Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Laisvės architektūra
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pakitusi ekonominė santvarka lėmė esminius pokyčius visose srityse, taip pat ir architektūrinėje praktikoje. Dar sovietmečio pabaigoje, leidus užsiimti privačia veikla, pradėję steigtis kooperatyvai atskleidė fizinius ir mentalinius sunkumus pereinant į privatų architektūros verslą. Įvykių amžininkas architektas Algirdas Kaušpėdas pasakoja, kad nemažai tų, kurie mėgino dirbti savarankiškai, galų gale ir pinigų, ir laisvės turėjo gana daug, tik nežinojo, ką su ja daryti, kai aplinkui visi buvo tokie įkinkyti ir nelaisvi. „Belaukiant naujo maišto“, Marijos Drėmaitės interviu su Algirdu Kaušpėdu, in: Maištaujantis oportunizmas, sudarė Marija Drėmaitė, Viktorija Šiaulytė, Vilnius: Architektūros leidinių fondas, 2014, www.archfondas.lt. Inertišką mąstymą ir ilgainiui susiformavusią priklausomybę nuo valstybinio projektavimo instituto, kaip vienintelės darbo vietos, liudija Audrio Karaliaus prisiminimas – 1988 m. įsteigęs vieną pirmųjų privačių architektų biurų jis sulaukė kolegų nuostabos: „O kur tu atsišviesi brėžinius? Jonas Minkevičius, Algirdas Kaušpėdas, Audrys Karalius, „Disidentiškumo sąlygos / scenarijai Lietuvos architektūroje“, www.archfondas.lt, 2013.
 
Dar skaudžiau „laisvos architektūros“ problemos išryškėjo atgavus nepriklausomybę – vaduotis iš kolektyvinio projektavimo principo, priklausomybės nuo institucijų teikiamo materialinio aprūpinimo, pagaliau prisitaikyti prie rinkos ekonomikos sekėsi ne kiekvienam. Leonardas Vaitys netgi kalba apie „našlaičių kartą“ – talentingus architektus, subrendusius sovietiniuose projektavimo institutuose ir nesugebėjusius prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų. Leonardo Vaičio kuruotoje parodoje Našlaičiai 2010 m. Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas Lietuvos architektų Gedimino Baravyko, Algimanto Aleknos, Žvaigždro Drėmos, Gintauto Likšos, Gyčio Ramunio, Sauliaus Šarkino, Henriko Šilgalio ir Gintauto Telksnio kūrybinis palikimas. Romualdas Kučinskas, Leonardas Vaitys, Našlaičiai. Architektūros paroda: Katalogas, Vilnius, 2010.
 
Tačiau ir veržlūs entuziastai nesulaukė greitos sėkmės. Kaušpėdas atvirai sako, kad 10 dešimtmečio pradžioje paprasčiausiai nebuvo darbo, nebuvo užsakymų ir daugelis privačių architektų biurų iki 1995 m. gyveno iš prekybos naujais vakarietiškais produktais – termoizoliacinėmis ir apdailos medžiagomis. Ta prekyba leido laisvalaikiu projektuoti, nes užsakymai išties nebuvo dideli, dažniausiai – interjero projektavimo darbai.
 
Taigi architektūros verslas pradėjo atsigauti tik nuo 1995 m., o bene esmingiausiai pakito santykis su užsakovu: juo tapo privatus – fizinis ar juridinis asmuo, nebe valstybė, kaip buvo sovietmečiu. Pakito reikalavimai architektui ir darbo pobūdis. Šie naujieji santykiai lėmė, kad architektūra tapo labiau nukreipta į užsakovą, dažniau reiškianti jo, o ne architekto požiūrį. Tomas Grunskis, „‘Kažkas atsitiko...’ Septynios pastabos apie architektūrinę laisvę ir laisvės architektūrą“, in: Laisvės architektūra, sudarė Tomas Grunskis, Julija Reklaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 15–34.
 
Keitėsi ir architekto profesinė savivoka bei tapatumas. Didieji projektavimo institutai ir jų filialai neteko valstybinių užsakymų ir finansavimo, ėmė irti, skaidytis į mažas firmeles, architektai kūrė individualias įmones, ieškojo būdų išgyventi. Sureikšmintas kūrėjas, buvęs „aukščiau sociumo“, virto visuomenės tarnu, o gal net aptarnautoju. Drauge su šiuo tapatumu kito ir architekto vidinės laisvės bei architektūros laisvėje suvokimas.
 
Idėjų apykaitai ir sklaidai pasitarnavo plūstelėję užsienio architektūriniai žurnalai ir naujos lietuviškos architektūrinės spaudos atsiradimas. 1996 m. architektas Karalius įkūrė leidyklą PVZ ir pradėjo leisti pirmą architektūros apžvalgos žurnalą Arkitektas (1996–1998), vėliau dvisavaitį laikraštį Statybų pilotas (1998–2009; nuo 2010 m. – internetinis architektūros ir kultūros portalas www.pilotas.lt). 1996 m. Vaitys taip pat inicijavo naują Lietuvos architektūros ketvirtinį žurnalą Archiforma, tapusį Lietuvos architektūros metraščiu, paveldo pažinimo ir aktualijų aptarimo vieta.
 
Daugeliu atvejų ir užsakovai, ir architektai iki 2000 m. išgyveno savotišką „kompensacinį“ dešimtmetį – bandyta atsigriebti už visus sovietmečio suvaržymus. Noras priartėti prie vakarietiškų standartų, vytis prarastą laiką, neribota informacijos apie pasaulines architektūros tendencijas sklaida, prieinamos naujausios statybinės medžiagos ir technologijos materializavosi 10 dešimtmečio architektūroje.
 
Pavyzdžiui, 10 dešimtmečiu įsivyravo gan specifinis požiūris į interjerą: jis itin sureikšmintas, siekta didingumo, turto, įmantrumo – kad „architektūra matytųsi“. „Ikoniniais“ visuomeninių ir komercinių patalpų interjerais tapo architektės Audros Kaušpėdienės 1991–1995 m. suprojektuoti spalvingi ir prašmatnūs pirmųjų privačių Vilniaus restoranų „Ritos slėptuvė“, „Naktinis vilkas“, „Vidudienis“, Vilniaus centrinio gastronomo ir picerijos „Pizza Jazz“ Kaune interjerai (visi neišlikę).
 
Simboliniu pastatu, o drauge ir konkursu, užbaigiančiu epochą ir vedančiu į naują laisvos architektūros šimtmetį, galima laikyti Lietuvos paviljono Pasaulinėje parodoje Hanoveryje EXPO 2000 konkursą. Jis išryškino naują architektūros pobūdį, veikimą visuomenėje ir apnuogino augimo skausmus. Architektūrinio konkurso dėmesio centre atsidūrė viešasis pirkimas, kurį 1999 m. laimėjo komanda „Privati ideologija“ (archit. Audrius Bučas, Marina Bučienė, Valdas Ozarinskas, Aida Čeponytė ir Gintaras Kuginis), parašiusi sąmatoje „0“ (nulį). Tai šokiravo architektų bendruomenę, tačiau konkurso laimėtojai ironizavo, kad nulinė kaina buvo parašyta kaip protestas prieš tokius architektūrinius konkursus, kuriuose laimi ne geriausias, o pigiausias projektas. Darius Linartas, „Lietuvos architektūrinių konkursų tendencijos 1999–2009 metais“, Urbanistika ir architektūra, 2009, t. 33, p. 323–336. Tai buvo netikėta, architektai susipyko, o viešųjų pirkimų pobūdis liko koks buvęs.
 
 
Privatūs namai
 
Vienas pirmųjų laisvės architektūros požymių ir lūžio taškų pasijuto, kai buvo pradėti dalinti sklypai privatiems namams statyti. Tuo laikotarpiu bene kiekvienas buvo „išalkęs“ nuosavo namo, statybinės medžiagos kainavo santykinai nedaug, o namo išlaikymas nekėlė problemų. Privataus namo su žemės ploteliu (kurio nereikia su niekuo dalytis) svajonei, geidžiamiausiai dažno lietuvio būsto formulei, atsirado galimybė išsipildyti. Tad didžiausias architektūrinis virsmas po Nepriklausomybės atgavimo įvyko būtent privačių namų statyboje.
 
Paskutinį XX a. dešimtmetį pastatytų individualių namų įvairovė iškalbingai atspindi visuomenės skonio, vertybių, gyvenimo būdo kitimą. Pradžioje buvo tęsiamos senosios tradicijos: dviejų aukštų namas su mansarda ir rūsiu (sovietmečiu individualaus gyvenamojo namo bendras plotas turėjo neviršyti 140 kvadratinių metrų), tačiau ilgainiui namai vis didėjo. Šis noras „kompensuoti“ sovietinius suvaržymus ir trūkumus lėmė, kad pradėjo kilti monstrai – nereguliuojami, nesankcionuoti 500–700 kv. metrų ploto namai iš silikatinių plytų – didžiuliai nevykusios architektūros statiniai.
 
Gal juos ir galima pavadinti savotiškais laisvos architektūros simboliais, tačiau tai to meto posovietinės laisvės išraiška. Privati rezidencija Šiauliuose, Miglovaros gatvėje (archit. Palmira Petrauskaitė, 1998) įkūnijo savininko didybės vaizdinį ir estetinius prioritetus, kuriuos įgyvendino profesionali architektė. Vėliau kūrybinė sąmonė tarsi nuskaidrėjo, atsirado suvokimas, kas yra individualus šeimos namas ir kokie jo poreikiai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais statytus „rūmus“ ir „rezidencijas“ keitė mažesni labai įvairios estetikos namai.
 
Greta daugybės įvairių namų pagal individualius projektus, buvo pastatyta ir gausybė savos kūrybos namų „be architektų“, be kelių, be inžinerinių tinklų, be infrastruktūros sprendimų. Tai buvo išties gaivališkas plėtros etapas. Būtent pirmaisiais Nepriklausomybės metais pastebima daugiausia kūrybinės sumaišties, kuri šiandien ironiškai vadinama „kolūkiniu baroku“.
 
10 dešimtmečio vidurys matė ir savitą „kriminalinį romantizmą“ – neįvardytų autorių suprojektuotas ir neaiškiais (dažniausia kriminaliniais) būdais gautomis lėšomis pastatytas pilaites, dvarus ir rūmus. Kaip simbolinis tokios „kūrybos“ ir statybos atvejis iškyla kriminalinio pasaulio atstovo Henriko Daktaro dvaras Kauno priemiestyje Užliedžiuose (1994). Paulius Garkauskas, „‘Daktarų’ Užliedžiai: kas laukia žaibiškai išsiplėtusio miestelio, www.delfi.lt, 2014 11 29.  Nemažai tokių „naujųjų lietuvių“ pilių liko nebaigtos statyti ar neapgyvendintos.
 
Kadangi galimybės naują namą pasistatyti mieste ribotos, auganti individualių namų statybos rinka skatino miestų plėtrą į pakraščius, apaugindama juos naujais priemiesčių kvartalais. Pastarieji tapo kito kraštutinumo – naujosios masinės architektūros – kartotinių projektų iš katalogų statybų vieta. Lietuvoje kartotinių namų katalogus 10 dešimtmečio pabaigoje pradėjo kurti ir Algirdo Kaušpėdo įmonė „Jungtinių pajėgų namai“. Pirma į šią veiklą žiūrėta įtariai, tačiau įmonė sėkmingai prekiavo tipiniais projektais, pagal kuriuos pastatyta keli šimtai gyvenamųjų namų.
 
Gausybės aplink didmiesčius išaugusių kolektyvinių sodų kvartalų namai, pritaikyti pastoviam gyvenimui, buvo itin įvairūs. Dažnai jau pradinėje stadijoje statyti be architekto, iš įvairiausių „susikombintuotų“ medžiagų, Nepriklausomybės metais jie apaugo priestatais, apšiltinimo medžiagomis, įvairia įranga. Kai kurie kolektyvinių sodų rajonai ištisai pavirto gyvenamaisiais priemiesčiais be infrastruktūros.
 
Dar viena individualių namų grupė yra ne tokia gausi, tačiau būtent ji reprezentuoja jautrų užsakovo ir architekto požiūrį į aplinką, atspindi šiuolaikiškumo ir lietuviškosios architektūros tradicijos sintezės paieškas. Tokia unikali, kokybiška architektūra gimė prabangiuose kvartaluose arba didmiesčius supančių miškų žalumoje, pavyzdžiui, 1996 m. Vilniaus rajone Žvėryne pastatytas architekto Gintaro Kuginio suprojektuotas minimalistinis baltas gyvenamasis namas ar pagal Algimanto Kančo projektą Panemunės parko pakraštyje Kaune 1995–1997 m. pastatytas privatus namas be tradicinio paradinio iškilmingumo.
 
 
Nuo kiosko iki prekybos centro – nauja architektūros tipologija
 
Nepriklausomoje Lietuvoje radosi tokių pastatų, kokių ligi tol (dėl įvairių priežasčių) nebuvo statoma. Iškart po Nepriklausomybės atgavimo kilo bažnyčių statymo bumas. Architektūros įvairovės ir statybų proveržis nebuvo toks galingas kaip kaimyninėje Lenkijoje, bet ir Lietuvoje pastatyta nemažai – apie šimtą naujų bažnyčių.
 
Matyt, dėl ekonominės situacijos ir konservatyvaus užsakovų požiūrio bažnyčių architektūra Lietuvoje išliko artima tradicinei (Kaltinėnų, archit. Regimantas Andriuškevičius, 1996; Palemono, archit. Gediminas Jurevičius, 1991–1996; Nemakščių, archit. Vytautas Makaraitis, 1992–2000; Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių, archit. Kęstutis Kisielius, Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis, 1992–2001) su viena kita išimtimi.
 
Tokiomis išimtimis laikytinos Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia Elektrėnuose (archit. Henrikas Šilgalis, 1990–1996) ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia Viršuliškių gyvenamajame rajone Vilniuje (archit. Gediminas Baravykas, Ričardas Krištapavičius, 1990–1996), pastatyta drauge su parapijos namais ir klebonija. Įdomu pastebėti, kad šios abi bažnyčios buvo pastatytos naujos sovietinės statybos aplinkoje. Elektrėnai – tai 7 dešimtmetyje išaugęs industrinis miestas, o Viršuliškės – Vilniaus gyvenamasis stambiaplokščių daugiabučių rajonas. Galbūt tai ir lėmė, kad šioms bažnyčioms architektai ieškojo naujos, netradicinės raiškos.
 
Pavyzdžiui, Viršuliškių bažnyčios betoninio ansamblio kompozicijoje dominuoja stambus bažnyčios tūris su septyniais kontraforsais, KontraforsasKontraforsas (pranc. contrefort – „priešpriešinė jėga“) – vertikalus bokštelis, stulpas, atrama, sutvirtinanti išorinę sieną išorėje arba viduje. pereinančiais į arkbutanus ArkbutanasArkbutanas (pranc. arc-boutant < arc — „lankas, arka“ + bouter — „paremti“) – išorinė atraminė pusarkė, perkelianti skliauto skėtimo jėgas į apatinius ramsčius (kontraforsus). (tarsi sąsajos su Vilniaus gotika). Greta bažnyčios buvo suprojektuotas ir varpinės bokštas su pusapskritimio formos koplytėle (liko neįgyvendinti).
 
Apskritai tendencija statyti bažnyčias gyvenamuosiuose daugiabučių rajonuose – įdomus reiškinys, sulaukęs įvairių sprendimų. Pavyzdžiu galėtų būti ir Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuota Šv. Jono Bosko bažnyčia kitame sovietiniame Vilniaus daugiabučių rajone – Lazdynuose (1992–2001).
 
Įžengusioje į laisvą rinką nepriklausomoje Lietuvoje atsirado ir tokių statinių, kuriems įprastai neskiriamas ypatingas architektūrinis dėmesys – pavyzdžiui, prekybos kioskai ir degalinės. 10 dešimtmečio viduryje kilo tikras šios paskirties objektų statybos bumas (1994 m. Kaune veikė 14, 1997 m. – 48, o 2004 m. – 80 degalinių). Daugelis jų buvo statoma pagal kartotinius projektus, pavadinimai ir spalvos skyrėsi, tačiau architektūrinė išraiška buvo panaši. Algimantas Mačiulis su Algimantu Nasvyčiu prisimena, kokiu architektūriniu įvykiu tapo benzino kolonėlės: „Pagaliau mes atėjome į Vakarus! Laisvės architektūra, sudarė Tomas Grunskis, Julija Reklaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 45–46. Degalines projektavo ir žinomi architektai, o 1997 m. Lietuvos architektūrinis žurnalas Archiforma netgi publikavo degalinių architektūros apžvalgą. Edgaras Neniškis, „Lietuvos degalinių apžvalga“, Archiforma, 1997, Nr. 4, p. 20–27.
 
Pradėta renovuoti ir modernizuoti (t. y. aplipdyti naujomis dangomis, suteikiant spalvų ir neįprastų formų) standartinius iš sovietinio laikotarpio paveldėtus prekybos centrus „Žirmūnai“ Vilniuje, „Girstupis“, „Topolis“, „Vitebskas“, „Saulėtekis“ Kaune ir kt. Vėliau Lietuvos miestuose pradėjo kilti ir nauji dideli prekybos centrai, kurie iš miesto pakraščių skverbėsi vis arčiau centro.
 
Architektai prisimena, kad visos tos atsiradusios naujos galimybės, medžiagos ir spalvos, visa tai, kas buvo nauja, nematyta ir nečiupinėta, vertė ir užsakovą, ir architektą jaustis tarsi vaiką saldainių parduotuvėj – norėti visko iškart. Architektas Tadas Balčiūnas, cit. iš: „Įtakos ir ideologijos“, in: Laisvės architektūra, sudarė Tomas Grunskis, Julija Reklaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 51. Tokių troškimų rezultatą galima matyti daugelyje 10 dešimtmečio pabaigoje atsiradusių komercinių pastatų: prekybos centras „Promenadas“ Vilniuje (archit. Saulius Gecas, Raimondas Pilkauskas, 1995), prekybos centrų „Maxima“ pirmoji statybos banga (1998–2000), baldų centras „SBA baldai“ Vilniuje (Sigitas Kuncevičius, Artūras Jakutis, 2000), komercinis centras „Vokė III“ (Danas Ruseckas, 1998). Pakankamai novatoriškai šiame kontekste suskambėjo betoninis „Stiliaus fabrikas“ (Dalius Nainys, Simonas Gricius, 1999), pastatytas žaliajame Vilniaus Žvėryno rajone.
 
Administraciniai ir biurų pastatai taip pat kilo vienas po kito, o architektai su užsakovais ieškojo priimtino reprezentatyvumo ir funkcionalumo balanso. Iš valstybinių pastatų daugiausia pokyčių patyrė modernizuojami „Lietuvos pašto“ ir teismų skyriai. Nauju iššūkiu tapo socialinės apsaugos įstaigos administracinis pastatas Vilniuje. Modernizavosi bankai, itin aktyviai naujus filialus steigė komerciniai – Lietuvos taupomasis bankas ir Vilniaus bankas (Šiaulių filialas, Kėdainių filialas, Mažeikių filialas).
 
Privačios stambios įmonės taip pat pradėjo varžytis savo naujais administraciniais pastatais, suprojektuotais žymių naujos kartos architektų – 10 dešimtmečio pabaigoje jų architektūroje buvo itin būdinga naudoti daug stiklo ir įvairių naujoviškų apdailos medžiagų – akmens, metalizuotų pluoštų, aliuminio. Šią tendenciją iliustruoja „Draudos“ administracinis pastatas, UAB „Omnitel“ administraciniai pastatai Kaune (1998) ir Vilniuje (2000, abiejų archit. Aidas Rimša), administracinis pastatas Goštauto g. 40 Vilniuje (archit. Audrius Ambrasas, 2000) ir daugelis kitų.
 
2000 m. Vilniaus panoramoje atsirado pirmasis stiklinis dangoraižis – aštriabriaunis 16 aukštų žalio stiklo bendrovės „Hanner“ pastatas, pramintas „žaliuoju pieštuku“ (archit. Audrius Ambrasas, Rasa Ambrasienė). Jis simbolizavo sostinės aukštybinių pastatų pradžią ir prasidėjusią diskusiją, koks turėtų būti lietuviškas dangoraižis, aukštybinių pastatų planavimas, grupavimas, komponavimas ir kaip išvengti neigiamos įtakos vaizdingoms miesto panoramoms. Tačiau troškimo statyti stiklo dangoraižius niekas nesustabdė ir nenumaldė.
 
Jei anksčiau aptarti objektai kompensavo ateistinės sovietinės politikos padarinius ir laisvajai rinkai būdingos architektūros trūkumus, tai Valdovų rūmų statybą Vilniaus senamiesčio širdyje, Katedros aikštėje (archit. Napoleonas Kitkauskas, Adas Katilius ir kt., „Projektavimo ir restauravimo institutas“, 2002–2009), galima laikyti posovietinėms šalims būdinga „istorinės tiesos“ kompensacija. Bent jau tokia buvo pradinė idėja.
 
Žemutinės pilies rūmų atkūrimo idėja gimė apie 1987 m., nacionalinio atgimimo ir masinio susidomėjimo nacionaliniu paveldu laikotarpiu. Tuomet pradėti kompleksiniai (archeologiniai, architektūriniai, istoriniai ir menotyriniai) moksliniai buvusių rūmų tyrimai. Siekiant gauti visuomenės paramą, rezidencinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pastatas pavadintas Valdovų rūmų vardu, o jo atstatymas buvo sutapatintas su valstybės atkūrimu. 1994 m. paskelbtas Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos konkursas, kurio rezultatai sukėlė nemažai diskusijų dėl atstatymo tikslingumo.
 
Atstatymas buvo kritikuojamas dėl butaforiškumo ir mokslinio nepagrįstumo, naujos statybos keliamos grėsmės autentiškam paveldui, tačiau 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą ir numatė, kad rūmai būtų pastatyti iki 2009 m. – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejaus. Nors konkurso metu buvo pristatyta įvairių būsimų rūmų variantų, pasirinktas istorinis stilius, vaizduojant rūmus tokius, kokie jie galėjo būti (trūko patikimų duomenų, pagrindžiančių rūmų vaizdą, tad buvo pasiremta archeologiniais tyrimais ir dviem istorinėmis Prano Smuglevičiaus akvarelėmis). 2013 m. juose įsteigtas Nacionalinis muziejus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, patalpos naudojamos visuomeniniams ir kultūriniams renginiams.
 
Lietuvos tūkstantmetį ketinta paminėti ir kitaip – pastatant tūkstantį naujų mokyklų. Tačiau simboliška ir simptomiška, kad pastatyta tik viena nauja mokykla – Lietuvos 1000-mečio mokykla Šalčininkuose (archit. Tauras Paulauskas, Romualda Šipalienė, 1998).
 
Galima apibendrinti, kad pirmasis nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetis – tai architektūros brandos ir išsilaisvinimo laikotarpis, per kurį socialinis ir ekonominis chaosas įgavo tvarkos ir aiškumo bruožų. Tai laikotarpis, kurio pradžioje mentalinės ir kultūrinės galimybės ne visai sutapo su ekonominėmis: viskas buvo įmanoma, tik ne viskam užteko pinigų. O vėlesnė raida parodė kitą architektūros problemą – idėjų stygių ir fundamentalų konservatyvumą.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

„Belaukiant naujo maišto“. Marijos Drėmaitės interviu su Algirdu Kaušpėdu
Maištaujantis oportunizmas, sudarė Marija Drėmaitė, Viktorija Šiaulytė, Vilnius: Architektūros leidinių fondas, 2014, straipsnis internete: www.archfondas.lt
Laisvės architektūra
Sudarė Tomas Grunskis, Julija Reklaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012
PAULIUS GARKAUSKAS
„Daktarų“ Užliedžiai: kas laukia žaibiškai išsiplėtusio miestelio
www.delfi.lt, 2014 11 29
TOMAS GRUNSKIS
„‘Kažkas atsitiko...’ Septynios pastabos apie architektūrinę laisvę ir laisvės architektūrą“
Laisvės architektūra, sudarė Tomas Grunskis, Julija Reklaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 15–34
ROMUALDAS KUČINSKAS, LEONARDAS VAITYS
Našlaičiai. Architektūros paroda
Katalogas, Vilnius, 2010
DARIUS LINARTAS
„Lietuvos architektūrinių konkursų tendencijos 1999–2009 metais“
Urbanistika ir architektūra, 2009, t. 33, p. 323–336
JONAS MINKEVIČIUS, ALGIRDAS KAUŠPĖDAS, AUDRYS KARALIUS
„Disidentiškumo sąlygos / scenarijai Lietuvos architektūroje“
www.archfondas.lt, 2013
EDGARAS NENIŠKIS
„Lietuvos degalinių apžvalga“
Archiforma, 1997, Nr. 4, p. 20–27
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.