Poetai, eseistai Rimvydas Stankevičius (g. 1973) ir Gintaras Bleizgys (g. 1975) dėl ypatingo poezijos ir ją rašančiojo išaukštinimo atstovauja vadinamajai poetocentrinei PoetocentrizmasPoetocentrizmas – poeto Aido Marčėno sąvoka, kurią jis pavartojo Stankevičiaus eilėraščių rinkinio „Ryšys su vadaviete“ (2012) pasaulėvaizdžiui apibūdinti: „Tai ne egocentrizmas, tai poetocentrizmas. Jei poetas R. S. įtikinamai pareikalautų, žmogus R. S. susinaikintų. Ar yra galimybių žmogui išsigelbėti, įveikti pražūtingą poeto puikybę? Nusilenkiant kalbai? Pripažįstant jos, kaip Aukštesnės jėgos, viršenybę?“ kūrybos sampratai. Poetocentrizmo ištakos – visų pirma romantinė meno kaip „aukštesnės dvasinės tvarkos“ nešėjo ir poeto kaip mediumo, kenčiančio pranašo sampratos. Kita vertus, poetocentrizmą Lietuvoje maitina ir sovietmečiu bei pirmaisiais nepriklausomybės metais paplitęs meno sureikšminimas, poetui priskirta tautos vedlio misija. Poetocentrizmo pasekėjai eilėraštį suvokia kaip tautos kultūros ir net žmonijos išlikimo pamatą ir sąlygą, o poetą – kaip dėl kultūros išlikimo kovojantį, kenčiantį, save aukojantį pašvęstąjį.
Lietuvių literatūros lauke poetocentrizmas užima vieną centrinių pozicijų. Pavyzdžiui, ypatingą poezijos svarbą, pasitikėjimą jos ugdančia ir dorinančia galia akcentuoja profesorė Viktorija Daujotytė. Stankevičių ir Bleizgį literatūrologė vadina kariais, kovojančiais už „aukštesnę būtį“:
[P]oezija saugo, turi atkuriamosios galios. [...] Taip, kol gyva poezija, pasaulis turi viltį. Žmogus gyvas, gyvas žmogiškumas, kol lieka nors lašas poezijos. Viktorija Daujotytė, Lašas poezijos, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 5‒7.
Iš poetocentrinės nuostatos kylanti Stankevičiaus ir Bleizgio bendrystė pasireiškia ne tik poeto misijos ir pasiaukojimo kančios ją vykdant akcentavimu, bet ir abipusiu palaikymu: rašytojai rengia bendrus knygų pristatymus, ima vienas iš kito interviu, rašo vienas kito knygų recenzijas. Bleizgio ir Stankevičiaus tandemui svarbus poetiniu tėvu abiejų vadinamas Aidas Marčėnas. Prie vyresnių kolegų šliejasi panašią poetinę pasaulėjautą išpažįstantys jaunieji – Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus, iš dalies – Vainius Bakas, Mindaugas Nastaravičius.
Nors Bleizgio ir Stankevičiaus kūryba vienijama to paties substrato, poetiniai pasaulio modeliai skiriasi. Stankevičius akcentuoja poezijos kaip tilto tarp skirtingų kartų poetų ir literatūrinių tradicijų svarbą, o Bleizgiui eilėraštis – tikėjimo išpažinimo ir šventenybės apsireiškimo vieta.
Komentarai
Rašyti komentarą