Kita svarbi daugiasluoksnių, fragmentiškų 10 dešimtmečio Lietuvos teatro spektaklių savybė – naujųjų medijų ir teatro suartėjimai, kurie tiesiogiai išreiškia kitokią teatro formą – augančią ant nenuoseklumo, koliažo ir montažo, nebylumo pagrindų. Vakarų Europos teatras naudojosi kino, fotografijos priemonėmis, vaizdo projekcijomis, suteikiančiomis dokumentiškumo, reportažo savybių.

 

Atviras teatro ir naujųjų medijų dialogas išsiskleidė 7 dešimtmečio Europos teatre, kai jį užkariavo Josefas Svoboda, kai šiuolaikinio teatro ikona tapo Robertas Wilsonas. Tada išryškėjo ne tik mobilumo ir veiksmo kaitos idėjos, praplėstos vaizdo ribos, bet ir glaudi gyvos bei technizuotos scenos sąveika.

Tik XX a. pabaigoje Lietuvos teatras ėmė laisvai operuoti plokštumoje judančiu vaizdu. Skirtingų meno sričių ir scenų montažas teatrą susiejo su televizija ir kinu, o judantys vaizdai pakeitė tapybines dekoracijas bei rekvizitą, prisidėjo prie kino principų taikymo spektaklio struktūroje.

 

Vaizdo montažai buvo naudojami priartinti spektaklio struktūrą prie filmo, filmavimo aikštelės. Spektaklio pagal Bernard’o-Marie Koltès (Bernaro Mari Koltė) pjesę Roberto Zucco (scen. Jūratė Paulėkaitė, rež. Oskaras Koršunovas, 1998) veiksmas skaidomas atskiromis scenomis, kurias palydi filmui būdingi titrai su scenų pavadinimais. Intensyvų veiksmą papildo filmuoti kadrai (aut. Gintaras Šeputis), sukuriantys veiksmo filmą primenančią įvykių ataką. Kai rizikingas judėjimas ant metalinio tramplyno pasiekia kulminaciją, scenos fone pasirodo projekcija su didžiule sulinkusia figūra. Raudona drabužio spalva traukia žiūrovo žvilgsnį ir praneša apie pavojų, kurį patvirtina projekcijoje besikeičiantys filmuoti kadrai su žmogžudystėmis.

 

Spektaklio siužeto kaita, nusikaltimai ir videomontažai tikslina kūrinio žanrą, ryškina kriminalinę kryptį. Tokiu būdu scenografija, panaudota struktūrai vienyti, išprovokuoja socialinių užribių temas, sustiprina emocinį išgyvenimą. Svarbiausia, scenografija veikia be pertrūkio, kartais net konkuruodama su pagrindiniu veikėju.

 

Pasitelkus scenografiją sukuriamas kino kameros judėjimo efektas, kai atlikėjas atsiduria pirmame plane, jo veidas nutolinamas ar priartinamas prie žiūrovo. Keliaplanis kūrinys formuojamas naudojant apšvietimą, šešėlių teatrą ir videomeną. Dailininkės Paulėkaitės scenografija spektakliui pagal Michailo Bulgakovo Meistrą ir Margaritą (rež. Oskaras Koršunovas, 2000) veikė kaip „režisūriniai triukai, personažų transformacijos ir jų charakteristikos tarsi atkeliavę iš amžiaus pradžios kino žodyno“, padedančios kurti „realųjį-satyrinį spektaklio sluoksnį“. Audronis Liuga, „Avinjono kontrapunktai“, in: OKT: būti čia, Vilnius: VšĮ „Oskaro Koršunovo teatras“, 2009, p. 197 Filmuoti vaizdai privertė pakeisti teatro estetiką, perteikti košmariškus vaizdinius ir sukurti teatre filmavimo aikštelės erdvę.

 

XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu paaiškėjo, jog scenografija yra taikomoji funkcinė dailė: ji veikia ne vien kaip estetinis fenomenas. Pirmiausia ji skirta teatro scenai, konkrečiam spektakliui ir veikia jo rėmuose, tačiau parodoje, kaip dailės kūrinys, gali įgauti kitą prasmę. Teatre scenografija veikia kaip tarpininkė, siekiant įtraukti žiūrovą. Taigi jos vertę nulemia ne tiek grynosios savybės, kiek atliekamų funkcijų efektyvumas.