Po Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio atėjusi karta dažnai vadinama maištininkais. Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną ir Almį Grybauską Algimantas Baltakis kitados pavadino trimis muškietininkais, pasiryžusiais atnaujinti lietuvių poeziją. Algimantas Baltakis, „Antrosios knygos slenkstis“, Pergalė, 1979, Nr. 4, p. 166. Prie jų taip pat priskirtini Vytautas Rubavičius ir Romas Daugirdas. „Trys muškietininkai“, pasak Valdemaro Kukulo, įkūnijo lyrikos atsinaujinimo ilgesį po visiškai pilkų stagnacijos metų, kai kelerius metus iš eilės ėjo visiškai pilki debiutai. Valdemaras Kukulas, Eilėraščio namai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 86.

 

Tačiau apie 1950-uosius gimusių autorių karta labai įvairi. Priešinga Patacko „Išvarymo iš rojaus“ programai yra Gražinos Cieškaitės poezija, kurioje dėl „išvarymo iš rojaus“ prisiimama kaltė, svarstoma ir žinoma, kas yra gera, o kas bloga. Patackas – maištininkas, Prometėjas, sukylantis prieš dievus (kad ir kokie jie būtų), Cieškaitė – pasaulio paslaptis perprasti bandanti neosimbolistė, turbūt pati ezoteriškiausia lietuvių poetė. Donaldas Kajokas savo poezijoje medituoja pakilęs per porą colių nuo žemės, Jonynas klausosi džiazo ir roko ritmų, Kornelijus Platelis ironizuoja pasitelkdamas antikines figūras, o krikščioniškajai paradigmai angažuojasi Antanas Gailius („Mes uolūs mokiniai“, – rašo pirmosios knygos eilėraštyje „Ars poetica“).

 

Tai karta, kuri debiutavo slogiais sąstingio metais. Tačiau ideologija jau buvo tapusi gana tuščia rutina ir šie poetai savo knygose išvengė socialistinio realizmo ženklų. Ne tik išvengė, bet ir buvo skeptiškai nusiteikę bet kokių ideologijų atžvilgiu, kai kas juos vadino nihilistais. Skepsis, ironija, netikėjimas arba negalvojimas apie ateitį sieja šią kartą.

 

 

Pajuntama laisvė patirti pasaulį be primestų išankstinių nuostatų, be iliuzijų, tokį, koks jis yra:

 

 

Tų pačių metų Jaunimo gretose (Nr. 8) tapytojas Šarūnas Sauka į Mariaus Vaupšo klausimą „Kokiomis estetinėmis, filosofinėmis pažiūromis grindžiate savo kūrybą? Pavyzdžiui, impresionistai matė pasaulį ʻpro rožinius akiniusʼ, o kokią prizmę pasirenkate jūs?“ atsako:

 

 

Nemažos dalies šios kartos etines ir estetines nuostatas apibendrina Vygantas Šiukščius:

 

Naujos generacijos poezija vargu ar begali būti estetiškai (kaip H. Radausko) ar etiškai angažuota (kaip Just. Marcinkevičiaus forsuotos meilės lyrika). Manau, kad Just. Marcinkevičius – paskutinis meilės žemei, daiktams ir žmonėms dainius. Vyresnės kartos poetų eilėraščių rinkinių pavadinimai („Už gyvus ir MIRUSIUS“, „Palesink paukštį“, „Paglostyk žolę“) teigia misionierišką poezijos suvokimą. Bet patetikos ir kalbos ornamentai jau nudėvėti (šitai dar ne visi supranta ir mano, kad eilėraščių rašymas ir skaitymas – tai jausmų „pakylėjimas ar padūsavimas“ [...]. Tuo tarpu skaityti literatūrą ir ypač eilėraščius – tai spręsti kryžiažodžius, o ne dūsauti ir jausmus „kilnoti“). Stojo „pavargusios kalbos“ metas. Tai toks laikas, kai jausmai įžeminti (visom galimom prasmėm), žodžiai nebeišreiškia to, ką jie turėtų išreikšti, ir vis daugiau frazių ir žodžių junginių, kuriuos neišvengiamai turime uždaryti į kabutes. Vygantas Šiukščius, „Nešukuotos kalbos manifestacija“, Metai, 1991, Nr. 5, p. 182.

 

Taip, tai nesušukuota, pasišiaušusi karta. Daugirdas pirmoje eilėraščių knygoje Pastabos paraštėse (1981) deklaravo:

 

ir nuobliuoti žodį.

 

Nors tais pačiais metais kaip ir Daugirdas debiutavusi Dalia Dubickaitė rašė: „Žole, augink augink visus“. Tad ši karta pasižymi estetinių ir etinių pozicijų įvairove.

 

Ritmingi, dažnai vaizdų griūtimi pagrįsti Gintaro Patacko (g. 1951) eilėraščiai kalba apie išsekimą, monotoniją, sukaustymą ir kažkur giliai paslėptą pulsuojantį nervą. Inžinieriaus išsilavinimą turintis autorius perkelia fizikos dėsnius į kultūrą, siurrealistiniai jo montažai motyvuoja reliatyvistinį pasaulėvaizdį ir laužo ideologinį vienos tiesos monolitą. Patackas rašo ant pasaulinės kultūros teksto, ironiškai perinterpretuoja klasikinius siužetus ir personažus. Pačiam poetui akivaizdžią įtaką darė modernieji rusų (Osipas Mandelštamas, Josifas Brodskis) ir Vakarų poetai (Charles’is Baudelaire’as (Šarlis Bodleras), Paulis Celanas (Polis Selanas) ir Tomo Venclovos versti anglakalbiai poetai). Svarbu ir tai, kad tiek šio, tiek kitų šios kartos autorių kūryboje bene pirmą kartą lietuvių poezijoje jaučiamas toks stiprus estrados ir populiariosios kultūros poveikis.

Lietuvių poezijos kontekste Rimvydas Šilbajoris Patacką yra „patalpinęs“ tarp Vytauto P. Bložės ir Tomo Venclovos:

 

 

Martinaitis apie Patacko debiutą rašė:

 

Jis tikras miesto ir amžiaus vaikas, ir jo eilėraščiai skamba ironiškai, kartais net įžeidžiamai mūsų „minkštos“ poezijos atžvilgiu. […] Ar čia – netikėtai ir nelauktai – neateina į poeziją taip pasiilgtos realijos, žmogaus socialinė aplinka. Ir ateina ne vulgariai, ne su mėšlinom rankom, o su didele kultūra, geru poezijos meno išmanymu, nesivelkant prasčioko drabužių, nevaizduojant „lyriko“. […] Nebijoma apnuoginto kūno, miesto kamšaties, cemento, estradiško žodžio, vulgaraus gatvės stiliaus kalambūro. Bet visa tai neįžeidžia. Marcelijus Martinaitis, „Keturios pirmosios knygos“, Naujos knygos, 1977, Nr. 7, p. 36–37.

 

Iš esmės panašiai galima apibūdinti ir vėlesniąją Patacko poeziją, tačiau skirtumas tas, kad pastarųjų metų tos pačios lyrikos ypatybės jau kartojamos kelintą kartą, o maišto kontekstas seniai pasikeitęs. Jauna kritikė Elžbieta Banytė prisipažįsta: