Derlingiausią „vilties žemę“ lietuvių teatras rado istorinėje poetinėje dramoje. Tačiau sąvoką vilties teatras galima taikyti ir daug plačiau. Ji tinka ir inteligentiškam, stilingam Irenos Bučienės teatrui, kuris svarstė „moralinę žmogaus vertę“ bei gynė „žmogiškąjį orumą“, Irena Aleksaitė, „Valstybinis akademinis dramos teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Kn. 3: 1970–1980, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 57. ir jaukiems Dalios Tamulevičiūtės spektakliams, kurie narstė „kasdienybės herojų problemas“, stengėsi „toje kasdienybėje rasti nesunaikintus gėrio, grožio, emocinio jautrumo daigus“, Rasa Vasinauskaitė, „Valstybinis jaunimo teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Kn. 3: 1970-1980, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 107, 120. ir kai kuriems kitiems 8 dešimtmečio lietuvių teatro reiškiniams, ženklinusiems didesnį moralinį ir psichologinį jautrumą.
Į istorinę dramą lietuvių teatras pamėgino gręžtis dar 6 dešimtmečio pabaigoje – kai, pasitelkęs Balio Sruogos, Juozo Grušo ir Justino Marcinkevičiaus žodžius, metė pirmą iššūkį buitinio socrealizmo kanonams (Romualdo Juknevičiaus Apyaušrio dalia, Akademinis dramos teatras, 1956; Henriko Vancevičiaus Herkus Mantas, Kauno dramos teatras, 1957; Kazimieros Kymantaitės Kraujas ir pelenai, Akademinis dramos teatras, 1961).
Teatro atkaklumas poetiškai pakiliai reflektuoti istoriją pastebimai sustiprėjo 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečiu: į sceną vienas po kito lipo istorinės dramos klasikos kūrėjai ir nauji jos tradicijos tęsėjai. Prabilo Balys Sruoga (Milžino paunksmė, Klaipėdos dramos teatras, rež. Povilas Gaidys, 1974; Akademinis dramos teatras, rež. Kazimiera Kymantaitė, 1979; Kazimieras Sapiega, Akademinis dramos teatras, rež. Henrikas Vancevičius, 1979), Vincas Mykolaitis-Putinas (Valdovas, Šiaulių dramos teatras, rež. Aurelija Ragauskaitė, 1974), Vincas Krėvė (Skirgaila, Šiaulių dramos teatras, rež. Saulius Varnas, 1981), Juozas Grušas (Barbora Radvilaitė, Klaipėdos dramos teatras, rež. Bronius Gražys, 1973; Švitrigaila, Kauno dramos teatras, rež. Vytautas Čibiras, 1975) ir kt.
Svarbiausią vietą suistoriškėjusio teatro plote užėmė Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos interpretacijos – visų pirma, tarpusavyje savotiškai besigrumiančios dvi jos versijos, Vancevičiaus (Mindaugas, 1969; Katedra, 1971, 1972; Mažvydas, 1978) ir Gaidžio (Mindaugas, 1969; Mažvydas, 1976; Katedra, 1980). Tuoj pat buvo atpažinta: Marcinkevičiaus dramaturgiją jie perskaitė skirtingai. Ir išsakyta literatūrinio bei režisūrinio teatro opozicija: Vancevičius atsirėmė į literatūrinio-aktorinio teatro tradiciją ir „eksponavo bei išryškino herojiškąjį romantinį istorijos pradą“, o Gaidys teatralizavo ir interpretavo literatūros tekstą – „prigesino romantinį jo patosą, herojaus žygdarbiams bei kančioms suteikdamas „froidistinį“ atspalvį“ ir žengdamas „romantinės tradicijos deromantizavimo kryptimi“. Gražina Mareckaitė, Romantizmo idėjos lietuvių teatre: nuo XIX iki XXI amžiaus, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 157, 158.
Vis dėlto šie polemiški istorijos variantai daug labiau nei vienas su kitu polemizavo su cenzūruota, pamatines humanistines vertybes sutrypusia to laiko tikrove. Juose – kaip ir istoriniuose Jurašo ar Vaitkaus spektakliuose – istorija buvo naudojama kaip dabarties permąstymo instrumentas.
Šią istorijos dabartiškumo sampratą, regis, stipriausiai įsimbolino Gaidžio Mindaugo „veidrodžio scena“ – epizodas, kuriame Mindaugui paliepus Seniui „paduot tą lentą [lipdomą Lietuvos žemėlapį], Lietuvą paduot“ salėje užsidegdavo šviesa, o scenoje atsirasdavo publiką, t. y. Lietuvą, atspindinti veidrodinė siena. Rimantas Venckus, „Klaipėdos dramos teatras“, in: Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, sudarė Algirdas Gaižutis Vilnius: Vaga, 1987, p. 198.
Tačiau, skirtingai nuo Jurašo ar Vaitkaus, Vancevičius ir Gaidys istorijoje įžiūrėjo ne metaforinį tikrovės žaizdų atspindį, o dvasinės stiprybės bei moralinio imperatyvo versmę. Jie neatmetė pakilios poetinės Marcinkevičiaus istorijos dvasios, neišsklaidė ypatingos jo žodžio atmosferos ir neabejojo jo pasiūlytu tautos herojaus idealu – „asmenybe, kuri, atsidūrusi svarbių istorinių įvykių sūkuryje, aktyviai dalyvauja tautos kūrimosi procese, jaučia to proceso tragišką slėgimą, bet kruopščiai vykdo visuomeninę pareigą“. Jonas Lankutis, Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai, Vilnius: Vaga, 1988, p. 575.
Su ypatinga jėga šias asmenybes kūrė skirtingi, bet vienodai stiprūs, įdomūs aktoriai – visų pirma Regimantas Adomaitis, pagrindinis Vancevičiaus spektaklio Mindaugas (kitas buvo Juozas Rygertas) ir vienas iš Mažvydų (kiti du buvo Henrikas Kurauskas ir Laimonas Noreika), bei Vytautas Paukštė, Gaidžio spektaklių Mindaugas ir Mažvydas.
Su Marcinkevičiaus dramaturgija lietuvių teatras sustiprino dar 6 dešimtmečio pabaigoje, atogrąžose į istoriją, pradėjusią ryškėti poetiškumo kaip pakilaus veiksmo, idealistiško herojaus, poetinio žodžio galios bei rimties sampratą. Tokia samprata – o daugeliu atvejų ir apskritai poetinė-istorinė drama – buvo svarbi galimybė grįžti prie tikrųjų klasikinio teatro vertybių.
Tačiau noras prie jų sugrįžti jokiu būdu nepašalino noro nutolti. Būtent tai skelbė lietuvių teatras, brėždamas pakilumą bei rimtį naikinančio juoko, žaismės, linksmos improvizacijos ir panašių paieškų kryptį.
Plačiau skaitykite: Lietuvių dramaturgija sovietmečiu.
|
Komentarai
Rašyti komentarą