Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Dailė kasdienybei
Lijana Natalevičienė
Pradžia
 
Jeigu ne tos esminės permainos, kurias atnešė TSKP XX ir XXI suvažiavimai, taikomoji dailė nebūtų patyrusi pastarųjų metų pakilimo [...]. Ir iš tikrųjų – kas būtų buvę su taikomąja daile, jeigu mūsų šalyje nebūtų prasidėjusios grandiozinės gyvenamųjų namų statybos, jeigu milijonai tarybinių žmonių nebūtų gavę naujų butų, jeigu nebūtų tikrai rūpinamasi tarybinių žmonių buitimi? Savaime suprantama, kad dekoratyvinė dailė negalėtų vystytis tokiais tempais. Декоративное искусство СССР, 1961, Nr. 6, p. 4–5.
 
Meninis pradas dar labiau sudvasins darbą, papuoš buitį ir sutaurins žmogų. SSRS Komunistų partijos programa.
 
Kada sovietinėje taikomojoje dailėje prasidėjo modernėjimo procesai? Paradoksalu, tačiau sunku nustatyti griežtą ribą, nuo kada pakito estetikos samprata, radosi novatoriška keramikos, tekstilės, stiklo, interjero įranga. Juolab kad visą stalininį laikotarpį, nors menas ir buvo ideologizuotas, lietuvių dailininkai kūrė ne tik oficiozinei auditorijai, bet ir tiesiog sau, puoselėdami vertybes, kurios buvo diegiamos studijų metais. Vėliau šie kūriniai – skoningos Liudviko Strolio ir Jono Mikėno keraminės vazos, Stasio Ušinsko stiklo dirbiniai, pokario metų Juozo Balčikonio kilimai – bus paimti iš asmeninių fondų ir demonstruojami kaip dailininkų atsilaikymo prieš režimo spaudimą įrodymas.
 
Pasklaidę 1957 m. pradėto leisti žurnalo Декоративное искусство СССР Декоративное искусство СССРДекоративное искусство СССР (liet. Taikomoji SSRS dailė) – taikomajai dailei ir dizainui skirtas žurnalas, kuris visuotinės cenzūros laikais pristatė ne tik sovietinę tai­komąją dailę ir dizainą, bet ir Vakarų avangardinės dailės kryptis, dizaino ir architektūros tendencijas. 1957 m. išleistas pirmas eksperimentinis numeris, 1958–1993 m. spausdintas periodiškai, 2012 m. atgaivintas Rusijos ir NVS šiuolaikinio meno fondo „Artprojekt“ kaip Декоративное искусство (išsamus pavadinimas Декоративное искусство стран СНГ) pirmųjų numerių puslapius, nustebsime dėl novatoriškumo proveržio, sklindančio iš naujo stiliaus flagmanu tapusio leidinio. Kada tapo norma saikinga, estetiškai patraukli forma, propaguota šiame žurnale?
 
Nustatant naujo etapo pradžią paprastai remiamasi istoriniais ir politiniais įvykiais. Tikėtina, kad novatoriškos aplinkos vidinis poreikis menininkams brendo dar stalininio triumfo stiliaus klestėjimo metais. Tačiau galimybė keistis atsirado vėliau, po Stalino režimo griūties, liberalizavus Sovietų Sąjungos politinį gyvenimą. Tuomet Komunistų partija ir vyriausybė paskelbė garsiuosius nutarimus dėl architektūros puošybiškumo (1955 m. nutarimas „Dėl nesaikingumų pašalinimo projektavime ir statyboje“), ir po jų pasipylė fasadinės architektūros Fasadinė architektūraFasadinė architektūra – architektūros tendencija, pastatai, kuriems būdingi perdėtai puošnūs, su pastato struktūra nesusiję fasado elementai (kolonos, piliastrai, frontonai, karnizai, bokštai, balkonai). Būdinga XIX a. ir XX a. periodams (Sovietų Sąjungos stalininis laikotarpis, Lietuvoje – pirmasis pokario dešimtmetis), sureikšminusiems ideologinį architektūros vaidmenį, siekusiems architektūros reprezentacijos. kritika, dailėje imta kryptingai diegti naują estetiką.
 
Taikomosios dailės kūrėjai buvo įtraukti į buities modernizavimą, o jo politiniai prievaizdai ėmėsi su šūkiu „dailę – buičiai“. Karo žaizdas apsigydžiusiai šaliai tapo gyvybiškai svarbu patrauklūs ir patogūs daiktai, estetiškai sutvarkyta buitis. Pirmąkart po karo sovietiniai funkcionieriai valstybės mastu kasdienę aplinką ėmė laikyti gyvenimo kokybę lemiančiu ir asmenybę auklėjančiu veiksniu.
 
Paskui buvo gerai žinomi įvykiai – SSKP XX suvažiavimas (1956), pasmerkęs Stalino kultą ir numatęs gyvenimo modernizavimo gaires. Teigiamų poslinkių taikomojoje dailėje atnešė Pirmasis sovietinių dailininkų suvažiavimas Maskvoje (1957), kur kritiškai įvertinta stalininė kultūra ir dailei iškelti nauji uždaviniai. Garsus taikomosios dailės istorikas Aleksandras Saltykovas (1900–1958) suvažiavime perskaitė pranešimą „Apie dekoratyvinę dailę“, kuriame kritikavo ydingą „požiūrį į dekoratyvinę dailę iš vaizduojamosios dailės pozicijų“. Neatsitiktinai suvažiavimo proga Maskvoje surengta sąjunginė taikomosios dailės paroda (joje dalyvavo 19 lietuvių dailininkų).
 
Nikitos Chruščiovo reformų laikotarpis įėjo į istoriją literatūriniu „atlydžio“ pavadinimu (pagal Iljos Erenburgo Ilja ErenburgasIlja Erenburgas (1891–1967) – rusų rašytojas ir poetas, Antrojo pasaulinio karo metu dirbęs žurnalistinį darbą, buvęs Baltarusių III fronto štabo propagandistu, pagarsėjęs savo atsišaukimais, skatinusiais taikių Karaliaučiaus krašto gyventojų genocidą. romaną Оттепель, 1954).
 
Pirmiausia iš istorizmo pompastikos pradėjo vaduotis architektūra. Po 1954–1957 m. Maskvoje priimtų sprendimų plėsti miestų teritorijas ir statyti tipinius stambiaplokščius gyvenamuosius namus 1958 m. Pamaskvės kaimas Novyje Čeriomuški virto statybų aikštele. Čia per trumpą laiką iškilo pirmieji SSRS „blokinių“ namų kvartalai. 1959 m. pirmieji stambiaplokščiai penkiaaukščiai – vadinami „chruščiovkėmis“ – pastatyti Vilniuje. Prasidėjus masinėms tipinių namų statyboms ir kilus būtinybei kuo greičiau ir pigiau rengti naujus būstus, užvirė kova dėl buities estetikos.
 
Modernaus gyvenimo propagandai patrauklumo suteikė mokslo ir technikos pažangos idėjos, po karo atsigaunanti sovietinė pramonė, įsibėgėjanti kosmoso užkariavimo programa. Propagandą lydėjo jaunystės, entuziazmo ir veržlumo kultas. Apsilpus cenzūrai, prasivėrus „geležinei uždangai“ visuomenę buvo apėmusios dvasinio pakilimo, atvirumo naujovėms nuotaikos.
 
 
Žurnalo Декоративное искусство СССР (Dekorativnoje iskustvo SSSR, 1961, Nr. 11) viršelis su Algimanto Stoškaus vitražo Motina žemė (1961) reprodukcija
Žurnalo Декоративное искусство СССР (1961, Nr. 6) viršelis, pristatantis sąjunginę pramonės pavyzdžių parodą „Dailę – buičiai“
Statybos Novye Čeriomuški mikrorajone Maskvoje, 1958
Statybos Novye Čeriomuški mikrorajone Maskvoje, 1958
Britanijos festivalio vaizdas, 1951
VI pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio Maskvoje plakatas, 1957
Rytų Vokietijos (VDR) grafinio dizaino žurnalo Neue Werbung (1967, Nr. 10) viršelis
Svetur: „novatoriškumo invazija“
 
Pokario lietuvių menininkų entuziazmas nebuvo vietinis reiškinys. Apsigydžiusios karo žaizdas, Europos šalys kilo naujam gyvenimui. 6 dešimtmečiu per Europą persirito švenčių ir festivalių banga. Ypač buvo populiarūs pasauliniai jaunimo ir studentų festivaliai, Jaunimo ir studentų festivaliaiJaunimo ir studentų festivaliai – tarptautinės jaunimo šventės, kurias pradėjo organizuoti kairuoliška Pasaulinė demokratinio jaunimo federacija (įk. 1945 m., būstinė – Budapeštas). Pirmasis jaunimo ir studentų festivalis surengtas 1947 m. Prahoje, paskui kitose socialistinio bloko šalyse: 1949 m. Budapešte, 1951 m. Berlyne, 1953 m. Bukarešte, 1955 m. Varšuvoje, 1957 m. Maskvoje. Pirmųjų festivalių organizatoriai kėlė taikos, tautų išsivadavimo iš kolonijinio režimo ir kitas politines idėjas. 1955 m. surengtas pirmas festivalis kapitalistinėje šalyje ­– Austrijos sostinėje Vienoje, 1962 m. – Helsinkyje. Su kelerių metų pertraukomis festivaliai organizuojami įvairiose pasaulio šalyse iki šių dienų; pastarasis festivalis surengtas 2010 m. Pretorijoje, Pietų Afrikos Respublika. kuriuos lydėjo gausūs meniniai renginiai (tarp jų ir dailės parodos).
 
Didelio atgarsio pasaulyje sulaukė Didžiosios Britanijos vyriausybės 1951 m. surengtas Britanijos festivalis (Festival of Britain) – didžiulė mokslo, pramonės, technologijų ir meno paroda. Ne tik britus, bet ir svetimšalius lankytojus žavėjo po visą šalį išsimėtę modernūs, raiškiai apipavidalinti parodų paviljonai. Ten surengtos architektūros, dailės ir dizaino parodos paskleidė Europoje modernų ir spalvingą stilių. Jo vietines interpretacijas lietuvių menininkai galėjo matyti užsienio žurnalų puslapiuose, socialistinių šalių, kurias lankė jau prasivėrus „geležinei uždangai“, dekoratyvinės dailės kūriniuose. 1957 m. Maskvoje surengto VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalio, sukvietusio jaunimą iš 131 šalies, renginių apipavidalinimas taip pat pasitelkė „festivalinį“ stilių. Festivalio metu surengtoje SSRS jaunųjų dailininkų parodoje dalyvavo ir lietuvių taikomosios dailės atstovai.
 
O kaip taikomoji dailė kitose šalyse? „Novatoriškumo invazija“ lenkų kritikai pavadino savo šalies taikomosios dailės laikotarpį, prasidėjusį 6 dešimtmečio viduryje. Lenkijoje, kaip ir kitose socialistinės stovyklos šalyse, stalininiu laikotarpiu meninis gyvenimas buvo tam tikrų institucijų griežtai kontroliuojamas. Pirmųjų pokario dešimtmečių pertvarka Lenkijos taikomojoje dailėje vyko remiantis šūkiu „dailę – pramonei“. Šių šalių dailininkams taip pat reikėjo įveikti išbandymą socrealizmo stiliumi, kuris reiškėsi istorizmo ir liaudiškos stilizacijos samplaika. Būdami prievarta atkirsti nuo laisvojo pasaulio meno naujovių, lenkų (kaip ir čekų, slovakų, vengrų) menininkai jautė didelį modernumo alkį.
 
Modernizmo pro­trūkį mene lenkų kritikė Bożena Kowalska (Božena Kovalska) apibūdino kaip „didvyrišką novatoriškumą“, pabrėždama jo pradinį nebrandumą ir programinį siekį įveikti deklaratyvų, di­daktikos persmelktą socialistinio realizmo meną. Lenkų kritikai buvo įsitikinę, kad visuomeninio gyvenimo patirtis ir įspūdingi mokslo bei technikos atradimai kiekvienam piliečiui sudaro sąlygas gyventi nepriekaištingoje aplinkoje. Jerzy Hryniewiecki, „Krztałt przyszłości“, Projekt, 1956, Nr. 1. Nuo 6 dešimtmečio Lietuvą pasiekdavo ir daugiau socialistinių šalių dailės žurnalų: lenkų Sztuka ir Przegląnd artystyczny (leisti nuo 1946), čekoslovakų Výtvarné umeëni, rumunų Arta, bulgarų Izkustvo (visi leisti nuo 1951), vokiečių Bildende Kunst (nuo 1953), Neue Werbung (nuo 1955) vengrų Müvészet (nuo 1960) ir kiti. Juos galima buvo gauti bibliotekose, vėliau – nusipirkti socialistinių šalių knygynų tinkle „Draugystė“ ir netgi prenumeruoti.
 
Didžiosios Britanijos architektūroje 6 dešimtmečiu nuvilnijo brutalizmo BrutalizmasBrutalizmas [angl. Brutalalism < brutal – grubus], neobrutalizmas – vėlyvojo modernizmo architektūros kryptis. Jos atstovai pabrėžė geometrinių tūrių architektoniką, neslėpė inžinerinių įrengimų, stengėsi parodyti statybinių medžiagų (betono, plytų, medžio, stiklo) natūralumą ir šiurkštų grožį. Kryptis susiformavo 6 dešimtmečiu Didžiojoje Britanijoje, išplito Vakarų Europoje, JAV, Japonijoje. banga, nukreipta prieš funkcionalizmo paskleistą medžiagų niveliavimą. Pokariu Europoje ir Amerikoje plėtojosi funkcionalizmo atmainos, besiremiančios savo šalių modernizmo tradicijomis ir vietiniais estetiniais poreikiais. Lietuvai priimtiniausias pavyzdys buvo santūri Skandinavijos, ypač Suomijos, architektūra ir dizainas, orientuoti į šalies gamtinę aplinką ir ilgaamžes amatų tradicijas.
 
Po Antrojo pasaulinio karo įvyko svarbių poslinkių pasaulio keramikoje, tekstilėje, stikle, juvelyrikoje. Dėl karo Europoje dailės gyvenimo centru tapusiose JAV formavosi naujos taikomosios dailės tendencijos ir meniniai sąjūdžiai. Nenusileido ir Europa. Čia taikomosios dailės prestižą kėlė garsių modernistų Pablo Picasso (Pablas Pikasas), Fernand'o Léger (Fernanas Ležė), Le Corbusier (Korbiuzjė), Jeano Lurçat (Žano Liursa), Joano Miró (Chuano Miro) ir kitų veikla, išplėtusi taikomosios dailės priemonių lauką, skatinusi vaizduojamosios ir taikomosios dailės suartėjimą. Postūmį keramikos raidai suteikė 1952 m. Ženevoje įsteigta Tarptautinė keramikos akademija (International Academy of Ceramics), rengusi parodas, kongresus ir simpoziumus. Didėjo susidomėjimas stiklo menu. Italų stiklo pramonininko Egidio Costantini'o (Egidijus Konstantinis, 1912–2007) apie 1955 m. inicijuotas projektas įtraukti į stiklo dirbinių projektavimą dailės garsenybes (Picasso, Maxas (Maksas) Ernstas, Alexanderis Calderis (Aleksanderis Kolderis), Oskaras Kokoschka (Kokoška), Hansas Arpas, Miro, Alberto Giacometti (Albertas Džakometis), Gino Severini (Džinas Severinis) ir kt.) suaktyvino meninio stiklo raidą.
 
Prie tekstilės meno atgimimo prisidėjo 1961 m. Šveicarijos mieste Lozanoje įsteigtas Tarptautinis senosios ir šiuolaikinės tapiserijos TapiserijaTapiserija [pranc. tapisserie – sienų apmušalai] – terminas, kuriuo kai kuriose šalyse įvardijama unikalioji tekstilė (įvairia technika atliktos tekstilės kompozicijos). Pastaruoju metu Lietuvoje vartojama kaip gobeleno sinonimas. centras (Centre Internationale de la Tapisserie Ancienne et Moderne), nuo 1962 m. rengęs tarptautines Lozanos tekstilės bienales, diegusias tekstilėje konceptualumą, trimatę plastiką, netradicines medžiagas. 7 dešimtmečiu pasaulyje pradėtos rengti periodinės paskirų taikomosios dailės šakų parodos (keramikos, tekstilės, juvelyrikos), tapusios svarbiu postūmiu jų raidai.
 
Akivaizdu: pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Europos ir pasaulio taikomoji dailė išgyveno aktyvų organizacinių ir meninių ieškojimų laikotarpį. Daiktinės aplinkos formavimo funkcijas perėmė sparčiai besivystantis, naujomis technologijomis grįstas dizainas. Tuo tarpu unikalią taikomąją dailę kuriantys autoriai galėjo pasinerti į meninius ir technologinius eksperimentus, siekdami (kaip ir vaizduojamojoje dailėje) originalios idėjos, raiškios ir paveikios meninės formos. Keramika, tekstilė, stiklas, juvelyrika ir kitos taikomosios dailės šakos įsitraukė į bendrus meninės raidos procesus, patyrė dailėje vyravusių vėlyvojo modernizmo krypčių įtaką. Pokyčiai Vakarų taikomojoje dailėje išryškėjo 6 dešimtmečiu, o Sovietų Sąjungoje (ir Lietuvoje) jie vėlavo gerą dešimtmetį, be to, pasireiškė santūresne forma.
 
Teorinė mintis: „daiktų grožis“
 
Pokario nepriteklių išvargintoje Sovietų Sąjungoje kurį laiką nekilo individualios kūrybos ir pramoninės daiktų gamybos priešpriešos klausimo; atvirkščiai – dailininkų ir pramonininkų bendradarbiavimas buvo skatinamas. Apie tokį reiškinį kaip dizainas dar nebuvo kalbama. Dailininkų kūryba buvo skirstoma į tinkamą reprezentacinei parodinei sričiai ir masinei, pramoninei gamybai.
 
Kokie bruožai turėjo būti būdingi taikomosios dailės dirbiniams ir sovietinį žmogų kasdienybėje supančiai dekoratyvinei dailei? Į šį klausimą padėjo atsakyti 1965 m. Lietuvoje pradėti leisti albumai Taikomoji de​koratyvinė dailė.Taikomoji dekoratyvinė dailė (albumai)Taikomoji dekoratyvinė dailė – specializuoti albumai, pristatę svarbiausius taikomosios dailės kūrinius, architektūrinės dailės pavyzdžius, pirmuosiuose leidiniuose (1965, 1969) – ir dizainerių darbus. Iš viso pasirodė keturi leidiniai: Taikomoji-dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas Stasys Pinkus, įžangos autoriai Tadas Adomonis ir Stasys Pinkus, Vilnius: Mintis, 1965; Taikomoji-dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas Juozas Adomonis, įžangos autorius Stasys Pinkus, Vilnius: Vaga, 1969; Taikomoji dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas ir įžangos autorius Juozas Adomonis, Vilnius: Vaga, 1972; Taikomoji dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytoja ir įžangos autorė Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė, Vilnius, 1980. 1965 m. Lietuvoje išleista partijos ir kultūros veikėjo Liongino Šepečio (g. 1927) knyga Daiktų grožis, apibendrinusi naujojo stiliaus patirtį ir tapusi teoriniu sovietinio piliečio aplinkos pertvarkos kelrodžiu. Šioje knygoje išdėstyti svarstymai rodo „atlydžio“ laikotarpio sovietinės estetikos kriterijus, kurie buvo keliami dekoratyvinės dailės kūriniams.
 
Tuos kriterijus jau kone dešimtmetį aktyviai gvildeno sovietinė populiarioji ir kultūrinė spauda. 1956 m. Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų programų sudarytojai Maskvoje pirmą kartą taikomąją dailę įtraukė į marksistinės lenininės estetikos Marksistinė lenininė estetikaMarksistinė lenininė estetika – ideologiškai kryptinga estetikos teorija, grįsta materialistiniu istorijos aiškinimu ir Vladimiro Lenino iškelta meno kaip tikrovės atspindėjimo samprata, meno partiškumo ir liaudiškumo doktrinomis. Pabrėžė meno tikroviškumo reikšmę, neatsiejamą formos ir turinio vienovę. Teorijai pradžią davė Karlo Marxo ir Friedricho Engelso pasaulėžiūra, vėliau papildyta Lenino samprotavimais. programas. Siekdami nustatyti taikomosios dailės vietą tarp kitų meninės veiklos sričių, 6 dešimtmečio antrojoje pusėje sovietiniai dailės teoretikai ir estetikai (Aleksandras Saltykovas, Andrejus Burovas, Nina Dmitrijeva, Viktoras Vanslovas, Moisejus Kaganas, Nikolajus Voronovas) karštai diskutavo apie taikomosios dailės specifiką.
 
Modernių taikomosios dailės dirbinių stilių jie vadino gana aptakiai – „naujuoju“. Jo išskirtine ypatybe įvardijo „formos kultūrą“, apibūdindami ją kaip minimaliomis priemonėmis sukurtą, puošmenų neperkrautą dirbinį. Meno teoretikai nė žodžiu neužsiminė apie tarptautines stiliaus ištakas, tačiau iš tiesų jie propagavo funkcionalizmui būdingus demokratiškus grožio kriterijus – neįmantrų, lakonišką siluetą, aptakias linijas, medžiagos natūralumą, nesudėtingą gamybą
 
Tarp labiausiai gvildenamų taikomosios dailės problemų buvo jos santykis su abstrakčiąja daile. Abstrakcionizmo apraiškos tapyboje ir skulptūroje sulaukdavo griežčiausios kritikos, tačiau norint pateisinti stilizaciją dekoratyvinėje dailėje reikėjo pagrįsti sąlygiškos vaizduosenos priežastis. Svarstymų būta įvairių. Bene svariausias argumentas buvo abstrakčiosios dailės sąsajos su ornamentu – neatsiejamu dekoratyvinės dailės komponentu. Sovietiniai teoretikai aiškino, kad abstrakčios formos (kaip ir ornamentas) taikomojoje dailėje atsirado dar priešistoriniais laikais, t. y. prieš atsirandant abstrakčiajai dailei. Todėl sąlygiškos formos dekoratyvinėje dailėje yra natūralios ir netgi turiningos, nes žiūrovų sąmonėje sukelia asociatyvius ir socialiai reikšmingus vaizdinius.
 
Tačiau funkcionalistiniai dirbiniai neturėjo tautinių požymių (neatsitiktinai šio stiliaus sinonimas buvo internacionalinis). Tai prieštaravo sovietinių ideologų deklaruojamam meno liaudiškumui. Norint suteikti sovietinei taikomajai dailei išskirtinumo, imta propaguoti jos nacionalinį pobūdį, skatinti liaudies meno interpretacijas. Modernizmo laikotarpio teoretikų požiūris į liaudies meno santykį su profesionaliąja daile nebuvo vienpusis. Teoretikai skatino dailininkus mokytis iš liaudies meistrų formos paprastumo ir funkcionalumo, tačiau kartu perspėjo apie sekėjiškumo ir tiesmuko tautodailės formų citavimo pavojų.
 
Vis dėlto tautinio savitumo propaganda teigiamai veikė bendrąją intelektualinę sovietinių respublikų dailės gyvenimo atmosferą, leido menininkams ieškoti tautinės tapatybės literatūroje, dailėje, muzikoje, tyrinėti ir puoselėti liaudies meną.
 
Lietuvių autoriai (Klemensas Čerbulėnas, architektai Jonas Minkevičius, Feliksas Vitas, Jonas Baršauskas, Leonas Kitra) savo straipsniuose ir studijose nagrinėjo aktualias gyvenamosios aplinkos problemas, kartodami funkcionalistų teiginį, kad kasdienio vartojimo daiktų grožį sudaro funkcijos nulemta forma.
 
„Forma, kuri kyla ne iš daikto paskirties, yra žmogui nenaudinga“, – teigė architektas Kitra. Jis pabrėžė, kad moderniame gyvenime unikalius daiktus keičia mašininiai serijiniai, standartizuoti gaminiai, kadangi „jie yra pigesni, prieinamesni plačiosioms gyventojų masėms, gali patenkinti didėjantį jų pareikalavimą“. Daiktų estetinę išvaizdą, anot architekto, lemia ne medžiagos brangumas, o išorinė estetika, geros proporcijos, harmoninga kompozicija. Visi praktiški daiktai turi būti ornamentuojami saikingai. Ornamentas privalo derėti prie daikto formos. Leonas Kitra, Sofija Subačiuvienė, Mūsų butas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 115-116.
 
Šitaip moderni, sąlygiška forma kartu su tautiniu savitumu tapo skiriamaisiais sovietinės taikomosios dailės bruožais. „Naujojo stiliaus“ kūrėjai dabar turėjo tvirtą teorinį užnugarį, leidusį jiems kurti moderniai stilizuotus ir nacionaliniu savitumu pasižyminčius kūrinius. Modernizmo pozicijas taikomojoje dailėje stiprino ir panašūs judėjimai kitose dailės srityse. Pokario pompastiką ir oficiozinį charakterį sovietinėje vaizduojamojoje dailėje išstūmė „rūstusis“ stilius, propagavęs apibendrintą, stilizuotą meninę formą, ribojęs siužeto iliustratyvumą. Lietuviškosios pasaulėjautos sušvelnintas „rūstusis“ stilius Lietuvos dailėje išsiliejo poetinės nuotaikos, darbo, kasdienybės, valstiečių buities, liaudies švenčių vaizdais. Ne tik dekoratyvinės dailės srityse, bet ir tapyboje, grafikoje, skulptūroje įsivyravo dekoratyvios, stilizuotos stambių, apibendrintų plokštumų formos.
 
L. Šepečio knygos Daiktų grožis (Vilnius: Mintis, 1965) viršelis
L. Šepetys knygoje Daiktų grožis išsamiai pristatė „Neringos“ kavinės ir viešbučio interjerus
Nuo Krymo „Arteko“ iki Vilniaus universiteto studentų valgyklos
Iš L. Šepečio knygos Daiktų grožis, 1965
Stiklo dirbiniai ir Lietuvą garsinęs gintaras
Iš L. Šepečio knygos Daiktų grožis, 1965
Kiekvienam prieinami meniški odos dirbiniai ir žaismingos metalo iškabos
Iš L. Šepečio knygos Daiktų grožis, 1965
„Tikrai gražūs“ metalo dirbiniai ir pramoninis dizainas
Iš L. Šepečio knygos Daiktų grožis, 1965
Leono Kitros ir Sofijos Subačiuvienės knygos Mūsų butas (1959) viršelis ir iliustracijos
Sąjunginio žurnalo Декоративное искусство СССР (1961, Nr. 8, p. 3) puslapis, kuriame publikuojami lietuvių architektų suprojektuoti baldai.
Laikraštis Vakarinės naujienos (1965 04 03) pristatė Vilniaus verpimo-audimo kombinate „Audėjas“ rengiamą sąjunginę produkcijos apžiūrą.
Dailininkas ir gamyba
 
Į vyriausybiniu lygiu Maskvoje skelbiamas gyvenimo modernizavimo gaires operatyviai reagavo Lietuvos SSR vyriausybė. Pasipylė analogiški nutarimai ir direktyvos. Pirmasis iš jų – 1956 m. LSSR Ministrų tarybos nutarimas „Dėl priemonių dekoratyvinei taikomajai dailei išvystyti Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“. Nutarimo autoriai buvo numatę įtraukti dailininkus ir liaudies meistrus į vartojimo prekių pavyzdžių projektavimą, stiprinti taikomosios dailės specialistų rengimą, periodiškai organizuoti vartojimo prekių pavyzdžių parodas, plėsti stiklo, gintaro ir kitų dirbinių gamybą. Šiuolaikine terminologija kalbant, nutarimas buvo orientuotas į dizaino sritį, galinčią gausinti „vartojimo prekių“ projektavimą ir gamybą.
 
Šis nutarimas turėjo skatinti taikomosios dailės dirbinių produkcijos masiškumą, kuris buvo įmanomas tik gaminant juos dideliais kiekiais. „Dailės“ kombinatai ir lengvosios pramonės įmonės, tenkinusios kasdienės paskirties daiktų – audinių, kilimų, baldų, keramikos – poreikį, sulaukė išskirtinio vyriausybės dėmesio. Lietuvos tekstilės centre Kaune buvo atstatomos ir plečiamos ikikarinės tekstilės įmonės („Drobė“, „Kauno audiniai“, „Liteksas“, „Lima“, „Kaspinas“). 1956 m. Lentvaryje pradėtas kurti pirmasis pramoninių kilimų fabrikas. Tais pat metais Vilniuje kukli audimo artelė išplėsta į verpimo ir audimo kombinatą „Audėjas“ “„Audėjas“ – tekstilės įmonė, įkurta 1946 m. Vilniuje kaip audimo artelė. 1956 m. tapo verpimo ir audimo kombinatu, gaminusiu verpalus, baldų apmušalus ir dekoratyvinius medvilnius ir vilnonius audinius, neaustines medžiagas. Dalis produkcijos buvo siunčiama į kitas sovietines respublikas. 7 dešimtmečio pabaigoje pertvarkyta į verpimo ir audimo fabriką „Audėjas“. Iki šiol veikia kaip UAB „Audėjas“, gaminanti baldinius ir dekoratyvinius audinius..
 
Reformų ir rekonstrukcijų 6 dešimtmečiu patyrė Kauno pramonės kombinatas – būsimoji „Jiesios“ „Jiesios“ dailiosios keramikos gamykla„Jiesia“ – eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla.  Įsteigta 1964 m. Kauno statybinių medžiagų įmonės Keramikos cecho (Vilijampolės koklių gamyklos) bazėje. „Jiesios“ ištakos – nuo 1935 m. Vilijampolėje veikęs „Š. Zalberio koklių ir keramikos fabrikas“. 1940 m. įmonę nacionalizavus, atidarytas Valstybinis koklių ir keramikos fabrikas.  Pirmaisiais pokario metais jis kaip Keramikos cechas prijungtas prie ką tik atidaryto Pramonės kombinato. 1956 m. kombinatas reorganizuotas į Statybinių medžiagų, metalo ir medžio apdirbimo kombinatą, turėjusį keramikos, medžio apdirbimo ir kitus cechus. 1961 m. pavadintas Statybinių medžiagų kombinatu, 1962 m. – statybinių medžiagų įmone „Jiesia“, 1964 m. tapo dailiosios keramikos gamykla „Jiesia“. Vėliau prie jos prijungtos nedidelės koklių ir keramikos dirbtuvės Viekšniuose, Kybartuose, Mizaruose, Švenčionyse ir kitur.  Nuo 1975 m. gamykloje pradėtas gaminti lietuviškas kaulo porcelianas (1974 m. įsteigtas eksperimentinis kaulo porceliano gamybos baras, kiek vėliau pertvarkytas į Kauno porceliano gamybos tyrimų laboratoriją). 1976 m. pastatytame Kauno ceche įdiegta akmens masės keramikos (sukepusios masės, atsparios aukštai temperatūrai ir nelaidžios skysčiams) gamyba. Kauno „Jiesia“ reprezentavo Lietuvos keramiką visoje Sovietų Sąjungoje ir užsienyje (nuo 1977 m. buvo eksportuojama į Čekoslovakiją, Lenkiją, Vengriją, Šveicariją, Suomiją, Ispaniją, Kanadą, Japoniją).  Nuo 1988 m. įmonė vadinosi Dailiosios keramikos gamykla „Jiesia“, 1993 m. perorganizuota į akcinę bendrovę „Jiesia“. Nepriklausomybės laikais, ypač po 1995 m. krizės Rusijoje praradus buvusios Sovietų Sąjungos rinką, bendrovė sumenko. 1997 m. atsisakyta akmens masės dirbinių gamybos.  2002 m. „Jiesiai“ iškelta pirmoji bankroto byla. Po valstybės finansinės paramos kurį laiką vegetavusi, 2006 m. „Jiesia“ patyrė antrąjį bankrotą. 2006 m. gamyklą įsigijusi UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ją pervardijo UAB „Kauno Jiesia“. Šiuo metu veikia nedidelis porceliano cechas, atliekantis užsakymus privatiems asmenims ir įstaigoms iš angliškos kaulo porceliano masės dailiosios keramikos gamykla (įst. 1964).
Buvo mechanizuojami bei stambinami baldų fabrikai Vilniuje, Kaune, Šilutėje, Jonavoje. 1957 m. prie Lietuvos baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministerijos įsteigtas Eksperimentinio konstravimo biuras (nuo 1959 m. – Liaudies ūkio tarybos eksperimentinis konstravimo biuras), rengęs tipinius projektus Lietuvos baldų pramonei.
 
Nors lengvosios pramonės įmonių steigimas, plėtra ir atnaujinimas buvo vyriausybinės reikšmės darbai, kuriuos atliko valstybės institucijos, neretai įmonių atsiradimą spartino pavienių asmenų iniciatyva, dailininkų ir valdininkų tarpusavio ryšiai. Apie tai savo prisiminimuose aprašė tekstilininkas Juozas Balčikonis.
 
Po karo atsigaunančios sovietinės pramonės poreikiai koregavo menininkų kūrybinius planus, vertė savo gebėjimus pritaikyti gamybinėje veikloje. Įmonėms buvo reikalingi profesionalūs dailininkai, galintys rengti projektus masinei gamybai. Modernizmo lūžio etapą taikomojoje dailėje galima apibūdinti kaip dizainiškąjį, kadangi organizacinės priemonės (specialistų rengimas, įmonių steigimas, reorganizavimas ir plėtra) buvo nukreiptos taikomosios dailės masinės produkcijos augimui didinti.
 
Gyvenimo poreikiai keitė taikomosios dailės kūrėjo sampratą. Naujo stiliaus aplinką turėjo formuoti Lietuvos dailės institutą baigusieji dailininkai ir architektai. Tarpukario laikotarpiu Kauno meno mokykla nerengė dizainerių. Tik 1961 m. LSSR valstybiniame dailės institute įsteigti pirmieji pramoninio projektavimo skyriai: Rūbų modeliavimo (Dailiosios tekstilės katedroje), Pramoninių gaminių modeliavimo (vėliau tapęs Pramoninės dailės katedra), Miesto dekoravimo, Dailiojo stiklo ir pramoninio stiklo. 1959 m. Kaune atidarytas LSSR valstybinio dailės instituto Kauno vakarinis tekstilės, po metų – vakarinis keramikos skyrius (1964 m. – interjero ir įrengimų skyrius). Pramoninių specialybių ir vakarinių skyrių atsiradimą lėmė didelis kvalifikuotų dailininkų poreikis įmonėse ir fabrikuose, paskatinęs SSRS vyriausybės nutarimus rengti pramonės specialistus, steigiant vakarinius skyrius prie aukštųjų dailės mokyklų ir technikumų.
 
6 dešimtmečiu, kol dizaineriai dar nebuvo rengiami Dailės institute, čia studijuojantiems tekstilininkams ir keramikams reikėjo įvaldyti pramoninės gamybos specifiką. Todėl instituto Taikomosios dailės katedros (ypač Tekstilės katedra, turėjusi prisitaikyti prie audimo įmonių poreikių) koregavo mokymo planus. Pavartę to meto programas ir ataskaitas įsitikinsime: pramoninėms užduotims buvo skiriama daug dėmesio.
 
6 dešimtmečiu pramonės įmonėse pradėjo dirbti pirmieji Dailės instituto absolventai. Jaunųjų dailininkų žingsniai fabrikuose buvo nelengvi. Ne visi ištvėrė specifinę fabrikų ir gamyklų atmosferą ir tai, kad techninės galimybės įgyvendinti kūrybinius sumanymus buvo ribotos.
 
Tekstilininkė Ramutė Jasudytė dailininkės darbą verpimo ir audimo kombinate „Audėjas“, prasidėjusį 1958 m. ir trukusį net dešimtmetį, apibūdino kaip vergovę. Kombinato aplinka jauną dailininkę slėgė. Rusakalbių kolektyve ji jautėsi svetima, retai teišgirsdavo lietuvių kalbą. Nors kombinate 6 dešimtmečio antrojoje pusėje buvo įdarbinta ir daugiau Dailės instituto absolventų (Algimantas Stulgys, Mina Levitan-Babenskienė), Jasudytei trūko menininkams įprastos terpės ir nuoširdaus bendravimo. Tačiau buvo ir kita darbo pramonėje pusė: suteikiama viena kūrybinė darbo diena per savaitę, papildomas mėnuo kūrybinių atostogų ir naujų įspūdžių teikiančios komandiruotės į Sovietų Sąjungos tekstilės centrus (Maskvą, Leningradą) bei tolimus kraštus (Armėniją, Uzbekiją, Kareliją), kuriuose klestėjo tekstilės fabrikai.
 
Svarbiausios to laikotarpio taikomosios dailės parodos turėjo skatinti modernios buitinės aplinkos poreikį, propaguoti ansambliškumo ir stiliaus vientisumo idėjas.
 
 
Dailės ansambliškumo idėja ir skirtingų sričių raida
 
Sparčiai plėtojantis keramikai ir tekstilei, kitos taikomosios dailės šakos atrodė gerokai kukliau. Tai kėlė nerimą taikomosios dailės puoselėtojams, įsitikinusiems, kad daiktinės aplinkos stiliaus vientisumui reikalinga tolygi visų taikomosios dailės sričių plėtra. Kokia buvo dailiojo medžio, odos, juvelyrikos, metalo ir stiklo dirbinių srities padėtis? Ją apibūdina 1965 m. respublikinės jubiliejinės taikomosios dailės parodos, skirtos Sovietų Lietuvos 45-mečiui, recenzento Stasio Pinkaus (1925–1992) žodžiai:
 
Faktiškai tik dviejų išvystytų taikomosios-dekoratyvinės dailės šakų visiškas dominavimas jubiliejinėje parodoje kelia nebe naują, bet labai svarbią ansambliškumo problemą. Nėra abejonės, kad žymi dalis keramikos, tekstilės ir kitų taikomosios dailės šakų trūkumų atsiranda kaip tik dėl to, jog darbai kuriami ne ansambliškai, o izoliuotai, pavieniui. Menų sintezės ieškant, vien keramika ir tekstilė neturėtų atstovauti visoms dailės šakoms. Dabartinės architektūros tipizavimo trūkumams, interjero ir eksterjero vienodumui šalinti, be keramikos ir tekstilės, tinka metalo plastikos, vitražo, meninio stiklo kūriniai, baldai ir kita. Išplėsti ir išvystyti atsilikusias mūsų taikomosios-dekoratyvinės dailės šakas – artimiausias šios srities specialistų uždavinys. Stasys Pinkus, „Jubiliejinė taikomosios-dekoratyvinės dailės paroda“, Dailė, 1966, kn. 8, p. 17.
 
Ši vieno žymiausių to laikotarpio taikomosios dailės kritiko citata įdomi keliais požiūriais – pirmiausia dėl iškelto tuo laiku aktualaus skirtingų dailės sričių sąveikos klausimo, o ypač – dėl įžvelgtos tipizuotos modernios architektūros, lemiančios daiktinės aplinkos supanašėjimą, problemos. Praėjo kiek mažiau nei dešimtmetis nuo tipinių namų statybos pradžios, ir specialistams ėmė rėžti akį tokios architektūros neišraiškingumas. Pačiõs architektūros, susijusios su šalies ekonomine padėtimi, kaitos klausimo net nebuvo keliama, tačiau unifikuotos statybos kritikai tikėjo, kad architektūrinės erdvės supanašėjimą galima kompensuoti stilingais meno kūriniais.
 
Vis dėlto lietuvių architektų ir taikomosios dailės specialistų pastangos rengti visuomeninius interjerus sąjunginiu mastu buvo vertinamos teigiamai. Tikriausiai neatsitiktinai 1962 m. birželį Lietuvos SSRS architektų sąjungos ir SSRS architektų sąjungos pastangomis Vilniuje surengtas Sąjunginis pasitarimas interjero įrangos klausimais. Perskaitytuose pranešimuose specialistai pabrėžė skirtingų dailės šakų sąveikos svarbą, teigė, kad ansambliškumo galima pasiekti ne išoriškai dekoruojant, bet „projektuojant, organizuojant, kuriant“ architektūrinę erdvę. Rusų architektas Nikolajus Lupovas pranešime teigė:
 
Interjeras, t. y. vidinė pastato erdvė – ta pati architektūra, su jos funkcinio tikslingumo, ekonomiškumo ir grožio sąveika. Interjero pagrindai klojami projektuojant pastatą, kuriame atsispindi mūsų architektūros socialinis kryptingumas, jos techninė ir ekonominė padėtis ir naujas estetinis požiūris. Николай Луппов, „Красота, целесообразность, экономичность“, Декоративное искусство СССР, 1962, Nr. 9, p. 19.
 
Šio pranešėjo (kaip ir kitų) pastabos buvo reikšmingos ir taikomajai dailei, nes iškėlė meno kūrinių, baigiančių formuoti modernistinį interjerą, suteikiančių jam savitumo ir darnos, svarbą. Architektai konstatavo, jog kol kas nesama masinės statybos pastatų interjero gerąja prasme, kad kokybiškai įrengti patalpas sunku dėl stilingų baldų ir kitų dirbinių trūkumo. Pasitarimo dalyviai pabrėžė, jog šiuolaikinėje architektūroje reikia siekti ne tik pavienių aplinkos objektų meninės kokybės, bet ir jų sąveikos, stiliaus vientisumo. Architektūrinės erdvės ir daiktinės aplinkos ansambliškumo idėja tapo laikotarpio siekiamybe.
 
Svečiai apžiūrėjo ir teigiamai įvertino Vilniaus („Neringa“, „Tauras“) ir Kauno („Tulpė“, „Tartu“) kavinių, parduotuvių, knygynų interjerus. Ypač teigiamo vertinimo sulaukė Tauro kalno papėdėje įrengta Vilniaus „Tauro“ kavinė (1961, archit. Vytautas Batisa, Laimučio Ločerio sgrafitas „Taurų medžioklė“), anot specialistų, neserganti pereinamojo laikotarpio liga – puošybos pertekliumi, dekoro detalių atsajumu nuo interjero idėjos. Joje visi komponentai susieti stiliaus ir tematikos požiūriu.
Tačiau netolygią taikomosios dailės raidą Lietuvoje lėmė ne vien tai, kad ignoruotas meno kūrinių ansambliškumas. Buvo ir daugiau priežasčių: trūko kai kurių sričių dailininkų ir viduriniosios grandies specialistų (meistrų), neišplėtota techninė bazė. Kaip tik šių veiksnių stokojo dailiojo metalo, odos, stiklo, medžio specialybės. Tarp Lietuvos dailės institute 1961 m. įsteigtų gaminių projektavimo skyrių (Rūbų modeliavimo, Pramoninių gaminių modeliavimo ir Miesto dekoravimo) buvo dailiojo stiklo ir pramoninio stiklo specialybės – tai turėjo paskatinti meninio stiklo raidą. Aukštesniojo išsilavinimo medžio, odos ir metalo dailininkus tuo metu rengė Kauno ir Telšių taikomosios dailės technikumai.
 
Studijuoti Lietuvai reikalingų specialybių jaunuoliai buvo siunčiami į Estijos valstybinį dailės institutą Taline, ten įgydavo odos ir metalo dailininko specialybes. 6 dešimtmečio pabaigoje taikomosios dailės specialistų bendruomenę papildė Estijos dailės instituto metalo specialybės absolventas Vytautas Budvytis (1925–1967) ir jo žmona estė Elina Budvytienė (g. 1935), už lietuvių architekto ištekėjusi ir 1958 m. į Kauną persikėlusi Tiju Enė Vaivadienė (1933–2005), kiek vėliau – Kazimieras Simanonis (g. 1937). Nuo 1965 m. į Lietuvą grįžo pirmieji Estijos dailės instituto meninės odos specialybės absolventai lietuviai Eugenijus Kazimieras Jovaiša (1940–2012), Stasys Jančiukas (g. 1937), Aleksandras Kėželis (g. 1942), Algimantas Šlapikas (g. 1943), Ramutė Kupčiūnaitė (g. 1944), Rūta Gudaitytė-Zaturskienė (g. 1945).
 
Dailės kūrinių puošti gyvenamajai aplinkai gamybą 6–7 dešimtmečiais perėmė „Dailės“ kombinatai, to ėmėsi ir jiems pavaldžių meno dirbinių įmonių meistrai, o dailininkai kūrė etalonus kombinatų serijinei gamybai. Kombinatuose sutelktos stipriausios to meto menininkų pajėgos. Meistrai atlikėjai nedideliu tiražu daugino dailininkų kūrinius (vadinamoji „mažatiražė gamyba“). „Dailės“ kombinatai buvo labai svarbūs kuriant taikomosios dailės techninę bazę ir gerinant jos meninį lygį. Nors jie buvo steigiami stambiems kūriniams ir serijinės gamybos dailės darbams atlikti, ten sukurti medžio, metalo, odos dirbiniai – kaip alternatyva pramoninei gamybai – plačiai pasklido tarp vartotojų, ugdė jų skonį ir meninius poreikius.
 
Iš pradžių kombinatuose dirbo kitų sričių dailininkai: odos dirbinius kūrė keramikas Valdemaras Manomaitis (jis pasižymėjo ir medinių žaislų projektais), tekstilininkės Angelė Gylytė-Dauknienė ir Sofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė, papuošalus – keramikė Liucija Šulgaitė, architektė Sofija Rimantienė, baldų dailininkas Jonas Prapuolenis ir kiti; skulptoriaus diplomą turintis Feliksas Daukantas paliko pėdsakų daugelyje sričių – kūrė papuošalus, metalo, odos, stiklo dirbinius. Medžio ir metalo plastika atsidūrė skulptorių akiratyje. Tad modernizmo lūžio laikotarpiu dar nebuvo ryškaus cechinio pasiskirstymo, dailininkai reiškėsi kaip universalios asmenybės, savarankiškai įgijo amato įgūdžių ir savo gebėjimus pritaikė specialistų stokojančiose srityse.
 
Profesinio pasirengimo įvairovė lėmė ir nevienodą dirbinių meninį lygį: trūkstant meniškų dirbinių, taikomosios dailės kūrinių rinką užplūdo mėgėjiški darbai, kičas. Vėliau, gausėjant specialistų, meninės veiklos sritys buvo griežčiau reglamentuojamos, pirmiausia atskirti skirtingo lygio išsilavinimo, vėliau – ir dailės sričių kūrėjai, jie burti į skirtingas profesines organizacijas, jų kūriniai eksponuojami specializuotose parodose. Taikomosios dailės technikumo auklėtinis retai buvo laikomas lygiu aukštąjį išsilavinimą turinčiam menininkui. Cechinis susiskaidymas ir griežta meninės veiklos reglamentacija – būdingas sovietmečio dailės gyvenimo reiškinys.
 
Sąjunginio pasitarimo dalyviai žavėjosi Vilniaus „Tauro“ kavine, 1961
Architektas Vytautas Batisa, Laimučio Ločerio sgrafitas
Pavyzdiniu laikytas gėlių parduotuvės Lenino pr. 32 (dab. Gedimino pr. 32) interjeras
Architektė Dainora Juchnevičiūtė

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra ir šaltiniai Iliustracijų šaltiniai

Декоративное искусство СССР
1961, Nr. 6, p. 4–5
SSRS Komunistų partijos programa
Jerzy Hryniewiecki
„Krztałt przyszłości“
Projekt, 1956, Nr. 1
Leonas Kitra, Sofija Subačiuvienė
Mūsų butas
Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959
Stasys Pinkus
„Jubiliejinė taikomosios-dekoratyvinės dailės paroda“
Dailė, 1966, kn. 8
Николай Луппов
„Красота, целесообразность, экономичность“
Декоративное искусство СССР, 1962, Nr. 9
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.