Tapytojų susidomėjimas dabartimi ir kasdienybe – bandymas susitaikyti su sovietinės tikrovės neišvengiamumu – 8 dešimtmečiu buvo dalinis, sąlygiškas ir trumpalaikis. Dabartis ketverto (Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio, Algimanto Jono Kuro, Algimanto Švėgždos) kūryboje visada vienaip ar kitaip susijusi su praeitimi.
Dereškevičiaus paveiksluose kasdienybės grožis tetrunka akimirką. Šaltoje dirbtinėje šviesoje sustingdytas judraus gyvenimo momentas atrodo lyg sustabdytas filmo kadras. Fotografiškas vaizdas, kaip ir pati fotografija ar tikrovės liekanos, rodo negrįžtamai praėjusį laiką. Asambliažuose iš popierinių civilizacijos liekanų ir intymių radinių Dereškevičius susiejo meilę su būties laikinumu ir nostalgija praeičiai. Apie 1980 metus jo pradėti tapyti skelbimų stulpai su afišų likučiais taip pat byloja apie ardomąjį laiko poveikį ir gyvenimo aktualijų laikinumą.
Šaltenis atsiribojo nuo ankstesnių tapytojų kartų formos estetikos, tvirtindamas, kad gyvenimas gražus toks, koks yra, ir mene jo nebereikia gražinti. Skubrioje ekspresionistiškai realistinėje dailininko tapyboje skirtumas tarp matymo ir vaizduotės vis dėlto nėra visai aiškus, nes regimos kasdienybės nuotrupos paveiksle neretai sumontuotos į besiūlę tikrovėje neįmanomą kompoziciją. Jis visuomet mėgo kartoti tuos pačius motyvus. Vienas iš jų – varginantis laukimas žmonių prigrūstose erdvėse, slogi užsitęsusi dabartis.
Gaišatį paveiksluose rodo uždaros klaustrofobiškos erdvės, žmonių neveiklumas, apatija fizinio buvimo kartu sąlygomis. Laikas kitaip patiriamas kalbant telefonu, važiuojant ar gedint prie karsto. Kitoks laikas dailininkui buvo ir palikusi žymę kūryboje priverstinė tarnyba sovietinėje armijoje. Paveiksluose dažna transporto priemonė jam, kaip ir Dereškevičiui, be to, dar yra „šprotų skardinė“ ir modelis vaizduojamos erdvės tvarkai tirti. Susižavėjęs Francis Bacono (Frensio Beikono) tapyba, Šaltenis taip pat mėgino nutapyti blogą savijautą – vėmimą, pagirių troškulį.
Kuras, kaip ir Šaltenis, tapė nykius sovietmečiui būdingus daiktus ir nemalonius momentus, pavyzdžiui, tuštinimąsi geležinkelio stoties viešajame tualete, kur kabinos be durų. Paveikslų serijoje Seni daiktai gamtoje (1977–1979) vaizduojami susidėvėję, sugedę, išmesti daiktai ar prietaisai – technikos pažangos liekanos žaliuojančiame peizaže. Jų irimą dar labiau pabrėžia pačios tapybos entropija – susitraukusi blausių spalvų skalė, atsainūs potėpiai. Išnykimas gali būti ir staigus – sprogus minai. Nyksmo, laikinumo, nebūties, mirties temą pratęsia gamtovaizdžiai su ką tik išėjusio žmogaus pėdsakais. Toks išnykusio kūno šešėlis neretai yra juodas švarkas temstančio dangaus fone. Juoda spalva – gedulo ir pesimizmo ženklas – ilgainiui tapo neatskiriama Kuro tapybos dalimi. Savo ironiškai melancholiškus asambliažus dailininkas irgi kūrė iš keistų epochos gaminių (pavyzdžiui, metalinių gedulo vainikų), kurie dar tebenaudojami būdavo virtę beviltiškomis atgyvenomis.
Šaltenis ne tik nutapė in memoriam žanro paveikslų, įterpdamas pertapytas portretines fotografijas, bet ir citavo žinomus dailės kūrinius. Švėgžda, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu mėgęs aptakias banguojančias linijas ir spalvų plokštumas, 1978 m. nutapė paveikslą EM, kuriame tiksliai pavaizduotas įstiklintas litografinis Edvardo Muncho (Munko) 1845 m. autoportretas su paviršiuje atsispindinčiu langu ir paties Švėgždos siluetu.
|
Plačiau skaitykite: Transporto priemonės ir paveikslo erdvės ribų tyrimai
|
Komentarai
Rašyti komentarą