Medžio dirbinių sričiai priklausė dekoratyviniai dirbiniai ir baldai. Dėl išaugusių statybos užmojų baldų paklausa buvo ypač didelė. 6–7 dešimtmečiais baldais gyventojus aprūpindavo baldų ir medžio dirbinių kombinatai bei baldų fabrikai, kurie veikė visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Masinės baldų gamybos stilius buvo orientuotas į to laikotarpio estetines normas, jų projektuotojai modernųjį stilių tapatino su lakoniška išvaizda, naujomis, pigesnėmis technologijomis, funkcionalizmui būdingu patogumu. Baldai turėjo būti racionalios konstrukcijos, mobilūs, padaryti iš pigių vietinių medžiagų, pageidautina – surenkami iš unifikuotų dalių, tinkantys prie tipinio būsto stiliaus. Puošybos beveik nenaudota, kadangi baldo konstrukcija ir forma buvo traktuojama kaip savaiminė estetinė vertybė.

 

Kas projektavo to laikotarpio baldus? Pokariu Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute veikęs Dekoratyvinės architektūros fakultetas rengė interjero įrangos (taip pat sodų, parkų projektavimo) specialistus; deja, per trumpą gyvavimo laikotarpį (1947–1951) absolventų jame parengta nedaug. Nuo 1951 m. naujame darinyje – Lietuvos dailės institute – įsteigta Architektūros projektavimo ir kompozicijos katedra (vėliau pavadinimas ne kartą buvo keičiamas) rengė plataus profilio architektus-dailininkus, gebančius projektuoti baldus, apipavidalinti interjerus.

 

Modernaus stiliaus plėtrai 1957 m. Vilniuje įsteigtas Baldų projektavimo-konstravimo biuras (nuo 1959 m. Liaudies ūkio tarybos Eksperimentinis konstravimo biuras). Jame daugiausia buvo rengiami tipiniai baldų projektai visai Lietuvos baldų pramonei, taip pat projektuojami unikalūs baldai reprezentaciniams visuomeniniams interjerams. Stilingų baldų suprojektavo biure dirbę architektai ir dailininkai Brigita Adomonienė (g. 1931), Tadas Baginskas (g. 1936), Vytautas Beiga (g. 1928), Valerija Cukermanienė (g. 1936), Eugenijus Cukermanas (g. 1935), Eugenijus Gūzas (g. 1939), Lygija Stapulionienė (g. 1928), Algimantas Stapulionis (1924–1999), Liucija Zaveckienė (g. 1929) ir kiti, taip pat biurui nepriklausę specialistai Jonas Virakas (1905–1988), Simonas Ramunis (1916–2002), Algimantas Nasvytis (g. 1928) ir Vytautas Nasvytis (g. 1928), Sofija Rimantienė (g. 1921). Pagal biuro architektų ir dizainerių projektus pagaminti baldai buvo eksponuojami respublikinėse taikomosios dailės parodose ir sąjunginiuose baldų bei interjero įrangos pristatymuose. Lietuviai buvo kviečiami projektuoti baldus Sovietų Sąjungos diplomatinėms atstovybėms kitose šalyse.

 

Retesnis reiškinys buvo unikalūs baldai. Visuotinio deficito (prekių trūkumo) sąlygomis retas užsakovas galėjo leisti sau vienetinius baldus. Tais laikais ne visi vertino interjero įrangos savitumą. „Ar dar neišmetei to seno baldų komplekto?“, – 7 dešimtmečio pradžioje Juozo Balčikonio teiravosi architektas Algimantas Nasvytis apie pokariu tekstilininko šeimos įsigytą neorokoko stiliaus baldų komplektą ir garsiojo prancūzo Boulle'io (Bulio) stiliaus stalą, puoštą vario ir vėžlio kiauto inkrustacija. Balčikonis nepakeitė šių istorinių baldų naujais, jie supo jį visą gyvenimą, ir kiekvienąkart tekstilininkas pasakodavo savo svečiams apie žinomo architekto patarimą greičiau jų atsikratyti. Tačiau tekstilininko skoniui tiko modernūs baldai, jo bute prigijo ir 7 dešimtmečiu pagal užsakymą Jono Prapuolenio pagamintas baldų komplektas.

 

Jonas Prapuolenis (1900–1980) buvo vienas iš nedaugelio unikalių baldų kūrėjų, kosmopolitinio funkcionalizmo fone kryptingai propagavęs lietuviškąjį stilių. Dailininkas sukūrė įvairios paskirties baldų (iš viso apie 150 komplektų) visuomeninėms įstaigoms, projektavo ir pats gamino unikalius baldus, prisitaikydamas prie to laikotarpio konjunktūros, – pavyzdžius masinei gamybai.

 

Prapuolenio kuriamų baldų išvaizdą lėmė paskirtis – visuomeninių patalpų baldai buvo sunkesnių, masyvesnių formų (Kauno meno mokyklos pedagogų kambario baldų komplektas, 1940, dabar Vilniaus dailės akademijos rektoriaus kabinetas; Lietuvos dailininkų sąjungos baldai, 1954), o gyvenamųjų interjerų – lengvesni, saikingesni (miegamojo baldai Žvaigždutė, 1956; svetainės baldų komplektas, 1959). Pagal paskirtį buvo parenkama ir mediena: kabinetų, reprezentaciniams baldams – tamsus ąžuolas; svetainėms, miegamiesiems – šviesesnis klevas, beržas, guoba; vasarvietės baldams – pušis, eglė, liepa. Lietuviškų bruožų baldams teikė liaudies medžio dirbinių konstrukciniai elementai (detalių sunėrimo būdai, liaudiškų krėslų siluetus primenančios atkaltės) ir puošybos motyvai (intarsija ir kiaurapjūvis su prieverpsčių, saulutės motyvais). Dailininko sukurti baldai buvo patogūs, lakoniškos, įsimenančios formos, su neįmantriu tautiniu dekoru.

 

Vis tvirčiau įsigalinčios funkcionalistinės tendencijos skatino Prapuolenį siekti formos paprastumo. 7 dešimtmečiu jo sukurti baldai grakštūs, elegantiški, neįmantrių siluetų, pagaminti daugiausia iš šviesios medienos, beveik be puošmenų (seklyčios baldai, 1964; jaunimo svetainės komplektas, 1969). Tam tikri komponentai – stalo ir kėdžių konstrukcija, bendrosios proporcijos ir siluetai – baldus siejo su liaudiškais prototipais.