Vienas iš instrumentų, kuriuo sovietinė sistema naudojosi reguliuodama viešą gyvenimą, buvo cenzūra. Intensyvi kontrolė ir dideli suvaržymai lėmė, kad per okupacijos metus ėmė kauptis lietuvių kultūrai priklausantys, bet į sovietinės Lietuvos oficialiąją tikrovę patekti negalintys tekstai. Didžiąją jų dalį sudarė išeivijoje rašyti bei išleisti kūriniai. Taip pat būta tekstų, kurių dėl gresiančių represijų nė nemėginta publikuoti – jų autoriai ar rankraščių saugotojai kūrinius turėjo slapstyti iki sovietmečio pabaigos. Paprastai tai buvo partizanų literatūra, sovietinių represijų aukų atsiminimai, rečiau – grožiniai tekstai (pavyzdžiui, Antano Miškinio Psalmės, Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris ir t. t.). Taip pat smarkiai ribotas priėjimas prie kūrinių, rašytų dar iki sovietinės okupacijos – daugiausiai tai buvo Nepriklausomybės laikotarpio leidiniai, kurie saugoti bibliotekų specfonduose. Ten pat kartais atsidurdavo jau ir sovietmečiu leistos knygos – paprastai tai įvykdavo autoriams (Icchokui Merui, Tomui Venclovai, Sauliui Tomui Kondrotui ir t. t.) emigravus iš Sovietų Sąjungos.

 

Sovietmečiui einant į pabaigą, kontrolė – didžiausią mastą įgavusi Stalino valdymo metais – pastebimai sumažo ir Lietuvoje po truputį įsibėgėjo oficialus jos kultūrai priklausančių tekstų sugrįžimo procesas. Kaip sąlyginę šio sugrįžimo pradžią galima nurodyti 1988 m. lapkričio 18 d., kai Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ – itin didelį simbolinį krūvį turintis kūrinys – įteisinta kaip Lietuvos SSR himnas, o trispalvė – kaip valstybinė vėliava.

 

Toks 9 dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs tekstų sugrįžimas tęsėsi maždaug iki amžiaus pabaigos. Bene simboliškiausias proceso įvykis teko pačiai sugrįžimo pradžiai, kai 1989 m. išleista Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinė Poezijos pilnatis. Sensacingas buvo ne tik knygos pasirodymas (125 000 egzempliorių tiražas), bet ir tai, kad Lietuvon atvyko pats poetas. Gegužės 23 d. Vilniaus oro uoste jį pasitinka daugybė žmonių su trispalvėmis, kurie, skanduodami „Lie-tu-va“, ima Brazdžionį ant rankų ir neša iki mašinos. Vizito metu Brazdžionis kartu su „Poezijos pavasario“ renginiais keliauja per Lietuvą, rengia didžiulio pasisekimo sulaukiančius skaitymus ir galiausiai tampa „Poezijos pavasario“ laureatu. 1997 m. pasirodo šiam sugrįžimui skirtas dokumentinis Algirdo Tarvydo filmas Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas, o 2002 m. išleidžiama knyga Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai.

 

Intensyviausias sugrįžtančios literatūros srautas buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Intensyvi egzodo raštijos leidyba lėmė, kad po Antrojo pasaulinio karo į dvi atšakas pasidalinusi lietuvių literatūra vėl tapo viena. Šiuo laikotarpiu taip pat perleidžiama nemažai tarpukario Lietuvos literatūros, įsibėgėja partizanų bei tremčių literatūros leidyba, o tai paskatina liudininkus imtis užrašyti ir savo gyvenimo istorijas. Šis procesas tęsiasi iki šiol.

 

Tikėtasi, kad atgavus Nepriklausomybę rašytojai iš stalčių ims traukti sovietmečiu nepublikuotus savo tekstus ir pasirodys visai kitas – cenzūros nepažeistas – lietuvių literatūros vaizdas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė – pasirodė vos keli nežinoti svarbesni tekstai, dalis autorių paskelbė atitaisytus sovietmečiu cenzūruotų kūrinių variantus. Čia teko įvertinti vadinamosios „vidinės cenzūros“ mastą – autoriai, nutuokdami apie kūriniams keliamus reikalavimus, savo tekstus patys taikydavo prie jų.

 

Su sovietinės cenzūros veikimo padariniais susiduriame ir šiandien, kai iš naujo, be didesnės atodairos, perleidžiami cenzūros „apkarpyti“ ne tik lietuvių, bet ir užsienio literatūros tekstų variantai.