Vytauto Žalakevičiaus ir Raimondo Vabalo pasiūlytas modernaus kino modelis nebuvo vienintelis. 7 dešimtmetyje lietuvių kinematografininkai atranda savo „pažadėtąją žemę“ – vaikų ir jaunimo filmus. Šis filmų požanris buvo itin populiarus sovietų kine. 4 dešimtmetyje vienintelė bendro su užsieniu kapitalo įmonė – „Mežrabpom“ kino studija Maskvoje buvo perorganizuota į Vaikų ir jaunimo filmų studiją, kuriai vėliau suteiktas Maksimo Gorkio vardas. Sovietų Sąjungoje gana greitai prigijo 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje Vakarų Europoje (pirmiausia Vokietijoje) atsiradęs filmų vaikams ir jaunimui žanras, beje, tapęs puikia indoktrinacijos į sovietų ideologiją priemone (kartu su spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijomis).

 

7 dešimtmečiu filmai vaikams ir jaunimui buvo itin populiarūs dar ir todėl, kad juos pamėgo jauni režisieriai (pavyzdžiui, 1962 m. Andrejaus Tarkovskio debiutas Ivano vaikystė). Jiems filmai vaikams ir jaunimui suteikė galimybę pabėgti nuo ideologizuotų ar „gamybinių“ temų.

 

Sovietų kinas vaikams ir jaunimui išsiskiria dar ir tuo, kad nors herojai yra vaikai ir paaugliai, filmai vis dėlto skirti pirmiausia ne jiems, bet auditorijai, sugebančiai įvertinti autorinio kino idėjas. Įdomus ir dar vienas aspektas – Centrinės Azijos respublikose (Kirgizstane, Uzbekistane, Tadžikistane, Kazachstane) bei didžiosiose SSRS kino studijose „Mosfilm“ ir „Lenfilm“ filmus vaikams ir jaunimui dažniausiai kurdavo moterys režisierės. Panaši situacija buvo ir „socialistinio lagerio“ šalyse: Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje filmus vaikams, kino pasakas taip pat dažniausiai kūrė moterys.

 

Naujas žanro galimybes atvėrė vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų – Michailo Kaliko Žmogus eina paskui saulę (Čelovek idiot za solncem, „Moldova-film“, 1961). Viena miesto gyvenimo diena jame parodyta mažo berniuko akimis. Tai poetinis filmas, atvėręs kelią Tarkovskio Ivano vaikystei, Arūno Žebriūno Gražuolei ir Paskutinei atostogų dienai bei panašiems filmams įvairiose sovietų respublikose. Teisybės dėlei reikia prisiminti, kad Kalikas ir kiti režisieriai įkvėpimo, matyt, sėmėsi iš vieno svarbiausių prancūzų 6 dešimtmečio filmų – poetiško Albert’o Lamorisso (Albero Liamoriso) Raudono balionėlio (Le Ballon rouge, 1956) ar plačiai SSRS kino teatruose rodytų François Truffaut (Fransua Triufo) 400 smūgių (Les Quatre cents coups, 1959).

 

Lietuvių kine daug filmų, kurių herojai yra vaikai ar paaugliai. Su jais sietina ir poetinio lietuvių vaidybinio kino tradicija. Ją pradėjo Žebriūno novelė „Paskutinis šūvis“ almanache Gyvieji didvyriai. Maža mergaitė taškuota suknele lietuvių kine tapo simboline figūra. Ji įkūnijo trapų vaikystės pasaulį. Vaiko akimis pamatytas pasaulis iš principo laisvas nuo ideologijos. Todėl vaikas šiuose filmuose gali išreikšti daugiau ir kitaip nei suaugusieji. Dažname filme būtent personažai vaikai sakė, kad karalius yra nuogas.

 

Žebriūno filme Gražuolė (1969) maža negraži mergaitė (Inga Mickytė) leidžia režisieriui prabilti apie tikrąjį moteriškumą, švelnumą, jausmus. Filmuose, kurių herojai – suaugę žmonės, tai galėjo būti tik šalutinė linija. Vilniaus senamiesčio kiemuose ir gatvėse su draugais žaidžianti filmo herojė, jos susidūrimai su dažnai nesuprantamu suaugusiųjų pasauliu leido režisieriui kalbėti ir apie realias moralines problemas.

 

Kito Žebriūno filmo Paskutinė vasaros diena (SSRS filmas buvo rodomas pavadinimu Mergaitė ir aidas, 1964) herojė (Lina Braknytė) taip pat vilki taškuota suknele, bet ji jau vyresnė, pasirengusi įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Ties jo slenksčiu mergaitei teks patirti pirmąją išdavystę, susidurti su sudėtingais jausmais. Filmo erdvė – poetiška, sąlygiška. Čia svarbu viskas – kalnai, pajūrio akmenys, kalnuose girdimas aidas, jūros ošimas, saulės šviesa. Būtent to matomo ir girdimo pasaulio materialumas padaro matomą ir vidinę veikėjos dramą.

 

Vilniaus senamiestyje kurta Gražuolė ir Kryme filmuota Paskutinė atostogų diena skambėjo kaip filosofinės parabolės apie vaiko ir suaugusiųjų pasaulio susidūrimą. Žebriūnas prie vaiko fantazijų grįžo filme Naktibalda (1973), kur dviejų pasaulių susidūrimas daug didaktiškesnis ir dirbtinesnis, o pagrindinis personažas – berniukas Domas sapnuose gyvena taip, kaip norėtų, nes realybė jam pernelyg nuobodi.

 

Daug gyvesnis buvo Maskvos „Gosteleradio“ užsakymu sukurtas dviejų serijų televizijos filmas – Astridos Lindgren Kalio Bliumkvisto nuotykių ekranizacija Seklio Kalio nuotykiai (1976). Vilnius čia vaidino Švediją, filme pasirodė daug populiarių aktorių, menininkų, muzikantų, skambėjo melodingos Viačeslavo Ganelino dainos. Tai buvo lyg ekskursija į kitokį pasaulį, kuriame vaikai yra ne tik pilnaverčiai gyvenimo dalyviai, bet ir puikūs suaugusiųjų melo pėdsekiai.