1959 m. Lietuvoje buvo paskelbtas „Septynmečio planas“ – sparčiausias ir intensyviausias modernizacijos etapas Lietuvos istorijoje (1959–1965). 1953–1954 m., po Stalino mirties pripažinus, kad SSRS ekonomika yra atsilikusi ir neefektyvi, kritikų žvilgsniai nukrypo į „netolygų gamybinių jėgų išdėstymą“ ir „per didelį pramonės koncentravimą didžiuosiuose miestuose“. Nedelsiant pradėta masiškai taikyti rajoninio planavimo principus: stabdyti didelių miestų augimą, pradėti jų išskirstymą ir naujų miestų-palydovų kūrimą, intensyviau vystyti mažus ir vidutinius miestus, visų pirma statant juose pramonės įmones, o laisvas teritorijas panaudojant gyvenamajai statybai.

 

1957 m. buvo įsteigti visų respublikų Sovnarchozai (Liaudies ūkio tarybos), atsakingos už pramonės ir statybos vystymą. Tikėtasi, kad teritorinis (vietinis) administravimas paspartins pramonės ir statybos plėtrą. „Septynmečio planą“ Lietuvoje lydėjo vietinis technokratinis entuziazmas, susijęs su visuotine elektrifikacija ir svarbiausių pramonės įmonių statyba, naujų miestų statyba ir senųjų plėtra, architektūrinio modernizmo atgimimu ir bendra respublikos modernizacija.

 

Vėliau buvo įvertinta, kad ši trumpa ekonominė-administracinė reforma Lietuvai iš tiesų buvo naudinga, kadangi suteikė sąlyginę ūkio autonomiją, modernizavo pramonę, padidino vietinių planuotojų įtaką, suformavo vietinių technokratų elitą ir ištisą kartą. Net ir 1965 m. panaikinus Sovnarchozus, kai pramonės valdymo gijos vėl sugrįžo į centrines Maskvos ministerijas, Lietuvos SSR išliko nemažai liaudies ūkio laikotarpiu suformuotų idėjų ir savita „ūkio autonomijos“ nostalgija.

 

Vienas iš tokių sėkmingai įgyvendintų eksperimentų, paskatinęs visuotinę modernizaciją, buvo respublikos teritorinė pertvarka. Lietuva tuo metu iš tiesų gerokai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos tiek pramonės išvystymu, tiek miesto gyventojų skaičiumi. 1955 m. Estijos ir Latvijos pramonėje dirbo apie 11 % visų gyventojų, o Lietuvos – tik 5,86 %. Miestiečiai Estijoje tada sudarė 54,8 %, Latvijoje – 52 %, o Lietuvoje – tik 34,6 %. Žr: Romualdas J. Misiūnas, Reinas Taagepera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980, Vilnius: Mintis, 1992, p. 305, 308. 1959 m. Lietuvos SSR miestuose gyveno 1 045 000 (39 proc.) žmonių; buvo 2 dideli miestai (Vilnius, Kaunas), 3 vidutiniai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys) ir 100 mažų miestų, kurių dauguma buvo rajonų centrai arba miesto tipo gyvenvietės.

 

Sąjunginis kursas į „regioninį planavimą“ suteikė impulsą krašto tolygaus urbanizavimo idėjai. Šiame procese svarbus buvo ne tik politinis atšilimas, bet ir vietinių planuotojų entuziazmas. Dar 1944 m. architekto Stepono Stulginskio pastangomis Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta Miestų planavimo katedra, kurios vedėjo vietą 1949 m. užėmė Kazimieras Šešelgis. Kazimieras Šešelgis, Gyvenimas. Mokslo darbai, Vilnius: Technika, 2000, p. 259.

 

Pirmųjų šios srities darbų autorių – Vytenio Gubavičiaus, Stulginskio, Šešelgio, vėliau Vaclovo Miliukščio, Vytauto Saunorio ir kitų – teoriniuose siūlymuose buvo vystoma krašto vientiso urbanizavimo samprata, kurios pagrindu Architektūros ir statybos instituto specialistai Šešelgis, Vladas Stauskas ir Saunoris 1958 m. parengė specialų regioninio planavimo darbą „Septynmečio planui“.

 

Regioninis planavimas įgavo pagreitį po 1959 m. LSSR plano komiteto oficialaus pavedimo parengti „tikslingą naujai statomų pramonės įmonių išdėstymą respublikoje perspektyviniame 20–25 metų laikotarpyje“, kuris akivaizdžiai parodo, kad tolygaus urbanizavimo schema buvo paremta sąjungine pramonės plėtros direktyva.

 

Šių darbų kulminacija – 1964 m. patvirtinta „Perspektyvinė pramonės išdėstymo ir miestų išvystymo schema“, LKP CK ir LTSR MT 1964 03 30 nutarimas Nr. 155 „Dėl perspektyvinio miestų plėtimo ir pramonės išdėstymo Lietuvos TSR generalinės perspektyvos laikotarpiui“. Plačiau apie schemą žr.: Jonas Rudokas, Istorija, kuria galime didžiuotis, Vilnius: Gairės, 2002, p. 79–142; Kazimieras Šešelgis, Gyvenimas. Mokslo darbai, p. 259–274. kurioje numatyta, kur steigti pramonę, statyti gyvenvietes, tiesti kelius, kaip naudoti vandens išteklius ir spręsti kitus krašto urbanizavimo ir žemės ūkio pertvarkymo klausimus. Pagal šią schemą nuspręsta tolygiai vystyti dešimt regioninių centrų tokiu principu, kad kiekvieno regiono spindulys būtų maždaug 50–60 km, regione būtų 200 000–600 000 gyventojų, o centras turėtų ne mažiau kaip 30 000–50 000 gyventojų. Laikyta, kad „tokio dydžio mieste jau gali veikti teatras, stambūs kultūros namai, sporto salės, bibliotekos, muziejai, kurie būtų regiono gyventojams autotransportu pasiekiami“. Alfonsas Skupeika, Pramonės centrų ugdymas Tarybų Lietuvoje, Vilnius: [s. n.], 1969, p. 24.

 

Greta penkių stambių miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio – buvo patvirtinti dar penki pirmiausia vystytini pramonės miestai-regionų centrai: Alytus, Marijampolė (Kapsukas), Utena, Plungė ir Jurbarkas, bei penki papildomi pramonės miestai – Jonava, Kėdainiai, Mažeikiai, Švenčionėliai, Rokiškis. Kartu nutarta pristabdyti Vilniaus ir Kauno miestų augimą, uždraudžiant naujų pramonės įmonių statybą ir pristabdant esamų įmonių plėtimą.

 

1958 m. ir Lietuvos kaimą palietė regioninio planavimo ir architektūrinės modernizacijos idėjos, kurių esmė buvo kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenviečių stambinimas (tuo metu optimalia laikyta mažiausiai 1000 žmonių gyvenvietė). Kiekvieno kolūkio gyvenvietės buvo suskirstytos į centrinę (čia buvo sutelkiama visa infrastruktūra, administracinis centras ir ilgainiui perkeliami visi kolūkio dirbantieji), pagalbines (vystoma tik gamybinė veikla ir gyvenama) ir neplėstinas (t. y. neperspektyvias, kurių gyventojai buvo perkeliami į centrinę gyvenvietę).

 

Tokio pobūdžio žemės ūkio plėtrą Lietuvos SSR įtvirtino 1960 m. LSSR MT nutarimas „Dėl teritorijų kaimo gyvenvietėms parinkimo, jų išplanavimo ir užstatymo instrukcijos patvirtinimo“. LSSR vystymo schemoje buvo numatyta 2200 perspektyvinių gyvenviečių (iš jų 1150 centrinių bei daugiau kaip 1000 pagalbinių) ir 1300 nevystytinų kaimo gyvenviečių.

 

Šių pokyčių atspindys – pavyzdinė „Pergalės“ kolūkio Skaistgirio gyvenvietė Joniškio rajone, kuri pirmoji buvo tvarkoma pagal rajoninio išplanavimo schemą. Gatvių tinklas, gyvenvietės centras ir gyvenamoji zona čia suformuota vis dar prisilaikant aiškios stačiakampės struktūros, 15–25 arų dydžio sklypai apstatyti sodybinio tipo, daugiausia vieno aukšto su mansardomis arba dviejų aukštų individualiais namais. Gyvenvietėje įrengtas vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas, elektra, radijas ir telefonas.

 

Įdomu ir tai, kad siekiant „pagerinti kaimo gyvenvietės estetinį vaizdą“ Skaistgiryje 1964 m. pradėtas sodinti išskirtinai miestietiškas rekreacinis objektas – parkas, turėjęs paįvairinti vienodą ir monotonišką reljefą. Vėliau tai inspiravo parkų planavimą beveik visose kolūkinėse gyvenvietėse.

 

1959 m. pirmuosius vaisius davė statybos industrializacijos programa – Lietuvoje pradėti statyti surenkamojo gelžbetonio namų statybos kombinatai, o Vilniuje pastatytas pirmasis surenkamojo gelžbetonio stambiaplokštis 5 aukštų, 80 butų gyvenamasis namas. Diegiant naują gyvenamosios statybos sistemą SSRS, teko pertvarkyti tiek centrinę, tiek kiekvienos respublikos projektavimo ir statybos sistemą, kuri turėjo užtikrinti nepertraukiamą surenkamųjų elementų gamybą, tiekimą į statybos aikšteles ir sumontavimą.

 

1958–1965 m. penkiuose Lietuvos SSR statybos rajonuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje buvo įsteigti gelžbetoninių konstrukcijų ir namų statybos kombinatai, išvystyta kitų statybinių medžiagų, visų pirma silikatinių plytų ir jų dirbinių, pramonė. Pagrindiniu uždaviniu tapo statybinių medžiagų ir technologijų tobulinimas, todėl nenuostabu, kad estetika liko antraeilė.

 

1960 m. Maskvoje vykusiame konkurse, greta čekų, vengrų, lenkų, rytų vokiečių ir kitų SSRS projektuotojų komandų, pasirodė ir pirmasis lietuvių architektų eksperimentinis projektas, parengtas tuometiniame Lietuvos SSR miestų ir kaimų projektavimo institute (vėliau „Miestprojektas“, projekto vyr. architektas Mečislovas Urbelis, vyr. dailininkas Vytautas Brėdikis, 1959–1960).

 

Nors lietuviai Maskvoje nesublizgėjo (nepaisant to, kad rengiant projektą architektūros žurnaluose jau domėtasi anglų ir skandinavų naujaisiais miestais), pasak Brėdikio, konkursas paliko didžiulį įspūdį, o pažintis su novatoriškais projektais ir maketais buvo pirmasis postūmis moderniosios gyvenamosios urbanistikos link. Interviu su architektu Vytautu Brėdikiu, užrašė Marija Drėmaitė, 2011.

 

Šiame standartizacijos etape gyvenamųjų namų architektūros ir butų planavimo gerinimas tapo vienu svarbiausių Lietuvos architektų uždavinių. Stambiaplokščių gyvenamųjų namų projektavimas ir tipinių projektų (visasąjunginės serijos „1605“ ir „1-464“) „pririšimas vietoje“ (t. y. pritaikymas konkrečiame statybos sklype) Lietuvos SSR buvo pavestas „Lietprojekto“ tipinio projektavimo skyriui. Gausi polemika to meto profesinėje spaudoje rodo, kad Lietuvos architektai stengėsi netaikyti „nuogų“ tipinių projektų – jie buvo koreguojami, tobulinami; būta mėginimų sukurti gyvenamųjų namų serijas Pabaltijo šalims, panaudojant regionui būdingas medžiagas. Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas prisimena:

 

 

Pirmieji penkių aukštų stambiaplokščiai gyvenamieji namai pagal SSRS projektavimo instituto „Giprostrojindustrija“ seriją Vilniuje pastatyti 1959 m. Partizanų (dab. Naugarduko) gatvėje, greta Grąžtų gamyklos. Tai buvo standartiniai dviejų tipų – 60 ir 80 butų namai (sekcijoje butai po keturis sukomponuoti aplink laiptų aikštelę), surinkti iš gelžbetoninių daugiasluoksnių plokščių.

 

Individualių namų statyba Lietuvos SSR ankstyvuoju sovietmečiu buvo gana dažnas reiškinys, ypač paplitęs už sostinės ribų. Tik prasidėjus masinei statybos industrializacijai nuo 1958 m. Vilniuje ir Kaune ji kurį laiką buvo uždrausta, o kituose respublikinio pavaldumo miestuose griežtai apribota. LKP Centro Komiteto ir Ministrų Tarybos 1962 09 10 nutarimas Nr. 592 „Dėl individualinės ir kooperatinės gyvenamųjų namų statybos“. Šiuo požiūriu, mažieji ir ypač kurortiniai miestai įgijo privilegijų.