Senas kinų poetas... Donaldas Kajokas (g. 1953). Ši pravardė poetui prigijo dėl jo domėjimosi Rytų kultūromis, rytietiškų formų perėmimo poezijoje. Debiutavęs 1980 m. eilėraščių rinkiniu Žeme kaip viršūnėmis, Kajokas laikėsi atokiai nuo politikos ar visuomeninių aktualijų. Nepriimtas į žurnalistikos studijas (mat nebuvo komjaunuolis), 1975 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą.

 

Savo kūrybos pradžioje, pajutęs nusivylimą krikščioniškąja kultūra, Kajokas pasirinko, kaip jis pats vadina, aplinkkelį per Rytus, kad vėliau galėtų grįžti prie anksčiau ne taip gerai pažintos krikščionybės:

 

Reikėjo ieškoti einant aplinkkeliais. Skaičiau mašinėle rusiškai perrašytus savilaidos tekstus Trys dzeno ramsčiai, Dzenbudizmo pagrindai. Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Senieji mitai, naujieji pasakojimai: apie naujausią lietuvių literatūrą, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 216.

 

Religinės pažiūros – svarbus Kajoko kūrybos kontekstas. Šalia poezijos, vėliau ir prozos periodiškai pasirodo ir eseistinių svarstymų knygos (Komentarai, 1990, Dykinėjimai, 1999, Lietaus migla Lu kalne, 2002, Lapės gaudymas, 2013), liudijančios pamatinių gyvenimo ir meno klausimų svarstymą.

 

Perėmusi japonų haiku patirtį Kajoko poezija pasižymi lakoniškumu, skaidrumu, vaizdo konkretumu, staigiais ir paradoksaliais minties posūkiais. Nors jo kūryboje netrūksta ir dramatiškų gaidų, ji visų pirma asocijuojasi su harmonija, šviesiu žvilgsniu, vidine pusiausvyra ir ramybe. Pasaulis tarsi stebimas, medituojamas, į jį neįsitraukiama, bet gyvenamas intensyvus vidinis gyvenimas.

 

Savo poezijoje Kajokas ne tik žaidžia minties ir kalbos paradoksais, bet ir savo kalbą kuria tarsi iš priešybių: viena vertus, jo eilėraštis kuriamas tarsi iš garsų sąskambių, frazės intonacijų, visiškai paklūsta garsui. Kita vertus, toks mantriškas užkalbėjimas neužgesina kitos iliuzijos – sukurti kuo realistiškesnį vaizdą, panašų į Algimanto Švėgždos hiperrealistinius piešinius. Ir tuomet „senas kinų poetas“ vadinamas daiktiškumo estetikos atstovu.

 

Diskusijos dėl Kajoko poezijos sutampa su postmodernėjančios prozos susidūrimu su autentiška tremtinių prisiminimų ir partizanų literatūra. Saulius Žukas dar 1986 m. rašė apie Rytų madingumą Lietuvoje:

 

 

O Valdemaras Kukulas rašė:

 

 

Tačiau Kajokas nebuvo vien tik epigonas. Jis tapo vienu žinomiausių ir mėgstamiausių poetų, o kolegos literatūros profesionalai skyrė jam visas svarbiausias literatūrines premijas. Pirmąjį kūrybos etapą apibendrinanti eilėraščių rinktinė Meditacijos (1999) pelnė ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

 

Vėlesnėje kūryboje Rytų filosofijos ir estetikos įtaka nedingsta, bet beveik nelieka išorinio panašumo, o tik kai kurie principai – paradoksalaus mąstymo, kalbos ir pasaulio santykio suvokimas. Eilėraščių rinkiniuose Mirti reikia rudenį (2000), Karvedys pavargo nugalėti (2005) ir Kurčiam asiliukui (2011) Kajoko eilėraščio lengvumą ir skaidrumą keičia rupesnis, neva nemokšiškesnis kalbėjimas be ypatingų amato įgūdžių. Ne blogiau už kritikus savo poezijos linkmę Kajokas nusako eilėraštyje „kirvio darbas“:

 

tinka, visokie pavidalai: sacrum /

profanum