Lūžinis Lietuvos kino studijos darbuotojų, kūrėjų branduolio formavimo etapas, be abejonės, sietinas su profesionalios lietuvių kino kūrėjų kartos parengimu didžiausioje SSRS kino mokykloje, Sąjunginiame kinematografijos institute (Vsesojuznyj gosudarstvennyj institut kinematografii; VGIK’e ruošti režisieriai, operatoriai, scenaristai, aktoriai, antrieji režisieriai, kinotyrininkai, ekonomistai-filmų direktoriai). Pirmųjų lietuvių kino kūrėjų parengimas buvo susijęs su vaidybinio kino gamybos plėtra periferijoje. Antai tarp pirmųjų, pokariu įstojusių į VGIK’ą buvo operatorius Jonas Gricius (mokėsi 1948–1953), scenaristas Algirdas Vėsulas (1948–1953), režisierius, scenaristas Vytautas Žalakevičius (1951–1956/1957), režisierius, kino tyrinėtojas Vytautas Mikalauskas (1951–1956), redaktorė Irena Seleznovaitė (1951–1956).

 

Kadangi tai būta visiškai naujos profesijos, susijusios ir su kūrybiniu, ir su technologiniu išprusimu, sunkiausia buvo surasti norinčiųjų studijuoti ir įtikinti juos menkai girdėtos profesijos perspektyva. Perspektyvumą suvokė bent jau kultūrinio ir nomenklatūrinio elito atstovai. Būsimą kino operatorių Joną Gricių rinktis šį menkai išbandytą kelią paskatino jo tėvas Augustinas, turėjęs šiokios tokios patirties kino aikštelėje (buvo filmo Marytė scenarijaus konsultantas). Panašūs motyvai pastūmėjo ir kino operatorių Donatą Pečiūrą, kurio tėvas, artimas Augustino bičiulis Vytautas Pečiūra, stalininiu laikotarpiu užėmė gan įtakingas pareigas (buvo Vyriausiosios meno reikalų valdybos viršininko pavaduotojas).

 

Likusieji šios profesijos ėmėsi arba plėsdami pasaulėvoką (būsimi operatoriai dažniausiai domėjosi fotografija, o režisieriai, scenaristai – literatūra), arba smalsumo paakinti, gal net atsitiktinai. Susidaryti įspūdį padėjo plati informacinė sklaida: straipsniai periodinėje spaudoje, specializuotos brošiūros, reklaminiai filmukai. Reklaminiai filmukaiRodomi kino teatruose prieš seansą. 5–6 dešimtmečiais buvo populiarūs trumpo metražo filmai, reklamuojantys keliones, automobilius. Dabar trumpesni – nuo 30 iki 90 sekundžių, dažnai reklamuojantys netrukus kino teatruose pasirodysiančius filmus (trailer). Norinčiųjų imtis šios egzotiškos profesijos kasmet daugėjo, o studijuojančiųjų Institute skaičius, žinoma, priklausė ir nuo planinės politikos: Lietuvai kasmet buvo išskiriamos 2 vietos VGIK’e.

 

Studijos VGIK’e ne tik ugdė profesinį pasirengimą, plėtė kūrybinį akiratį, bet ir atvėrė didesnes galimybes įsitvirtinti kūrybinėje hierarchijoje. Įsitvirtinti jauniems, perspektyviems kūrėjams padėjo ir instituto dėstytojai – dažnai lyderiaujantys sovietų kino kūrėjai, kurie į savo dirbtuves (režisieriaus, operatoriaus meno, dokumentikos, aktoriaus meistriškumo, scenarijų rašymo ir t. t.) studentus rinkosi asmeniškai, mokė pagal savo kino sampratą, globojamus mokinius dažnai kviesdavo dirbti į savo filmus.

 

Tiesa, centre veiksmingos neformalios taisyklės turėjo mažai įtakos hierarchinei sanklodai Lietuvoje. Išimtis – operatoriaus Griciaus atvejis, kai jis, apstulbintas Lietuvos kino studijos nepriteklių, pagalbos ieškojo kreipdamasis į savo mokytoją (tiesa, ne VGIK’o, bet kino aikštelės):

 

Skirtingai nei konkurencingoje sovietų Rusijos aplinkoje, neformalių ryšių ar didžiųjų meistrų globos lietuvių kino kūrėjams neprireikė, nes jie turėjo kur grįžti ir buvo čia laukiami. 7 dešimtmečio antroje pusėje baigusiems institutą be didesnių skrupulų išsyk leista darbuotis vaidybiniame kine: Mikalauskas savarankiškai režisavo pirmą Lietuvos kino studijos filmą Žydrasis horizontas (1957), Žalakevičius kartu su sovietų Rusijos ir Baltarusijos kino režisieriumi Julijumi Fogelmanu – Kol nevėlu (1958) ir t. t. Tokia padėtis netenkino grupelės senbuvių svetimšalių – kino kūrėjų, iš karto po Antrojo pasaulinio karo atsiųstų ar atkeltų iš kitų SSRS kino studijų. Natanas Liubošicas, Piotras Kalabuchovas, Liudgardas Maculevičius ir kiti slapta puoselėjo viltis, jog, įkūrus vaidybinių filmų gamybos poskyrį, jiems atsivers galimybė šioje srityje išbandyti kūrybines jėgas. Po studijų grįžus lietuvių kino kūrėjams, pamažu šios viltys geso.

 

Taigi lūžinis kino studijos kūrėjų branduolio formavimo etapas sietinas su pirmosios lietuvių profesionalios kino kūrėjų kartos rengimu ir atėjimu 1956–1960 m. Jau minėtų pirmųjų VGIK’ą baigusių (Mikalausko, Žalakevičiaus, Seleznovaitės ir kt.) gretas papildė režisieriai Vytautas Dabašinskas (LKS nuo 1957), Marijonas Giedrys (nuo 1959), Raimondas Vabalas (nuo 1960), kino operatoriai ir būsimieji dokumentinio kino režisieriai Petras Abukevičius (nuo 1959), Robertas Verba (nuo 1960).

 

Svarbu ir tai, kad LKS ir be baigusių VGIK’ą jau buvo susiformavęs šioks toks „savamokslių“ būrelis. Čia jau ne pirmus metus darbavosi vienas pirmųjų lietuvių kino kūrėjų, kino operatorius Algimantas Mockus (LKS nuo 1948), kino dailininkas, vėliau režisierius Arūnas Žebriūnas (nuo 1956), operatorius, režisierius Algirdas Araminas (nuo 1958), režisierė Regina Vosyliūtė (nuo 1958), režisierius, aktorius Balys Bratkauskas (nuo 1959). Taigi galimybes kurti užtikrino ir kūrybiniai, LKS įgyti, gebėjimai, todėl ilgainiui „privilegijuota“ aplinkybė (studijos VGIK’e) darė kiek mažesnę įtaką kūrybinei hierarchijai: vis svarbesnes pozicijas užėmė tie, kurių kūrybiniai pajėgumai sutartinai vertinti.

 

Tuo metu būrėsi ir papildomų, bet ne ką mažiau svarbių profesijų kūrėjai, baigę studijas vietinėje Konservatorijoje ir Dailės institute: kompozitorius Eduardas Balsys (nuo 1957), kostiumų dailininkė Viktorija Bimbaitė, dailininkai Jeronimas Čiuplys ir Algirdas Ničius (visi nuo 1959).