Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
1965–1972: pakilimas
Rimantas Kmita
Cenzūra ir laisvėjimas
 
Fiksuoti kultūros pokyčius – keblus daiktas. Naujųjų metų fejerverkai kultūroje daug nekeičia, todėl ir laiko ribos nėra labai griežtos. Vis dėlto kai kurios tendencijos gali būti aiškiai apčiuopiamos.
 
Septintajame dešimtmetyje įvyksta du prieštaringi dalykai. Galutinai įsitvirtina sovietinė tvarka, nebesitikima jokių radikalių pokyčių nei politiniame, nei kultūriniame gyvenime. Rašytojai vis geriau perpranta, kaip taikyti legalaus, kompromisinio veikimo taktikas, tobulina Ezopo kalbą.
 
Tačiau tuo pačiu metu literatūroje, kultūros politikoje vyksta didžiuliai pokyčiai. Valdžia siekia sukurti laisvos, modernios, liberalios šalies įspūdį. Laisvas turėjo atrodyti ir menas. Tačiau tokio įspūdžio kūrimas neišvengiamai ėmė keisti ir tikrąją padėtį.
 
1965 m. pradedamas rengti festivalis „Poezijos pavasaris“ ir tuo pačiu pavadinimu – jo almanachas. Nors renginys buvo dedikuotas „Tarybų Lietuvos 25-mečiui“, jame dalyvavo ir primiršti, rečiau matomi autoriai, skambėjo ir Vakarų moderniosios poezijos vertimai. „Poezijos pavasaris“, skirtas Tarybų Lietuvos 25-mečiui, apėmė ir moderniosios poezijos reprezentaciją, ir tautinės tapatybės kūrimo apraiškas – kad ir pseudopagoniškos inscenizacijos pagrindu.
 
Kita vertus, cenzūra vis dar saugojo ne tik valstybines paslaptis, bet kontroliavo ir ideologinį meno kūrinių turinį. Sovietų režimo teisėtumas, „teisinga“ istorijos samprata, rusų tautos didingumas, Vakarų „supuvimas“ – tai tik keletas iš svarbiausių gairių kalbėti apie pasaulį, kurių laikymąsi stebėjo cenzoriai.
 
Rašytojai ir menininkai, siekdami aplenkti draudžiamas temas, kūrė sudėtingą metaforų, aliuzijų kalbą, kuria siekdavo išvengti cenzūros draudimų. Ir tame žaidime su cenzūra dalyvaudavo trys šalys – rašytojas, skaitytojas ir cenzorius. Kadangi bet koks geras meno kūrinys nėra vienaprasmis, tai nei skaitytojas, nei cenzorius niekada negali žinoti, ką tikrai norėjo pasakyti rašytojas. Šis reikšmės neapibrėžtumas ir sukuria erdvę interpretacijoms. Todėl Ezopo kalbą kuria ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas, ir cenzorius. Tarkime, Romualdo Granausko Jaučio aukojime (1975) prūsų dramatišką likimą skaitytojas gali suprasti kaip lietuvių kovą dėl savo išlikimo, o kritika, nukreipdama dėmesį kiton pusėn, gali aiškinti, kad taip vaizduojama kova su amžinai piktais „vokiškaisiais grobikais“.
 
Taigi ir skaitytojas, ir cenzorius ieškojo tekstuose antisovietinių užuominų, abu atliko interpretacinį darbą ir jo rezultatai priklausė nuo interpretuotojo kvalifikacijos. Reikia pasakyti, kad cenzorius nebuvo koks nesupratingas, neišsilavinęs skaitytojas – priešingai, Glavlite dirbo išprusę darbuotojai. Tad Ezopo kalbos žaidimai rėmėsi žmogišku supratingumu ir gera arba bloga valia. Kadangi poteksčių vienareikšmiškai įrodyti neįmanoma, dėmesį į konkrečią vietą buvo galima atkreipti arba ne, interpretuoti ją vienaip arba kitaip.
 
Rašytojai pripažino, kad ir skaitytojas, ir cenzorius neretai rasdavo kūrinyje tai, ką norėdavo rasti. „Bėda buvo ta, kad daugelis ankstesnę mūsų kūrybą stengėsi šifruoti politiniu raktu, įžiūrėdavo prasmes ir užuominas ten, kur jų nebuvo. Šitaip visi mes, arba bent jau daugelis, buvome skaitomi. Kad tai absurdiškas poezijos skaitymas, galįs nuvesti galas žino kur, dabar jau gal ir ne visiems, bet aišku.“
 
Dėl interpretacijos tendencingumo Sigitas Geda kreipėsi net į CK ir Kultūros ministrą Lionginą Šepetį. 1986 m. Literatūroje ir mene jau iš maketo buvo išimtas jo eilėraščių ciklas „Maironio mirtis“. Pasak paties Gedos, „Tiesos“ spaustuvėje aliarmą sukėlė viena jos darbuotoja: „Čia, girdi, paslėptas šaukimas į revoliuciją...“). Laiške Šepečiui Geda retoriškai klausia: ar viską būtina skaityti politiškai, visur ieškoti politinių poteksčių? Po kelių mėnesių „Maironio mirtis“ vis tik publikuota.
 
Vargu ar galime kalbėti apie konkrečius Ezopo kalbos kodus, tačiau to meto gudrybės yra pabandytos suregistruoti Tomo Venclovos straipsnyje „Žaidimas su cenzoriumi Tomas Venclova, „Žaidimas su cenzoriumi“, in: Tekstai apie tekstus, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1985, p. 121–129. ir Violetos Kelertienės studijoje. Violeta Kelertienė, „Cenzūros apėjimo sovietiniais metais formos kaip nacionalizmo išraiška“, in: Kita vertus… Straipsniai apie lietuvių literatūrą, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 288302.  
 
Plačiau skaitykite: Literatūros cenzūra.
 
Nauja karta
 
Apytikslė 1965 metų riba sietina visų pirma su tuo, kad po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, didžiulės emigracijos ir trėmimų užaugo nauja karta. Dvidešimtmečiai ir šiek tiek vyresni kaip tik buvo ta atsinaujinimo energija, ji patraukė ir kai kuriuos vyresniuosius. Su jaunaisiais atsinaujino ir Vytautas P. Bložė, Albinas Žukauskas, prie filosofinės lyrikos grįžo Vincas Mykolaitis-Putinas, ilgą laiką daręs reveransus valdžiai.
 
Poezija, regis, atgyja iš tų pačių šaltinių, kaip ir ankstesnių kartų, – iš liaudies kūrybos, lietuviškosios tradicijos (Čiurlionis), tačiau atrodo visiškai kitaip, netikėtai, net neatpažįstamai. Šiuo laikotarpiu debiutuoja arba savitesniu balsu prabyla Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, Vladas Šimkus, Vytautė Žilinskaitė, Leonardas Gutauskas, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mikuta, Juozas Aputis, Jonas Strielkūnas, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Juozas Glinskis. Nauja karta kilsteli literatūrą į naują lygmenį, visų pirma geriausia poezija ima prilygti išeivijoje kuriamai poezijai.
 
Maždaug tuo metu išleidžiami lietuvių poeziją gerokai pakeitę eilėraščių rinkiniai: Gedos Strazdas (1967), Bložės Iš tylinčios žemės (1966), Šimkaus Geležis ir sidabras (1968), Bitės pabėgėlės (1973), Juškaičio Ir aušros, ir žaros (1962), Vaičiūnaitės Vėtrungės (1966), Po šiaurės herbais (1968).
 
Mezgasi skirtingų sričių menininkų ryšiai: vienas kitą atpažįsta ir bendrus kūrybinius sumanymus įgyvendina poetas Sigitas Geda, dailininkas Petras Repšys, kompozitorius Bronius Kutavičius.
 
7 dešimtmetį poetas Martinaitis vadina lemtingu lietuvių literatūrai:
 
Tos kartos minėtas periodas simboliškai telpa tarp dviejų knygų pasirodymo: 1960 m. Juditos Vaičiūnaitės pirmosios knygos Pavasario akvarelės ir 1972 m. Tomo Venclovos poezijos rinkinio Kalbos ženklas, kuris, kaip po kelių metų biografiškai ir pats tos knygos autorius, uždaro šį mūsų literatūrai lemtingą periodą.
 
Literatūrologo Vytauto Kavolio teigimu:
 
Maždaug nuo 1965 susiformuoja labai didelės ambicingos kūrybinės programos. Vieną jų esu pavadinęs „gamtos-mitologijos-istorijos sinteze“. Šioje programoje siekiama surasti objektyvius išliekančius rėmus savo patirčiai. Ir tie rėmai randami gamtoje, kuri interpretuojama baltų mitologijos įvaizdžiais. [...] Mitologinės struktūros susilieja su gamtiniais procesais, ir visa tai Sigito Gedos Strazde labai gaivališkai, stichiškai, reinterpretuojama, perkuriama.
 
Juntama bendra pakilimo, laimėjimo nuotaika, bandoma apsakyti ar bent deklaruojama intymaus, autentiško, nesumeluoto kalbėjimo troškimas. „Ateina laikas atsisakyti apsimetimo meno“, – rašė Maldonis rinkinyje Pėdsakai (1971).
 
 
Modernizmas tampa tema
 
Lietuvą pasiekia Vakarų kultūra, ji veikia ir oficialiąją, ir neoficialiąją kultūrą. Poezijos modernėjimui ypač svarbi buvo antologija XX a. Vakarų poetai (1969), padariusi įtaką net kelioms kartoms. Venclova 1966–1973 m. Vilniaus universitete pavaduodamas kai kuriuos dėstytojus skaito XX a. Vakarų literatūros kursus, juose leidžia sau kalbėti apie autorius, kurie neįtraukti į programą (Marcelį Proustą (Marselį Prustą), Jorge Louis Borgesą (Chorchę Luisą Borchesą), Franzą (Francą) Kafką ir kitus). Ramunė Reimerienė, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso sesuo, prisimena:
 
Lūžis visuomenėje prasidėjo gal 1966 metais. Mus pasiekė žinios apie hipių judėjimą, jau galėdavome klausytis roko muzikos įrašų ir plokštelių, žurnaluose pamatyti šiuolaikinių meno kūrinių, turėti ilgus plaukus ir dėvėti džinsus. Tuo metu Lietuvoje mažai buvo kuriama avangardinių dalykų, jeigu kas ir dėdavosi, tai tik pogrindyje.
 
Oficialiojoje spaudoje, įvairiuose renginiuose daug diskusijų kelia modernizmo tema, socialistinio realizmo santykis su vakarietiškomis meno ir literatūros srovėmis. Naujoji karta įlieja į kultūrinį gyvenimą naujos energijos, siūlo naują poezijos sampratą. Kultūrinės spaudos puslapiuose vyksta nemažai diskusijų apie vidinio monologo romaną, literatūros kritiką ir mokslą, įvairius žanrus, modernizmą, naujosios poezijos nesuprantamumą.
 
Dailėtyrininkas S. Budrys teigia:
 
Siurrealizmas, o taip pat ir kitos moderniojo meno srovės, kaip rodo tarybinio meno praktika, negali būti nihilistiškai atmetamos. Nors modernizme pastebimi buržuazinio meno išsigimimo požymiai, jo įvairios srovės įnešė į meno istoriją kai ko pažangaus ir naujo. Siurrealistai (M. Šagalas, S. Dalis, I. Tangis ir kt.) savo kūriniuose ėmė vaizduoti sapnus, svajones, prisiminimus ir pan., viename paveiksle jungti kelis įvaizdžius arba duoti kelis to paties reiškinio aspektus. Pagrindinis siurrealistų principas yra tikrovės elementų jungimas su svajone.
 
O dar neseniai, 1963 m., Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas pareiškė, kad menas priklauso ideologijos sferai ir jokie socialistinio realizmo „taikaus sambūvio“ su vakarietiškomis meno srovėmis scenarijai neįmanomi. Tačiau po kelerių metų toks „sambūvis“ buvo praktiškai įgyvendinamas. Modernizmas atrandamas ir išrandamas vietoje, o kritika naujus menininkų sprendimus bando kaip nors įteisinti, interpretuoti juos kaip dalį socialistinio realizmo.
 
Viešumoje buvo galima girdėti nemažai skaitytojų balsų, besiskundžiančių naujosios poezijos nesuprantamumu – tai interpretuojama kaip nusigręžimas nuo skaitytojo, siejama su dekadentizmu, avangardizmu ir atmetama kaip visiškai nepriimtina. Tačiau nepublikuotos apklausos rodė, kad skirtingo išsilavinimo ir amžiaus skaitytojai bene labiausiai ir laukė Vakarų autorių kūrinių. Loreta Jakonytė, „Pradiniai štrichai ankstyvojo sovietmečio skaitytojo portretui“, Colloquia, 2011, Nr. 27, p. 79-96
 
Diskusijos apie modernų meną reiškė ir tai, kad jau nebebuvo galima tyliai susidoroti su neparankiu autoriumi, kad su oponentais reikia kovoti bent iš dalies viešai.
 
Lūžiu to meto literatūroje galima laikyti Gedos poezijos publikavimą ir jos sukeltą reakciją. Gedos poezija provokavo jaunatviškumu, valiūkiškumu, kūrybišku santykiu su kalba ir nevaržomu vaizduotės žaismu. Nuo pirmųjų publikacijų studentiškoje spaudoje pasigirdo balsų, besipiktinančių tokia poezija, atsirado ir ginančių ją; tarp gynėjų buvo Gedos bičiulis dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, poetas Vladas Šimkus, Birutė Baltrušaitytė, vėliau kiekvieną knygą lydėjo Kęstučio Nastopkos recenzijos.
 
Polemika iš studentiškos spaudos puslapių, universiteto koridorių greit pereina į aukščiausių valdininkų kabinetus ir susirinkimus, ten Gedos ir prozininko Apučio vardai tampa bendriniais, kai su baime kalbama apie nesuvaldomų jaunųjų maištininkų kūrybą (partinis kritikas Jonas Bielinis: „Jeigu Apučiai pasako, pasakykim ir mes. Nereikia taikstytis Posėdžio stenograma, LVOA, f. 4628, apyr. 5, b. 11, l. 45.). Akivaizdu: Geda daro didžiulę įtaigą. Antanas Drilinga, kalbėdamas apie jaunųjų poeziją ir jos trūkumus, kalba visų pirma apie Gedos eilėraščius: „nes tendencijos, jaučiamos šio poeto kūryboje, man atrodo, pastebimos ir kai kurių kitų jaunųjų pirmosiose knygose arba atskiruose eilėraščiuose“. Antanas Drilinga, „Atsakymai į Literatūros ir meno anketą“, Literatūra ir menas, 1965 10 09, p. 2.
 
Gedos kūrybos, kaip ir visos moderniosios literatūros, recepcija didžiausią įtampą pasiekė 1972 m. – tuomet modernesnė literatūra biurokratinėmis priemonėmis buvo kuriam laikui užgniaužta.
 
Tuo metu pradėjo „legalizuotis“ kultūriniai ryšiai su egzodu. 1967 m. Poezijos pavasaryje“ pasirodo Algimanto Mackaus publikacija; išspausdinamos Jurgio Savickio novelės (1967), Mariaus Katiliškio romanas Miškais ateina ruduo (1969), Igno Šeiniaus Vasaros vaišės ir Kuprelis (1970), Jono Meko Poezija (1971), Jurgio Baltrušaičio eilėraščiai rusų kalba Medis ugnyje (Дерево в огне, 1969), o 1973 m. – ir lietuvių. Anot Viktorijos Daujotytės, žemininkai ir Henrikas Radauskas maždaug tris dešimtmečius buvo daugiausiai slapta skaitomi autoriai.
Kas vyksta prozoje?
 
Keičiasi ir to meto proza. Pasirodo vadinamieji vidinio monologo romanai (Mykolo Sluckio Adomo obuolys, Alfonso Bieliausko Kauno romanas), su nuostaba atrandamas komplikuotas žmogaus vidinis gyvenimas (Apučio, Mikelinsko kūryba). Iki to laiko žmogus tarybinėje prozoje turėjo aiškius orientyrus – partijos nurodymus, o dabar atrodo sutrikęs.
 
Kaip rašė Jonas Mikelinskas:
 
Anksčiau niekuomet neateidavo mintis, kad jis galėtų susipainioti vidiniuose prieštaravimuose, pasiklysti jų labirintuose. Iš kur tas nepasitikėjimas žmonėmis, smulkus įtarumas, jėzuitiški kompromisai su savo sąžine? Tas nuotaikos kaleidoskopiškas kaitaliojimasis! Jos bejėgiškas priklausymas nuo nežinia iš kur kilusių impulsų, abejotinos kilmės psichinių virpesių, nuo kažkokio mistinio ryšio su daiktais, žmonėmis ir visa aplinka. Jonas Mikelinskas, Lakštingala – pilkas paukštis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 174.
 
To meto prozoje, anot Jūratės Sprindytės:
 
Socialistinių pertvarkymų bumas atslūgo, kovos ir žygdarbiai nutolo, herojai ir pirmūnai įgriso. […]. Prozoje įsitvirtinusį monumentalų epiškumą bandoma ardyti palengva, tradicinį pasakojimą praturtinant vidiniu monologu (Raimondas Kašauskas) arba griauti iš pagrindų (Romualdas Lankauskas, Jonas Mikelinskas, Saulius Šaltenis, Petras Dirgėla). Antiepinis maištas yra šio laikotarpio esminis bruožas, nes epinių drobių perprodukcija akivaizdi, ir talentingi jauni autoriai, debiutavę žlungant Prahos pavasario viltims, ieško naujų išraiškos būdų. Jūratė Sprindytė, Lietuvių apysaka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 254.
 
Buvo kalbama apie prozą, kuri atrado mažąjį žmogų, jis priešinamas galingam komunistui, turėjusiam pretenzijų valdyti visą pasaulį, dėl visuomeninių tikslų atsisakančiam asmeninio gyvenimo. Logiška, kad pasakojimas tapo fragmentiškas, situacijos ne tokios visuotinės, o iš pirmo žvilgsnio banalios, kasdieniškos, buitinės (Bitės Vilimaitės smulkioji proza).
 
Lyrinės prozos žmogus dvasinės harmonijos ieškojo pasitraukdamas į gamtą, bėgdamas nuo politinių ir visuomeninių apsisprendimų atsakomybės (Apučio, Mikelinsko, Icchoko Mero proza).
 
Egzistencializmas tampa viena madingiausių intelektualiojo gyvenimų temų (prie to prisidėjo ir Albert'o Camus (Albero Kamiu) vertimai, ir Jeano Paulio Sartre'o (Žano Polio Sartro) vizitas į Lietuvą), o absurdo teatras atpažįstamas kaip labai aktualus ir Lietuvoje įgauna autentiškų formų (pvz., Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesės).
 
Tačiau, nepaisant daugybės laisvėjimo ženklų, nereikia pamiršti, kad cenzūra tebebuvo tokia pat griežta, o rašytojai nuolat stebimi ir įvairiais būdais kontroliuojami. Tai patvirtino ir 1972 m. išpuoliai prieš modernizmą.
 
Žinoma, visi pokyčiai buvo vertinami nevienareikšmiškai, kaip ir beveik viskas Sovietų Sąjungoje. Tik žiūrint iš laiko perspektyvos galima pasakyti, kad visi jie ir režimo flirtas su moderniuoju menu galiausiai baigėsi režimo kapituliavimu.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Posėdžio stenograma
LVOA F. 4628, apyr. 5, b. 11, l. 210
Antanas Drilinga
„Atsakymai į Literatūros ir meno anketą“
Literatūra ir menas, 1965 10 09
Loreta Jakonytė
„Pradiniai štrichai ankstyvojo sovietmečio skaitytojo portretui“
Colloquia, 2011, Nr. 27, p. 79–96
Violeta Kelertienė
„Cenzūros apėjimo sovietiniais metais formos kaip nacionalizmo išraiška“
Kita vertus…Straipsniai apie lietuvių literatūrą, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 288–302
Jonas Mikelinskas
Lakštingala – pilkas paukštis
Vilnius: Vaga, 1968
Jūratė Sprindytė
Lietuvių apysaka
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996
Tomas Venclova
„Žaidimas su cenzoriumi“
Tekstai apie tekstus, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1985, p. 121–129
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.