Iš karto po Nepriklausomybės atgavimo lietuviškuose filmuose sunku įžvelgti įvykusias permainas – filmai kuriami Lietuvos kino studijoje, kur dar dirba visos grandys, nors akivaizdu, kad jau nebeliko cenzūros. Už kazachų verslininkų (jie tada finansavo ir ne vieną žinomą rusų režisierių) pinigus kurtame Algimanto Puipos filme Bilietas iki Tadž Mahalo (scen. Rimantas Šavelis, 1990) kaimo svajoklis (Saulius Kizas) susiduria su sovietų represijų sistema, kurią įkūnija groteskiška ir kartu baisi Nijolės Narmontaitės suvaidinta okupantė rusė.

 

 

Paskutiniame savo filme Miškais ateina ruduo (pagal Mariaus Katiliškio romaną, 1990) Raimondas Vabalas rodė iki tol nematytą tarpukario Lietuvą: su meile, kruopščiai atkurtos valstiečių kasdienybės ir buities fone filme pasakojama lemtingos meilės istorija. Tradicinis lietuviškas filmas apie į suaugusiųjų gyvenimą įžengiančius paauglius – Raimundo Banionio Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio (1990) – pasakojo apie sovietų metais malšinto hipių judėjimo įkvėptą maištą, jame skamba ir Romo Kalantos aukos motyvas.

 

Lietuvoje uždraustą Saulių Tomą Kondrotą (jo knygos išimtos iš bibliotekų, nes rašytojas negrįžo iš užsienio ir pradėjo bendradarbiauti su „Laisvosios Europos“ radiju) ekranizavo Gytis Lukšas, sukūręs filmą Žalčio žvilgsnis (1990). Juozas Vaitkus 1990 m. sukūrė eksperimentinį, sąlygišką ir teatrališką filmą Strazdas – žalias paukštis (pagal Sigitą Gedą). Vaidybiniu filmu Aš esu debiutavęs Romas Lileikis pagrindiniu herojumi tradiciškai pasirinko smalsų berniuką, kurio fantazijose atgyja senasis Vilnius. 1990-ieji – paskutiniai metai, kai LKS išleidžia 5 vaidybinius filmus.

 

Kuo toliau, tuo filmų skaičius mažėja. 1991 m. pasirodo Lukšo Žemės keleiviai (scen. Šavelio, prod. Algirdas Šemeškevičius) – dramatiškas, niūrus pasakojimas, kurio herojus – prasigėręs buvęs mokytojas, dirbantis kūriku, jau nebeturintis jokių prasmingo gyvenimo vilčių. Jo ateitis – tamsi ir absurdiška, kaip ir supanti tikrovė. Šio filmo, kuris pirmasis rodė politinės transformacijos atneštą skurdą, kūrėjai patyrė visus finansinius sunkumus, kurie netruko įsivyrauti ir LKS, nors 1991 m. Puipa čia dar sukūrė vieną lyriškiausių savo filmų apie tradicinius lietuvių kaimo keistuolius Ir ten krantai smėlėti (pagal Juozo Apučio prozą), o Banionis filme Džiazas (1992) bandė apibendrinti trauminę paskutinės sovietijoje užaugusios lietuvių kartos patirtį.

 

1992 m. pasirodė ir paskutinis Vytauto Žalakevičiaus filmas Žvėris, išnyrantis iš jūros (pagal Jevgenijaus Zamiatino apysaką Potvynis, 1992), kurtas kartu su Kęstučiu Petruliu įsteigtoje privačioje „Studijoje 2000“. Šis Žalakevičiaus filmas vargu ar galėjo sudominti tuometinius žiūrovus – atrodė iškritęs iš savo laiko ne todėl, kad veiksmas nukelia į XX a. pradžios Rusiją, bet dėl akademiškos kino kalbos ir stiliaus.

 

Tačiau pagrindinis tų metų filmas – nepriklausomoje studijoje „Kinema“ sukurtos Šarūno Barto Trys dienos (1991) ir pats režisierius netruks sulaukti tarptautinio pripažinimo: vaidybinis jauno režisieriaus debiutas, 1992 m. parodytas Berlyne, Jaunojo kino forumo programoje, iškart sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui, tada dar vadintam „Feliksu“. Šio apdovanojimo laureatu tapo kitas filmas iš Lietuvos – geriausio Europos dokumentinio filmo vardą pelnė Audriaus Stonio Neregių žemė. Tai pirmasis toks prestižinis lietuvių kino įvertinimas. Vis dėlto 10 dešimtmetis priklauso Šarūnui Bartui. Tada vienas po kito pasirodė originaliausi režisieriaus filmai – Koridorius (1995), Mūsų nedaug (1996), Laisvė (2000).

Per pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius su vaidybiniais pilnametražiais filmais debiutavo Andrius Šiuša (Ir jis pasakė jums sudie, 1993), Audrius Juzėnas (Rojuje irgi sninga, 1994), Valdas Navasaitis (Kiemas, 1999), Kristijonas Vildžiūnas (Nuomos sutartis, 2002), Vytautas V. Landsbergis (Jonukas ir Grytutė, 2003), Janina Lapinskaitė (Stiklo šalis, 2004). Šių filmų herojai – keistuoliai, nereikalingi žmonės, vienišiai, marginalai savaip tęsia lietuvių kino tradiciją. Nesvarbu, ar filmo veiksmas nukelia į poetišką, fantastišką pajūrio erdvę ir smėlyje įstrigusį rūdijantį laivą (Ir jis pasakė jums sudie), ar į degraduojančią posovietinę erdvę (Kiemas, Stiklo šalis, Rojuje irgi sninga), filmų tema – nusivylimas tikrove, nevaisingos pastangos ją pakeisti arba rasti meilę, supratimą.

 

Išimtis nebent Nuomos sutarties herojė (įsimintinas Larisos Kalpokaitės debiutas) – savarankiška moteris, tikra transformacijos epochos herojė verslininkė, bet irgi trokštanti meilės ir patenkanti į amoralaus sukčiaus spąstus. Bene silpniausias debiutas – Jonukas ir Grytutė, kurio režisierius lyg ir bandė grįžti prie sovietmečio vaikų filmų stiliaus, supriešinti fantazijas ir tikrovę, bet akivaizdžiai nesugebėjo sukurti filmo visumos.

 

Šie filmai bandė transformuoti lietuviško autorinio kino tradicijas, jie atitiko Europos arthauzinio kino kriterijus: meistriškai nufilmuoti, daugiau ar mažiau stilizuojama tikrovė, perteikiama besikeičiančio laiko netikrumo atmosfera. Sukurti už menkas lėšas, Navasaičio ir Vildžiūno filmai net pateko į oficialias Kanų ir Venecijos kino festivalių programas.