Ilgą laiką Icchoko Mero (1934–2014) vardas Lietuvoje plačiai nebuvo žinomas. Emigravę autoriai buvo ištrinami iš viešo kultūrinio gyvenimo, literatūros istorijų, vadovėlių. Tik pastaraisiais metais iš naujo leidžiamos jo knygos, organizuojamos konferencijos, skirtos jo kūrybai, vardas grįžta į lietuvių literatūros gyvenimą. Taip nutiko todėl, kad žydų kilmės rašytojas iš Lietuvos emigravo 1972 m. po konflikto, kilusio dėl romano Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius. Šis romanas buvo išspausdintas Pergalės žurnale 1971 m. Pagal įprastą to meto praktiką periodikoje pasirodęs kūrinys nebūtų turėjęs kliūti ir leidykloje, tačiau Striptizo... atveju buvo kitaip. Jau iš anksto buvo žinoma, kad romanas knyga nevirs, o leidyklos kritikas pareiškė, kad kūrinys antisovietinis ir net netaisytinas. Tad kito kelio kaip emigruoti nebuvo.
Dėl gana gausių vertimų užsienio skaitytojams Meras buvo žinomas kone nuo savo kūrybos pradžios, o sovietinėje Lietuvoje uždraudus platinti ir aptarti jo kūrybą, tik ten ir reiškėsi.
Mero emigracija yra beveik simboliška – sunku būtų matyti šį autorių lietuvių prozos tradicijoje. Nors sovietmečiu itin populiari buvo Ernesto Hemingwayaus (Hemingvėjaus) proza, tokios lakoniškos, tikslios, šiek tiek baugios prozos lietuvių literatūroje beveik nėra. Pats autorius kalbėdamas apie jam artimus rašytojus iš lietuvių pamini Joną Biliūną, taip pat Franzą (Francą) Kafką, Antoną Čechovą, Saulą Bellow (Solą Belou), Isaaką Babelį. Savo ruožtu dar galima paminėti vokiečiakalbį Josephą Rothą (Jozefą Rotą).
Tai, kad I. Mero romanai („Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Mėnulio savaitė“) buvo ne tik parašyti, bet ir išleisti (tada juk abu aspektai buvo vienodai svarbūs), manajai jaunajai literatų kartai buvo dangaus ženklas (gal ir atsitiktinis), atskleidęs naujovišką, XX a. literatūrinėms pasaulinėms paradigmoms atstovaujantį tekstą. Vytautas Martinkus, „Keli žodžiai jaunojo Icchoko Mero portretui“, Metai, 2004, Nr. 12.
1963 m. pasirodęs Mero romanas Lygiosios trunka akimirką atrodo tarsi iš kito laiko. Savo minimalistine, lakoniška, švaria kalba jis neabejotinai išsiskiria to meto grandiozinės, liaudiškos, plepančios, buitinės prozos kontekste. Romano kalbos simbolinį kodą visų pirma išduoda pats kalbos ritmas. Šiandien skaitant romanas tiesiog apstulbina tuo, kad jau tuo metu buvo įmanoma rašyti gerą prozą be jokių ideologinių reveransų, o ją šiandien skaitant nereikia daryti jokių istorinių išlygų.
Tokio lygio prozą, kokia yra Mero Lygiosios trunka akimirką, Ant ko laikosi pasaulis, atitiktų tik išeivijoje rašyta poezija. Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Be to, tai pirmasis lietuvių romanas, su tokia menine įtaiga subtiliai prabilęs apie holokaustą. Būdamas žydas, Meras sugebėjo pažvelgti į šį sudėtingą laiką be išankstinių vertinimų ir tautinių stereotipų: gėrio ir blogio įsikūnijimas yra ne tautybės, o atskiri ir konkretūs žmonės.
Vokiečių literatūros apžvalgininkė Katharina Granzin su susižavėjimu rašė:
Bemaž šiurkšti, šykšti Mero kalba skleidžia poeziją, pulsuojančią žodžiuose ir tarp jų. Griežta simbolika, kuriai paklūsta medžiaga, suteikia knygai beveik biblinės didybės. Plonutė knygelė. Tačiau ji gali stovėti lentynoje visiškai viena. Besikartojančios erdvės: pokalbiai su Icchoku Meru ir kūrybos interpretacijos, sudarė Loreta Mačianskaitė ir Skaistė Vilimaitė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2009, p. 226–227.
Romane Lygiosios trunka akimirką jaunuolis Izaokas Lipmanas žaidžia šachmatų partiją su geto viršininku Šogeriu. Žaidžiama iš gyvybės ir mirties – jeigu Izaokas pralaimi, pasmerkia žūti geto vaikus, tačiau pats lieka gyvas; jeigu Izaokas laimi, vaikai lieka gyvi, o jis žūva. Todėl vienintelis tikslas – baigti lygiosiomis. Pasirinkimo dilema, atsakomybė, jaunatviška meilė, ciniška galia keliose pasakojimo linijose susipina į dramatišką istoriją.
Komentarai
Rašyti komentarą