiai į eilėraščius traukti kičinius, masinės gamybos daiktus ir išplečia poetinių įvaizdžių resursus. Eilėraščio centre matome nešiojamą radijo imtuvėlį, plastikinį erelį ar padažytą Kristų, mikrobangų krosnelę, televizorių ar bulvių tarkavimo mašinėlę. Kita vertus, ironizuojamas pseudodvasingumas, įvairūs ezoterinę popkultūrą skleidžiantys judėjimai, naujoji vartotojiškoji mitologija:
iš tiesų tai Elvis yra
mūsų karalius.
Taikliai yra pastebėjęs Sigitas Parulskis:
Patvirtinti banalybę gali kiekvienas, o išgelbėti ją (nors akimirksniui, nors tiek, kiek poezijai ir skirta laike vietos) gali tik turintis klausą poetas.
Esė knygoje Iš klausos (2002) keliami tie patys poezijos, tikrumo, sąžiningo buvimo klausimai. Mindaugas Kvietkauskas Grajausko laikyseną eseistikoje interpretuoja kaip grįžimą prie egzistencializmo, tik dabar autentiškas buvimas priešinamas ne totalitarinei sistemai, o rinkos ekonomikai ir vartotojiškai kultūrai.
Eseistika kūrybinėje Grajausko biografijoje buvo savotiškas tiltas į prozą (romanas Erezija, 2005, Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį, 2012). Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio autorius skiria teatrui – 2007 m. išleido pjesių rinkinį Mergaitė, kurios bijojo Dievas, dirba Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.
Komentarai
Rašyti komentarą