Prisiminus pirminį Biuro pavadinimą (Eksperimentinis taros ir įpakavimo konstravimo biuras) ir jo trumpinį „Tara“, pirmiausia kyla mintis, jog pakuotės dizainas buvo viena pagrindinių veiklos sričių. Tai įvardyta ir Biuro steigimo pasiūlymuose:

 

 

Biure dirbę dailininkai kūrė originalių pakuočių projektus iš popieriaus, stiklo, metalo ar plastiko įvairiausios paskirties prekėms: nuo skardinės konservų dėžutės iki suvenyrinio dizaino objektų. Kai kurie ir liko tik projektais arba vienetiniais pavyzdžiais. Tai liudija kad ir toks vienoje grafinio dizaino parodoje lankytojų knygoje įrašytas pageidavimas:

 

 Būtų labai žavinga, kad tokios gražios saldainių dėžutės būtų ne tik parodoje, bet ir parduotuvėse. 1967 m. pirmosios pramoninės grafikos parodos lankytojų atsiliepimai, LCVA, f. R-396, ap. 4, b. 24.

 

Būtent konditerijos gaminių dizainą arba, konkrečiau, saldainių dėžutes galima priskirti toms prekių grupėms, kurių apipavidalinimui visada buvo skiriama daugiau dėmesio tiek iš užsakovų, tiek iš vartotojų pusės. Svarbu paminėti jas sukūrusių Biuro dailininkų-konstruktorių pavardes, nors dažniausiai jos likdavo nežinomos.

 

Konditerijos gaminių dizaine specializavosi Teresė Bajorūnaitė, Vaidilutė Grušeckaitė, Teresė Ivanauskaitė, Jadvyga Laurinavičiūtė, Astrida Žilinskaitė, Monika Urmanavičiūtė ir kt. Jų sukurtose konditerijos gaminių pakuotėse išryškėja 7 dešimtmečio grafinio dizaino tendencijos, iš kurių ryškiausia – folklorinė kryptis, būdinga visai to meto Lietuvos grafikos mokyklai. Grafinio dizaino pavyzdžiuose tai atsiskleidžia per temas ir plastinės kalbos elementus, varijuojamus nuo liaudies meno iliustracijų iki modernaus dekoratyvumo.

 

Peržvelgę 7 dešimtmečio konditerijos gaminių pavadinimus, pastebėsime dominuojančius tautosakos siužetus bei citatas. Pavyzdžiui, „Vai kur buvai“, „Vaiva“ (Elena Lisauskienė), „Suk suk ratelį“ (Laurinavičiūtė), „Žvaigždutės“ (Urmanavičiūtė), „Dūda“ (Laimutė Ramonienė).

 

Net kelios autorės yra sukūrusios saldainių dėžučių dizainą interpretuodamos lietuvių liaudies pasaką Eglė žalčių karalienė, – beje, ir 7 dešimtmečiu tai vienas populiariausių grafikos siužetų. Pavyzdžiui, dailininkė Bajorūnaitė šia tema yra sukūrusi kelias pakuotes. Tai dekoratyvios, liaudies grafikos raižinių ornamentus ir motyvus – eglutes, saulę, žvaigždes, žalčio karūną – jungiančios kompozicijos. Dar vienas pakuotės dizaino pavyzdys, atskleidžiantis Bajorūnaitės braižą, – saldainių dėžutė „Kaukė“. Kvadrato formos viršelyje įkomponuotas Užgavėnių kaukes primenantis piešinys, imituojantis lietuvių liaudies molinės plastikos darbams būdingus raštus ir dekoravimo štrichą.

 

O štai margučių ir skrynių plastikai chrakteringą braižą bei ornamentiką kūrybiškai pritaikė dailininkė Laurinavičiūtė, sukūrusi saldainių pakuotės „Paukščių pienas“ grafinį dizainą. Stačiakampio formos dėžutės centre – baltas pieno lašas ir jame įkomponuotas Karolio Požėlos vardo konditerijos fabriko prekės ženklas, sukurtas dailininko Svaškevičiaus.

 

Kita Laurinavičiūtės pakuotė „Bočių likeris“ gali būti laikoma suvenyrinio reprezentacinio dizaino objektu, išsiskiriančiu iškiliąja spauda ir aukso spalvos akcentais. Kvadrato formos viršelyje matome jau ne piešto, o fotografuoto atvaizdo (šokoladinio rago formos saldainio) motyvą. Šalia jo žaismingai įkomponuotas firminis fabriko ženklas ir kampuotas, bočių tvirtumą simbolizuojantis pavadinimo užrašas, apjungtas stilizuotomis liaudiškų verpsčių ornamentikai būdingomis detalėmis.

 

Taiklios fotografuotos detalės ir minimalistinis stilius būdingi Grušeckaitės pakuotėms, sukurtoms konditeriniams gaminiams. Vienas pirmųjų pavyzdžių – baltame fone išdėlioti „Asorti“ saldainiai ir mažoji „a“ raidė. Apipavidalindama konditerijos fabriko „Rūta“ saldainių „Giliukas“ dėžutę, dailininkė pasirinko plakatiško piešinio ir liaudies karpiniams būdingos ornamentikos derinius su įstrižai įkomponuotais užrašais.

 

Modernaus dekoratyvumo kryptį puikiai atspindi saldainių dėžutės „Nida“ dizainas, sukurtas Biuro dailininkės Ivanauskaitės. Autorė pasirinko saulės-žvaigždės motyvą ir jį atsikartojančius geometrinius apskritimus, kurie jungdamiesi bei persidengdami sukuria opartiško raibuliavimo ir grafinio ritmo įspūdį, sustiprinamą aukso spalvos. Stačiakampio formos dėžutės viršelyje išlaikyta asimetriška kompozicija, kurią pabrėžia kaligrafiškas pavadinimo „Nida“ užrašas – tarsi dailininkės parašas. Ne veltui autorė šią pakuotę vadino savo kūrybos „vizitine kortele“.

 

Čia paminėti lietuviškų pakuočių pavyzdžiai liudija, jog dailininkai savitai ir kūrybiškai interpretavo tautosakines temas, ieškodami modernių išraiškos formų įkvėpimo sėmėsi liaudies mene. 7 dešimtmetyje sukurtuose grafinio dizaino pavyzdžiuose išryškėjusi modernaus dekoratyvumo tendencija atsiskleidžia plastinių formų lakoniškumu ir emocionalumu. Tai ne tiesmukai suprastas liaudiškumas, o vaizdžios ir šiuolaikiškos interpretacijos.

Ant kiekvienos, net ir mažiausios etiketės, reklaminės brošiūros, pakuotės ar plakato, sukurtų 7–8 dešimtmečiais, matome įkomponuotą naują, modernų lietuvišką prekės ženklą. Prekių ženklai – viena iš tų grafinio dizaino sričių, kuriomis Eksperimentinio taros ir įpakavimo konstravimo biuro dailininkai didžiavosi, džiaugėsi pripažinimu ir laimėjimais.

1966 m. pirmajame Tara. Reklama numeryje, pristatant pirmuosius Biuro sukurtus prekių ženklus ir jų autorius, buvo rašoma:

 

Atrodytų, skaitome vakarietišką grafinio dizaino vadovėlį ar žurnalą, nes socialistinės sistemos kontekste tai skamba kiek utopiškai. Tokie siekiai labiau atspindėjo deklaruojamus valdžios pažadus, nei tikrąsias gamintojų nuostatas ar galimybes.

 

Reikia pasakyti, jog dailininkai prekių ženklų užsakymus mėgo ir vertino kaip įkvepiantį kūrybinį procesą, leidžiantį atsiskleisti jų profesionalumui ir asmeniniam braižui. Vien per pirmuosius šešis Biuro veiklos metus (1964–1970) sukurta daugiau nei 200 naujų prekių ženklų. Kiekvienas naujas ženklas buvo registruojamas SSRS Ministrų tarybos Išradimų ir atradimų komitete. Liudijimo patvirtinimas kartais užtrukdavo net kelerius metus, nes registruojami būdavo tik originalūs ženklų projektai. Todėl autoriai turėjo ieškoti naujų, unikalių, dar niekur nepanaudotų sprendimų, nors panašių įmonių ir prekių pavadinimų visoje Sovietų Sąjungoje buvo labai daug.

 

Biure dirbę dailininkai iki dabar prisimena šypseną keliančius reikalavimus. Pavyzdžiui, gavus užsakymą sukurti alaus daryklos prekinį ženklą, kartu ateidavo ir nurodymas, jog negalima naudoti alaus putos, bokalo ir apynių motyvų, nes jie jau egzistuoja kitų įmonių atributikoje.

 

Kuriant naujus ženklus buvo siekiama formų lakoniškumo ir grynumo, galvojama apie ženklo įsimintinumą ir reklamiškumą: kuo ženklas paprastesnių formų, kuo mažiau jame šalutinių detalių ir informacijos, tuo jis lengviau atpažįstamas, patogesnis jo atlikimas ir panaudojimas kuriant visą firminį stilių.

 

Asmeninės kūrėjų bibliotekos ir archyvai patvirtina, jog Lietuvos prekių ženklų kūrėjai buvo išsamiai susipažinę su Vakarų šalių literatūra ir prekių ženklų istorija, orientavosi į naujausias tendencijas. Pavyzdžiui, Ivanauskaitės asmeniniame archyve rastas 1968 m. tarnybinis Biuro leidinys Tara. Reklama, kuriame pristatomi viso pasaulio garsiausi grafinio dizaino kūrėjų ženklai, kurie buvo eksponuoti 1967 m. Niujorke, Amerikos grafikos instituto surengtoje geriausių prekių ženklų parodoje. Informaciniame rinkinyje perspausdinta 160 šios parodos ženklų, o juos pristatant pabrėžiama jų meninė vertė: dailininkai stengėsi kurti originalius, bet tuo pat metu funkciškus ir, svarbiausia, nesenstančius prekių ženklus.

 

7–8 dešimtmečiais buvo kuriami ne tik modernūs prekių ženklai naujai įsteigtoms gamykloms ir įmonėms, bet ir „atnaujinami“ ankstesni – tarpukario laikotarpiu arba 5–6 dešimtmečiais atsiradę prekių ženklai. Perkuriant nacionalizuotų tarpukario Lietuvos įmonių ženklus kartais būdavo išsaugomas pirminių ženklų braižas, pavyzdžiui, bendrovės „Kauno audiniai“ kaligrafiškai užrašytas pavadinimas (dail. Kęstutis Ramonas), išlaikant svarbiausius atpažįstamumo akcentus ir kartu surandant naujas, stilizuotas, šiuolaikiškas formas. Arba kojinių fabriko „Cotton“ ženklas, sukurtas dailininkės Ramonienės, atspindintis įmonės specializaciją ir kartu prisidedantis prie minimalistinio šios įmonės firminio stiliaus, atsiskleidžiančio opartiniuose pakuočių ir maišelių dizaino sprendimuose (dail. Monika Urmanavičiūtė ir Raisa Šmuriginaitė).

 

Vertinant Biuro dailininkų sukurtų ženklų vizualinę ir semantinę išraišką, abstrahavimo lygį ir sugestyvumą, jie puikiai įsilieja į pasaulinį kontekstą, nors dažnai reprezentavo smulkias ar periferines sovietines įmones. Lietuviškumas ryškiausiai atsiskleidžia raidiniuose ir šriftiniuose prekių ženkluose, kuriuose galima atpažinti lietuviškus žodžius, raides, netikėtus junginius bei išraiškingus derinius.

 

Tik nedaugelis iš 7 dešimtmečiu sukurtų prekių ženklų „išgyveno“ iki šių dienų, nes keitėsi ne tik mados, bet ir įmonių pavadinimai, savininkai bei gaminama produkcija. „Nesenstančio“ grafinio dizaino pavyzdžiai: 1967 m. Bajorūnaitės sukurtas „Vilniaus duonos“, Svaškevičiaus „Anykščių vyno“ ženklai, Gvaldos Kapsuko pieno konservų fabrikui sukurtas ženklas, dabar įkomponuotas Marijampolės pieno konservų logotipe, arba Šmuriginaitės Panevėžio pieno kombinatui sukurtas prekės ženklas, iki dabar įspaudžiamas ant „Pieno žvaigždžių“ vaflinio ledų puodelio.