Šykštus kultūrinės spaudos finansavimas ir jo įtakota kritikos deprofesionalizacija; literatūrinės bendruomenės mažumas, dėl kurio recenzijų rašymas tampa ir tarpasmeninių santykių dalimi; sumenkusios ideologinės priešpriešos, didesnis abejingumas kitoniškumui ir t. t. Tai vienos iš priežasčių, dėl kurių literatūros kritikai Lietuvoje dažnai, nors ne visuomet teisingai, prikišamas blankumas. Tiesa, visada atsiranda besišiaušiančių prieš nusistovėjusius vertinimo būdus ir esamas hierarchijas. Vienas ryškiausių atvejų – tekstai (dažniausiai – recenzijos), kuriuos porą metų savaitraštyje Šiaurės Atėnai skelbė grupė žmonių, prisidengusių kolektyviniu pseudonimu Castor&Pollux (toliau – C&P).
C&P save siejo su provokatyvios, aštrios, aiškiai vertinančios recenzijos tradicija, kurią reprezentavo Balio Sruogos, Sigito Parulskio ar Makso Kempinskio tekstai. Pastarąjį galima laikyti aiškiausiu C&P pirmtaku, juoba kad šiuo pseudonimu pasirašinėjęs asmuo tapo vienu iš C&P bendradarbių. (Kempinskio tekstai 2001–2003 m. publikuoti Lietuvos kultūriniuose savaitraščiuose. Didžiausią skandalą sukėlė jo tekstas apie tuomet besąlygiškai gerbiamą ir nekritikuojamą figūrą – Justiną Marcinkevičių.)
C&P intensyviai kūrėsi maištininkų bei skandalistų įvaizdį, o tekstuose dažnai deklaruodavo anarchistinę orientaciją:
Svarbiausia, ką suvokiau perskaitęs šiuos tekstus: aš – irgi partizanas. Mano priešas – oficialioji lietuvių literatūra, paremta oficiozinės kultūros, valstybinės politikos ir buržuazinio gyvenimo būdo propagandos klišėmis. Castor&Pollux, „Verba de verbis“, Šiaurės Atėnai, 2007 06 23.
C&P apžvalgos pasiekė itin didelių tempų – kas savaitę būdavo pristatomos pora ar daugiau knygų. Taip buvo kuriama palyginti tvirta platforma su ryškiu ideologiniu vertinimu, kuris rėmėsi aštria konfrontacija su nusistovėjusia literatūrine hierarchija, kalbėjimo ir vertinimo normomis.
Be to, esu mizoginas. Ar mylėtis su moterimi, ar masturbuotis – man tas pats. Tad kodėl nepadulkinus literatūros? Už tai dar nesodina į kalėjimą. O kol nesodina – privalu pasimėgauti. „Kritika turi būti kritiška“. Castoras kalbasi su Polluxu, Šiaurės Atėnai, 2006 04 01.
Ir nors kartais C&P pasakydavo tai, kas, paisant takto ir nenorint įžeisti kitų, būdavo nutylima, tačiau noras maištauti negalėjo pridengti kritinio įžvalgumo ir gebėjimo daryti išlygas stokos. Dėl to dalis tekstų virsdavo ne literatūros kūrinių, o juos parašiusių asmenų vertinimais, tiksliau – menkinimais, nevengiant deklaruojamai ideologijai lyg ir nebūdingų seksistinių vertinimų.
C&P veiklą apibendrino 2007 m. išleista savo tekstų knyga Rašytojų kūjis (nuoroda į savotišku inkvizicijos vadovėliu tapusią XV a. knygą Malleus Maleficarum (Raganų kūjis)). C&P tekstus galima apibūdinti kaip gaivališką, sąmoningai nusistovėjusias taisykles laužantį akiplėšiškumą. Šią veiklą geriausiai apibūdina kadras iš C&P filmuko, kuriame du kaukėti jaunuoliai sprogdina petardas prie Rašytojų sąjungos durų: daug triukšmo, tačiau menka realaus poveikio.
Komentarai
Rašyti komentarą