Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Apibendrinant
Lijana Natalevičienė
 
Nors sovietinė ideologija reglamentavo dailės raidą ir varžė individualią raišką, neįmanoma nepastebėti teigiamų ankstyvojo modernizmo laikotarpio taikomosios dailės poslinkių: sustiprinta jos materialinė bazė, „Dailės“ kombinatų sistema užtikrino sąlygas įgyvendinti sumanymus. Partinės direktyvos, kvietusios gyvenamąją aplinką apstatyti estetiškais, epochos poreikius atitinkančiais daiktais ir dailės dirbiniais, skatino teoretikus skirti dėmesio šiai veiklos sričiai, o dailininkus – imtis praktiškų dailės dirbinių kūrybos. Gana anksti, jau antrojoje 6 dešimtmečio pusėje, taikomoji dailė išsivadavo iš jai primesto siužetiškumo ir formos pompastikos, dailininkai siekė vaizdo paprastumo ir įtaigaus lakoniškumo. Šis lūžis nebuvo kardinalus; konservatyvios tendencijos neretai pynėsi su novatoriškomis.
 
Egzistavo didelis taikomosios dailės kūrinių poreikis, ir menininkams atsivėrė plačios galimybės savo kūrinius pritaikyti tiek visuomeninei, tiek buitinei erdvei. Taikomosios dailės kūrėjai savo darbais papildė bendrąją to meto lietuvių dailės panoramą, nors taikomosios dailės organizatoriams nepavyko įveikti pavienių jos šakų raidos netolygumo. Palankesnes pozicijas turėjo tradiciškai masiškesnė keramika, tekstilė ir tos šakos, kurių specialistai buvo rengiami Lietuvoje.
 
Modernizavimo procesai taikomojoje dailėje vyko panašiai kaip ir anuometėje lietuvių grafikoje, tapyboje, keramikoje, vitraže – nuo formos susmulkėjimo prie stilizacijos, nuo temos atpasakojimo prie minties apibendrinimo. Keramikai, tekstilininkai, odos ir metalo dailininkai plėtojo panašias temas, kompozicijos priemones, piešinio pobūdį. Vykstant atsinaujinimo procesams taikomoji dailė atsidūrė palankesnėje padėtyje nei vaizduojamoji dailė, nes buvo tiesiogiai susijusi su architektūra, anksčiau galėjo remtis formos supaprastinimu ir stilizacija – tai buvo iškelta kaip specifiniai dekoratyvinės dailės bruožai.
 
Direktyva „dailę – buičiai“ išsisėmė 7 dešimtmečiu, kadangi produkcija masiniams vartotojams jau rūpinosi „Dailės“ kombinatai ir lengvosios pramonės įmonės, tačiau šio vajaus sukeltas visuotinis susidomėjimas gyvenamąja aplinka suvaidino teigiamą vaidmenį gerinant buities kultūrą, atsikratant konservatyvios gyvenamosios aplinkos. Tiesa, šis procesas vyko pernelyg sparčiai, todėl visuomenė greitai pajuto kardinalaus buitinės aplinkos atsinaujinimo neigiamas pasekmes – interjerų apstatymo vienodumą, įrangos (baldų, tekstilės, keramikos) supanašėjimą.
 
Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas, nuo 1951 m. – ir Lietuvos dailės institutas išugdė daug jaunų specialistų, lėmusių taikomosios dailės paieškas ankstyvajame modernizme ir vėlesniais etapais. Kūrybinį kelią pradėjo ryškios meninės individualybės, kiek leido sovietinės dailės galimybės, galėjusios įgyvendinti kūrybinius sumanymus, gauti jiems finansinę paramą, pristatyti savo kūrybą parodose. Naujos kūrybinės jėgos kėlė ne tik unikalių kūrinių, bet ir „Dailės“ kombinatų produkcijos meninį lygį.
 
Vis dėlto tuometinės meninės paieškos vyko uždaroje sovietinėje erdvėje, jas ribojo griežta ideologinė reglamentacija, dailininkai negalėjo išsiveržti iš deklaratyvių humanistinių idėjų prisotintos sovietinės dailės trajektorijos į „neperspektyvių buržuazinės“ dailės ieškojimų užribius. Menininkų siekius stabdė ir autocenzūra, išvešėjusi politinė konjunktūra – sovietinių ideologų palankumą ir reikšmingus užsakymus pirmiausia pelnydavo santvarkai nusipelnę arba „buržuazinei propagandai“ nepasidavę menininkai.
 
Taigi modernizmo lūžis taikomojoje dailėje – nevienalytis reiškinys. Jis padėjo pagrindus tolesnei šios dailės srities plėtotei. Lietuvių taikomoji dailė įsiliejo į bendrą visos sovietinės dailės atsinaujinimo sąjūdį. Sektinu pavyzdžiu jai tapo Rytų ir Vidurio Rytų Europos taikomoji dailė, nors lietuvių dailininkai niekada nepasiekė tokių radikalių permainų kaip lenkų ir jugoslavų tekstilininkai, čekų keramikai ir stiklininkai.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.