Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pakitusi ekonominė santvarka lėmė esminius pokyčius visose srityse, taip pat ir architektūrinėje praktikoje. Dar sovietmečio pabaigoje, leidus užsiimti privačia veikla, pradėję steigtis kooperatyvai atskleidė fizinius ir mentalinius sunkumus pereinant į privatų architektūros verslą. Įvykių amžininkas architektas Algirdas Kaušpėdas pasakoja, kad nemažai tų, kurie mėgino dirbti savarankiškai, galų gale ir pinigų, ir laisvės turėjo gana daug, tik nežinojo, ką su ja daryti, kai aplinkui visi buvo tokie įkinkyti ir nelaisvi. „Belaukiant naujo maišto“, Marijos Drėmaitės interviu su Algirdu Kaušpėdu, in: Maištaujantis oportunizmas, sudarė Marija Drėmaitė, Viktorija Šiaulytė, Vilnius: Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt. Inertišką mąstymą ir ilgainiui susiformavusią priklausomybę nuo valstybinio projektavimo instituto, kaip vienintelės darbo vietos, liudija Audrio Karaliaus prisiminimas – 1988 m. įsteigęs vieną pirmųjų privačių architektų biurų jis sulaukė kolegų nuostabos: „O kur tu atsišviesi brėžinius?“ Jonas Minkevičius, Algirdas Kaušpėdas, Audrys Karalius, „Disidentiškumo sąlygos / scenarijai Lietuvos architektūroje“, www.archfondas.lt, 2013.
Dar skaudžiau „laisvos architektūros“ problemos išryškėjo atgavus nepriklausomybę – vaduotis iš kolektyvinio projektavimo principo, priklausomybės nuo institucijų teikiamo materialinio aprūpinimo, pagaliau prisitaikyti prie rinkos ekonomikos sekėsi ne kiekvienam. Leonardas Vaitys netgi kalba apie „našlaičių kartą“ – talentingus architektus, subrendusius sovietiniuose projektavimo institutuose ir nesugebėjusius prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų. Leonardo Vaičio kuruotoje parodoje Našlaičiai 2010 m. Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas Lietuvos architektų Gedimino Baravyko, Algimanto Aleknos, Žvaigždro Drėmos, Gintauto Likšos, Gyčio Ramunio, Sauliaus Šarkino, Henriko Šilgalio ir Gintauto Telksnio kūrybinis palikimas. Romualdas Kučinskas, Leonardas Vaitys, Našlaičiai. Architektūros paroda: Katalogas, Vilnius, 2010.
Tačiau ir veržlūs entuziastai nesulaukė greitos sėkmės. Kaušpėdas atvirai sako, kad 10 dešimtmečio pradžioje paprasčiausiai nebuvo darbo, nebuvo užsakymų ir daugelis privačių architektų biurų iki 1995 m. gyveno iš prekybos naujais vakarietiškais produktais – termoizoliacinėmis ir apdailos medžiagomis. Ta prekyba leido laisvalaikiu projektuoti, nes užsakymai išties nebuvo dideli, dažniausiai – interjero projektavimo darbai.
Taigi architektūros verslas pradėjo atsigauti tik nuo 1995 m., o bene esmingiausiai pakito santykis su užsakovu: juo tapo privatus – fizinis ar juridinis asmuo, nebe valstybė, kaip buvo sovietmečiu. Pakito reikalavimai architektui ir darbo pobūdis. Šie naujieji santykiai lėmė, kad architektūra tapo labiau nukreipta į užsakovą, dažniau reiškianti jo, o ne architekto požiūrį. Tomas Grunskis, „‘Kažkas atsitiko...’ Septynios pastabos apie architektūrinę laisvę ir laisvės architektūrą“, in: Laisvės architektūra, sudarė Tomas Grunskis, Julija Reklaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 15–34.
Keitėsi ir architekto profesinė savivoka bei tapatumas. Didieji projektavimo institutai ir jų filialai neteko valstybinių užsakymų ir finansavimo, ėmė irti, skaidytis į mažas firmeles, architektai kūrė individualias įmones, ieškojo būdų išgyventi. Sureikšmintas kūrėjas, buvęs „aukščiau sociumo“, virto visuomenės tarnu, o gal net aptarnautoju. Drauge su šiuo tapatumu kito ir architekto vidinės laisvės bei architektūros laisvėje suvokimas.
Idėjų apykaitai ir sklaidai pasitarnavo plūstelėję užsienio architektūriniai žurnalai ir naujos lietuviškos architektūrinės spaudos atsiradimas. 1996 m. architektas Karalius įkūrė leidyklą PVZ ir pradėjo leisti pirmą architektūros apžvalgos žurnalą Arkitektas (1996–1998), vėliau dvisavaitį laikraštį Statybų pilotas (1998–2009; nuo 2010 m. – internetinis architektūros ir kultūros portalas www.pilotas.lt). 1996 m. Vaitys taip pat inicijavo naują Lietuvos architektūros ketvirtinį žurnalą Archiforma, tapusį Lietuvos architektūros metraščiu, paveldo pažinimo ir aktualijų aptarimo vieta.
Daugeliu atvejų ir užsakovai, ir architektai iki 2000 m. išgyveno savotišką „kompensacinį“ dešimtmetį – bandyta atsigriebti už visus sovietmečio suvaržymus. Noras priartėti prie vakarietiškų standartų, vytis prarastą laiką, neribota informacijos apie pasaulines architektūros tendencijas sklaida, prieinamos naujausios statybinės medžiagos ir technologijos materializavosi 10 dešimtmečio architektūroje.
Pavyzdžiui, 10 dešimtmečiu įsivyravo gan specifinis požiūris į interjerą: jis itin sureikšmintas, siekta didingumo, turto, įmantrumo – kad „architektūra matytųsi“. „Ikoniniais“ visuomeninių ir komercinių patalpų interjerais tapo architektės Audros Kaušpėdienės 1991–1995 m. suprojektuoti spalvingi ir prašmatnūs pirmųjų privačių Vilniaus restoranų „Ritos slėptuvė“, „Naktinis vilkas“, „Vidudienis“, Vilniaus centrinio gastronomo ir picerijos „Pizza Jazz“ Kaune interjerai (visi neišlikę).
Simboliniu pastatu, o drauge ir konkursu, užbaigiančiu epochą ir vedančiu į naują laisvos architektūros šimtmetį, galima laikyti Lietuvos paviljono Pasaulinėje parodoje Hanoveryje EXPO 2000 konkursą. Jis išryškino naują architektūros pobūdį, veikimą visuomenėje ir apnuogino augimo skausmus. Architektūrinio konkurso dėmesio centre atsidūrė viešasis pirkimas, kurį 1999 m. laimėjo komanda „Privati ideologija“ (archit. Audrius Bučas, Marina Bučienė, Valdas Ozarinskas, Aida Čeponytė ir Gintaras Kuginis), parašiusi sąmatoje „0“ (nulį). Tai šokiravo architektų bendruomenę, tačiau konkurso laimėtojai ironizavo, kad nulinė kaina buvo parašyta kaip protestas prieš tokius architektūrinius konkursus, kuriuose laimi ne geriausias, o pigiausias projektas. Darius Linartas, „Lietuvos architektūrinių konkursų tendencijos 1999–2009 metais“, Urbanistika ir architektūra, 2009, t. 33, p. 323–336. Tai buvo netikėta, architektai susipyko, o viešųjų pirkimų pobūdis liko koks buvęs.
Komentarai
Rašyti komentarą