Ir vaidybinis, ir dokumentinis lietuvių kinas savo herojais dažnai rinkosi įvairiausius keistuolius, žmones, netelpančius į oficialaus ir unifikuoto gyvenimo rėmus. Keistuolių portretais – filmais Apolinaras (1973), Žiniuonė (1975), Kretingos medinukai (1976), Kelionė ūkų lankomis (1973), Žmogus, einantis namo (1986) ir daugybe kitų išgarsėjo Henrikas Šablevičius (1930–2004). Herojai – savamoksliai menininkai, šokėjai, dainininkai, meniškos sielos mokslininkai ir milicininkai leido režisieriui sukeistinti tikrovę, todėl jo filmuose gausu metaforų, digresijų, poetinių komentarų ir stilizavimo. Gana sąlygiška filmų herojų tikrovė atspindėjo jų vidinį pasaulį, netelpantį į oficialiojo sovietų gyvenimo rėmus. Filmų poezija buvo iššūkis, noras pabėgti į kitą tikrovę. Šablevičius sąmoningai pasirinko kino marginalo poziciją, dažniausiai kūrė 10 minučių filmus. Jie pradėjo ilgėti vėliau, 9 dešimtmetyje, kai režisierius ėmėsi etnografinių ir istorinių tyrinėjimų.

 

Šablevičius sukūrė savitą dokumentinio kino portreto žanrą ir bene pirmasis ėmė gilintis į nacionalinio charakterio ypatybes. Jis sugebėdavo perteikti žmogaus esmę, tarsi pašiepdamas išankstines nuostatas. Todėl sovietinių anekdotų herojus milicininkas Apolinare rodomas kaip mielas, truputį juokingas personažas, o biologijos profesorė Žiniuonėje virsta tikra pasakų ragana. Pasaulis Šablevičiaus filmuose tapdavo Užgavėnių (Liuob šokt, liuob dainiout, 1976) arba dar didesniu karnavalu, bet režisierius tuo nesitenkino: jis rodė ir tai, kas slypi už ironiškų (o kartais ir baisių) kaukių.

 

Ironijos blyksniais stebinęs Šablevičius, ko gero, kaip niekas kitas buvo įvaldęs Ezopo kalbą. Vėliau, jau Nepriklausomybės metais, Šablevičius buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių net skaudžiausius apmąstymus apie žmogaus vienatvę ar skaudų lietuvių kaimo, rezistentų likimą parodyti be iškilmingų pozų ir melagingo patoso, tarsi neoficialiai (Pabuvam savam lauki, 1988, Už tėvynę Lietuvą, 1991, Laba diena – god dag, 1993).

 

Dėsninga, kad atvirai politiškai angažuotą kiną Lietuvoje kūrė žmonės, kurių ištikimybe komunistiniams idealams dažniausiai niekas neabejojo. Filmuose jie apdainavo komunistų partijos veikėjus, rusų generolus, kūrė pseudoistorinius pasakojimus apie tai, kaip lietuviai sveikino sovietų valdžią, ar ateistinius filmus, „demaskuojančius“ kunigus bei tikinčiuosius. Tarp jų būta ir talentingų žmonių, kaip kad pripažintas oficiozinis režisierius Linas Lazėnas, kurio filmai ir likimas dar laukia tyrinėtojų. Lazėnas sukūrė dokumentinių filmų apie raudonuosius generolus (Aš – Putna, 1973, Generolas Duglas, 1978, Apysaka apie Černiachovskį, 1982) bei ne vieną filmą, iliustruojantį sovietinę naujausios Lietuvos istorijos versiją (Antanas Sniečkus, 1975), Keturiasdešimtųjų birželis, 1980, Apysaka apie Černiachovskį, 1982, Laisvė kaina, 1983).

 

Kai kurie autoriai, beje, nevengė ir pasišaipyti iš ideologinių dogmų, parodyti jas kaip savotišką karnavalą: Edmundo Zubavičiaus filme Mums nebaisūs jokie priešai (1978) civilinės saugos pratybos Žemaitijos kaime palaipsniui pavirsta atviru grotesku.

 

8 dešimtmečiu ėmė ryškėti ir socialiai angažuoto dokumentinio kino kryptis. Filmų kūrėjai pradėjo neapsiriboti alkoholizmo ar kitokių ydų konstatavimu, bet ir nedrąsiai gilinosi į jų priežastis. 1978 m. Viktoras Starošas sukūrė filmą Aš myliu direktorę, kuriame pirmąkart taip atvirai buvo prabilta apie tėvų paliktus vaikus. Nors ir nevengdami didaktikos, filmo kūrėjai rodė vaikų išgyvenamą meilės, dėmesio, tėvų ilgesį, bandė suvokti abejingumo, nusikaltimų moralei ir visuomenei priežastis, prilietė sovietinius tabu. Filmas Juoda – greta (1977) rodė nepilnamečius, išprievartavusius merginą, o Juodojo lagamino paslaptis (1985) – socialistinėje Lietuvoje paplitusias vagystes, kai visų nuosavybė buvo traktuojama kaip niekieno. Žinoma, Starošo filmai nekovojo su sovietų valdžia, paisė leistinų kritikos ir atvirumo ribų, bet lietuvių dokumentikoje jie buvo naujas reiškinys.

 

1980 m. Rimtauto Šilinio ir Viktoro Starošo filmas Post scriptum senam filmui iškėlė daug opių klausimų apie žmogaus ir sociumo santykius, netiesiogiai kalbėjo apie nusivylimą socialistiniais idealais. Filmo herojais pasirinkę seno filmo – Starošo Svajų ir likimų (1961) herojus, kūrėjai bandė svarstyti, kodėl jų likimai susiklostė visai kitaip nei tikėtasi. Baigę mokyklą filmo herojai, atsiliepę į Nikitos Chruščiovo kvietimą mokyklų absolventams kartu su visa klase pasilikti kolūkyje, kartu statyti šviesų rytojų, tapo populiarais žiniasklaidos personažais. Apie juos buvo parašyta knyga, sukurtas ne tik dokumentinis, bet ir vaidybinis filmas Svetimi. Bet gyvenimas sugriovė iliuzijas, ir dokumentininkai pabandė į tai pasigilinti. Filmas netvirtino, kad jaunuoliai graudžiai apsiriko, greičiau kaltino valios stoką, bet, šiaip ar taip, skatino abejoti skambiais lozungais.

 

Dokumentinėje dramoje Savojo „aš“ beieškant (1977) Šilinis pabandė prabilti apie jaunimo nusikalstamumo problemas, šią temą režisierius pratęsė ir filme Randas (1985). Paradoksas, bet būtent šie kadaise labai drąsiais laikyti filmai dabar atrodo kaip geriausi prisitaikymo prie cenzūros liudijimai, nes filmų pasirodymo metais „privalomi“ nutylėjimai dabar skamba kaip melas ir tikrovės pagražinimas.

 

Sovietų valdžia suprato, kad retkarčiais būtina „nuleisti garą“. Taip atsirado tarp žiūrovų itin populiarus satyrinis kino žurnalas Fitil (Dagtis). Trumputės kritiškos vaidybinės ar dokumentinės šio žurnalo novelės kritikavo absurdišką sovietinę buitį ir valdininkų demagogiją. Fitil kritika buvo aštri ir veiksminga – kritikuoti valdininkai net prarasdavo pareigas.

 

Panašiu keliu ėjo satyriniai Gedimino Skvarnavičiaus dokumentiniai filmai, kuriuose režisierius šmaikščiai analizavo prekių deficito, prastos aptarnavimo infrastruktūros ir kultūros, blogai pagamintų batų ir panašias problemas (Prie mėsos reik drąsos, 1975, Galėčiau būti Apolonu, 1978, Ko ašaroja Medėja, 1978). Šie filmuoti, bet satyrinių žurnalų Krokodil ar Šluota feljetonus primenantys filmai taip pat neperžengė leistinos kritikos ribų, bet ironiška ar net satyrinė intonacija, vaidybiniai ar provokuojantys komiški intarpai žiūrovams patiko. Jie buvo lyg ta garsioji špyga kišenėje.

 

Lenkų filosofas kunigas Józefas Tischneris (Juzefas Tišneris) sakė:

 

 

Kitas klausimas, ar šių dienų kinas gali pakoreguoti filosofo suformuluotą pasaulio suvokimo klaidą, juk oficiozinis kinas ne tik išliko, bet ir klesti ne vienoje Centrinės ir Rytų Europos šalyje. Oficiozinis kinas tebegyvybingas, nes nedingo poreikis ritualizuoti gyvenimą ir istoriją, mitologizuoti neseną praeitį, išvengiant jos prieštaravimų analizės ar apmąstymų. Žinoma, dalį ankstesnio oficiozinio lietuvių kino „misijos“ perėmė vadinamoji televizijų publicistika, tačiau nuolat atsiranda (ypač įvairių tautinių švenčių išvakarėse) dokumentinių ir vis dažniau vaidybinių filmų, kurie pagal dar sovietiniais laikais išmoktas propagandinio kino taisykles bando mitologizuoti Sausio 13-osios įvykius, pokario partizanų kovas, net prieškario Lietuvos gyvenimą.