2006 m. sausį septyni jauni režisieriai Simonas Aškelavičius, Vytautas Dambrauskas, Kęstutis Gudavičius, Marius Kunigėnas, Ignas Miškinis, Donatas Vaišnoras, Mantas Verbiejus parašė „Kino manifestą 2006–2009“, kuris skelbė, kad „kino bankrotas – objektyvus lietuviškos kino kultūros faktas“. Jame buvo rašoma, kad lietuvių kinas skęsta chaose, demagogijoje ir banalume, kad „nesibaigiantis pasenusių raiškos priemonių kultivavimas, naujų idėjų trūkumas, finansiniai piktnaudžiavimai galutinai diskreditavo nacionalinį kinematografą“, kad „atėjo laikas naujų orientyrų paieškoms“.

 

Manifesto autoriai deklaravo principus, kurių laikydamiesi jie tikėjosi atnaujinti lietuvių kiną: „filmai privalo remtis režisieriaus asmenine patirtimi ir jo pasaulio suvokimu“; „režisierius turi reaguoti į jį supančią aplinką ir adekvačiai išreikšti nūdienos realijas“; „režisieriai privalo atsiriboti nuo bet kokios kino konjunktūros ir oponuoti autoritetams“, režisierius turi „suvilioti, įtraukti, ir priblokšti žiūrovą“ ir pažadėjo, kad iki 2009-ųjų „sukurs dešimt pilnametražinių vaidybinių filmų, kurie leis lietuviškam kinui išsiveržti iš stagnacijos“.

 

2008 m. balandį keturi manifesto autoriai – Miškinis, Vaišnoras, Kunigėnas ir Verbiejus pristatė trumpo metražo filmų rinkinį Brėkštant. Tai – pirmasis pomanifestinis filmas. Visas noveles jungė veiksmo laikas, ankstyvas rytas, ir šiuolaikinis miestas, Vilnius, nes kūrėjai prisistato kaip miesto vaikai. Sunku pasakyti, ar jiems pavyko įgyvendinti manifesto nuostatas, nes pirmoji mintis pasižiūrėjus Brėkštant, kad manifestantai sukūrė lietuvių filmo parodiją, atskleidė, ko jie labiausiai nemėgsta lietuvių kine ir kam savo manifestu pasakė didelį lietuvišką „fui“.

 

Miškinio Inga nukelia į jau ir Lietuvoje madingą loftą. Jis dar ne visai įrengtas, o savininkas ankstyvą rytą atsibunda lovoje su mergina. Akivaizdu, kad jis nori kuo greičiau merginos atsikratyti, apsimeta, kad reikia skubėti į darbą, ir visaip kelia triukšmą norėdamas ją prižadinti. Mergina neskuba rangytis iš lovos. Tada vyriškis iškviečia taksi. Situacija banali. Iš kadro į kadrą, iš epizodo į epizodą režisierius augina banalybę, kol pagaliau sumąsto buitišką intrigą ir priverčia heroję pro balkoną išmesti buto raktus. Filmui baigiantis abu personažai yra pikti ir nepatenkinti vienas kitu. Drama neįvyko. Iki farso taip pat toli.

 

Vaišnoro novelėje Žalios akys Ji ieško Jo po visą miestą, suka ratus taksi. Suranda smūksantį prie taurės bare, bet visiškai blaivų. Abu vaikšto po tuščią Vilniaus centrą ir bando aiškintis santykius. Jis turi kitą. Juokingą, apgailėtiną, neskoningai apsirengusią, bet ta kita akivaizdžiai jam yra brangesnė.

 

Kunigėno Bent niekada veikėjai – taip pat Jis ir Ji, kiekvienas savo namuose bendrauja kompiuteriu, ekranuose matydami vienas kitą. Buitiškos situacijos ir menkai slepiamas meilės ilgesys augina įtampą. Bet filmas baigiasi kadrais, kai namo grįžta vyriškio žmona su vaiku. Anekdotas ir tiek.

 

Verbiejus filme Tik tu ir aš parodė žudikus – banko plėšikus, kurie patiria aistrą ant dangoraižio stogo prieš pat juos suimant. Verbiejus stengėsi stilizuoti postmodernistines parodijas, bet labiau „verbalizavo“ savo požiūrį į geismą, aistrą, neišvengiamai korida virstančius vyro ir moters santykius.

 

Netrukus dauguma manifesto autorių pasirinko reklaminius filmus ir televizijos serialus, bet Aškelavičius, Gudavičius, Miškinis kartais dar grįžta į didįjį kiną. Bene nuosekliausias iš jų yra Miškinis, filmuose tyrinėjantis transformacijos metų tikrovę ir jos personažus.

 

Pasikeitus konjunktūrai, prasti filmai, vaizduojantys neįgalius, homoseksualius, juodaodžius ir panašius „kitus“ personažus, taip pat sugeba pritraukti dėmesį. Taip atsitiko su Sauliaus Drungos debiutiniu filmu Anarchija Žirmūnuose (2010), kuriame gana ciniškai pasinaudota naujųjų laikų konjunktūra. Aktuali jaunimo emigracijos tema girdima nuo pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kaimietė Vilė (Toma Vaškevičiūtė). Vilė vyksta į Vilnių, nori stoti į Pedagoginį universitą ir girdi kalbas, kad Lietuvoje gyventi neverta, nes čia „bardakas“. Vėliau Vilė per televiziją išgirs siaubingų faktų apie iš Lietuvos bėgančius žmones, koncerte sutiks emigruoti svajojantį jaunuolį. Drunga šią temą sprendžia visai kaip sovietų menininkas – simpatiškas jaunuolis grįžta iš Londono ir daug žadančiai šypsosi Vilei.

 

Kita aktuali tema – seksualinės mažumos. Antroji filmo veikėja – lesbietė Sandra (Severija Janušauskaitė) yra žiauri, turi brolį nusikaltėlį, kuris ją išlaiko, įsivilioja naivią Vilę į savo nuomojamą butą, visą laiką žiūri į ją smauglio žvilgsniu ir kažką paisto apie anarchiją. Tuo ir sužavi Vilę.

 

Trečia aktuali tema – maištas prieš vartotojų visuomenę. Nusprendusi sužinoti, kas yra anarchija, Vilė bibliotekoje nusikopijuoja daugybę 1968-ųjų revoliucingų prancūzų studentų plakatų, juos vaizdžiai išmėto ant savo kambario grindų. Viršuje, žinoma, Che Guevaros (Če Gevaros) atvaizdas. Vartotojų visuomenę filme įkūnija Vilės teta (Jūratė Onaitytė), kuri kartoja sakramentalią frazę: „Tai kainuoja pinigus“, žiūri televizorių, šluosto dulkes ir sprendžia kryžiažodžius, bei greitojo maisto restoranas, kurį finale Vilė nuspręs susprogdinti. Filmas akivaizdžiai nepavyko, nes debiutantas (jis ir filmo scenaristas) Drunga neturėjo jokios kino režisūros patirties.

 

Panašiai atsitiko ir Romui Zabarauskui, kurio trumpametražis debiutas Porno melodrama (2011) pateko net į Berlyno kino festivalį kaip pirmasis lietuviškas LGBT filmas. Sukurtas mėgėjiškomis priemonėmis, pasakojantis gana nerišlią istoriją apie homoseksualų vaikinuką, kurio neapkenčia visi, net artimiausi žmonės, filmas buvo labiau LGBT aktyvisto pasisakymas už lygias teises, nei savarankiškas kūrinys. 2013 m. pasirodžiusiame pilnametražiame filme Streikas Zabarauskas ėmėsi kitos žiniasklaidos pamėgtos temos – korupcijos. Jaunasis herojus – lietuvių kilmės juodaodis amerikietis Vilniuje, žlugus pastangoms dorai užsiimti verslu, kviečia bendraamžius maištauti prieš korumpuotus politikus ir pirmiausia Vilniaus merą.

 

Tačiau vis dėlto pati konjunktūriškiausia naujojo lietuvių kino tema yra pokario rezistencija Lietuvoje. Jai kasmet skiriama vis daugiau filmų. Kai 2003 m. pasirodė Jono Vaitkaus filmas Vienui vieni, ko gero, niekas negalėjo nuspėti, kad partizanas Juozas Lukša-Daumantas netrukus taps populiariausiu lietuvių kino personažu. Vaitkaus filmas priminė parodiją, nes visos sovietinių filmų apie „banditus“ (kad ir Vyrų vasaros) schemos naujame filme buvo perdažytos. „Banditai“ virto kilniais partizanais, o juodomis spalvomis buvo piešiami enkavedistai. Vaitkus iš šių schemų neišskėlė nieko naujo, filmo pasaulis padalintas į juodą ir baltą, net ir Lukšos meilės istoriją režisierius papasakojo nerangiai ir banaliai.

 

Pokario rezistentų temą nuosekliai vaidybiniuose ir dokumentiniuose filmuose Baladė apie Daumantą (1995), Kai aš buvau partizanas (2008), Partizano žmona ( 2011), Trispalvis (2013) plėtoja Vytautas V. Landsbergis. Vienu populiariausių dokumentinių filmų, kurį socialiniuose tinkluose reklamavo net abejotinos reputacijos lietuviškos įžymybės, tapo Jono Ohmano ir Vinco Sruoginio Nematomas frontas (2012), kuriame populiariai (kino požiūriu – net primityviai) papasakota pokario rezistentų kovų istorija, o pagrindiniu personažu ir vėl tapo Lukša-Daumantas.