Fiksuoti kultūros pokyčius – keblus daiktas. Naujųjų metų fejerverkai kultūroje daug nekeičia, todėl ir laiko ribos nėra labai griežtos. Vis dėlto kai kurios tendencijos gali būti aiškiai apčiuopiamos.
Septintajame dešimtmetyje įvyksta du prieštaringi dalykai. Galutinai įsitvirtina sovietinė tvarka, nebesitikima jokių radikalių pokyčių nei politiniame, nei kultūriniame gyvenime. Rašytojai vis geriau perpranta, kaip taikyti legalaus, kompromisinio veikimo taktikas, tobulina Ezopo kalbą.
Tačiau tuo pačiu metu literatūroje, kultūros politikoje vyksta didžiuliai pokyčiai. Valdžia siekia sukurti laisvos, modernios, liberalios šalies įspūdį. Laisvas turėjo atrodyti ir menas. Tačiau tokio įspūdžio kūrimas neišvengiamai ėmė keisti ir tikrąją padėtį.
1965 m. pradedamas rengti festivalis „Poezijos pavasaris“ ir tuo pačiu pavadinimu – jo almanachas. Nors renginys buvo dedikuotas „Tarybų Lietuvos 25-mečiui“, jame dalyvavo ir primiršti, rečiau matomi autoriai, skambėjo ir Vakarų moderniosios poezijos vertimai. „Poezijos pavasaris“, skirtas Tarybų Lietuvos 25-mečiui, apėmė ir moderniosios poezijos reprezentaciją, ir tautinės tapatybės kūrimo apraiškas – kad ir pseudopagoniškos inscenizacijos pagrindu.
Kita vertus, cenzūra vis dar saugojo ne tik valstybines paslaptis, bet kontroliavo ir ideologinį meno kūrinių turinį. Sovietų režimo teisėtumas, „teisinga“ istorijos samprata, rusų tautos didingumas, Vakarų „supuvimas“ – tai tik keletas iš svarbiausių gairių kalbėti apie pasaulį, kurių laikymąsi stebėjo cenzoriai.
Rašytojai ir menininkai, siekdami aplenkti draudžiamas temas, kūrė sudėtingą metaforų, aliuzijų kalbą, kuria siekdavo išvengti cenzūros draudimų. Ir tame žaidime su cenzūra dalyvaudavo trys šalys – rašytojas, skaitytojas ir cenzorius. Kadangi bet koks geras meno kūrinys nėra vienaprasmis, tai nei skaitytojas, nei cenzorius niekada negali žinoti, ką tikrai norėjo pasakyti rašytojas. Šis reikšmės neapibrėžtumas ir sukuria erdvę interpretacijoms. Todėl Ezopo kalbą kuria ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas, ir cenzorius. Tarkime, Romualdo Granausko Jaučio aukojime (1975) prūsų dramatišką likimą skaitytojas gali suprasti kaip lietuvių kovą dėl savo išlikimo, o kritika, nukreipdama dėmesį kiton pusėn, gali aiškinti, kad taip vaizduojama kova su amžinai piktais „vokiškaisiais grobikais“.
Taigi ir skaitytojas, ir cenzorius ieškojo tekstuose antisovietinių užuominų, abu atliko interpretacinį darbą ir jo rezultatai priklausė nuo interpretuotojo kvalifikacijos. Reikia pasakyti, kad cenzorius nebuvo koks nesupratingas, neišsilavinęs skaitytojas – priešingai, Glavlite dirbo išprusę darbuotojai. Tad Ezopo kalbos žaidimai rėmėsi žmogišku supratingumu ir gera arba bloga valia. Kadangi poteksčių vienareikšmiškai įrodyti neįmanoma, dėmesį į konkrečią vietą buvo galima atkreipti arba ne, interpretuoti ją vienaip arba kitaip.
Rašytojai pripažino, kad ir skaitytojas, ir cenzorius neretai rasdavo kūrinyje tai, ką norėdavo rasti. „Bėda buvo ta, kad daugelis ankstesnę mūsų kūrybą stengėsi šifruoti politiniu raktu, įžiūrėdavo prasmes ir užuominas ten, kur jų nebuvo. Šitaip visi mes, arba bent jau daugelis, buvome skaitomi. Kad tai absurdiškas poezijos skaitymas, galįs nuvesti galas žino kur, dabar jau gal ir ne visiems, bet aišku.“
Dėl interpretacijos tendencingumo Sigitas Geda kreipėsi net į CK ir Kultūros ministrą Lionginą Šepetį. 1986 m. Literatūroje ir mene jau iš maketo buvo išimtas jo eilėraščių ciklas „Maironio mirtis“. Pasak paties Gedos, „Tiesos“ spaustuvėje aliarmą sukėlė viena jos darbuotoja: „Čia, girdi, paslėptas šaukimas į revoliuciją...“). Laiške Šepečiui Geda retoriškai klausia: ar viską būtina skaityti politiškai, visur ieškoti politinių poteksčių? Po kelių mėnesių „Maironio mirtis“ vis tik publikuota.
Vargu ar galime kalbėti apie konkrečius Ezopo kalbos kodus, tačiau to meto gudrybės yra pabandytos suregistruoti Tomo Venclovos straipsnyje „Žaidimas su cenzoriumi“ Tomas Venclova, „Žaidimas su cenzoriumi“, in: Tekstai apie tekstus, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1985, p. 121–129. ir Violetos Kelertienės studijoje. Violeta Kelertienė, „Cenzūros apėjimo sovietiniais metais formos kaip nacionalizmo išraiška“, in: Kita vertus… Straipsniai apie lietuvių literatūrą, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 288–302.
Plačiau skaitykite: Literatūros cenzūra.
|
Komentarai
Rašyti komentarą