9 dešimtmetyje į lietuvių dokumentinį kiną atėjo nauja karta, kurios dokumentiniai filmai rodė posūkį į labai asmenišką kiną, jo kūrėjai – jau nebe kaimo, o miesto išauginti žmonės. Jauni režisieriai akivaizdžiai nenorėjo tapatintis nei su idealizuojama praeitimi, nei su kaimo žmonių išmintimi. Jų herojai – marginalai, „nereikalingi žmonės“, neįgalieji, miesto klajokliai benamiai.

 

1990 m. pasirodęs Arūno Matelio filmas Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį tapo vienu iš naujojo kino manifestų. Filmo herojus – Vilniaus Užupis. Filmuojant tai buvo labiausiai apleistas rajonas, išsaugojęs visą senojo Vilniaus žavesį. Dokumentinis kinas, kaip joks kitas menas, sugeba užfiksuoti laiko ženklus, kuriuos nutrina restauracija, renovacija, remontas, rekonstrukcija ar viską pagražinti siekianti atmintis. Matelis fiksavo Užupio būseną – nykstančius žmonių tipus, amžių, stilių, griuvėsių, erdvių ir laikų chaosą, sukuriantį ypatingą Užupio atmosferą. Tai ir kaimas, kuriame visi pažįsta vieni kitus, ir miestas, kuriame didžioji istorija paliko savo pėdsakus.

 

Kitas filmo herojus – mažutis žmogutis ausine kepure, kuris vaikšto po Užupį kaip po savo namus, viename jo sakinyje susilieja lietuvių, rusų, lenkų ir galbūt jidiš žodžiai. Tas keistas žmogus – kaip Užupio dvasia, skurdi ir visiškai laisva.

 

Užupio, besibaigiančio, bet kartu prasidedančio naujo laiko dvasią liudijo Matelio ir operatoriaus Rimvydo Leipaus užfiksuoti vaizdai – staiga iš po žemių ištryškęs karštas vanduo, oriai gatve prabėgantis šuo, nostalgiškai vėjo siūbuojami skalbiniai, kieme dainuojantys Kristaus garbintojai… Tos akimirkos liudijo sunkiai įgyvendinamą išmintį: gyventi reikia dabar, šią akimirką, išgyventi ją visą kaip vienintelę ir tikrą.

 

Šarūno Barto filme Praėjusios dienos atminimui (1990) į simbolišką, laike tirpstantį miestą (filmuota Vilniuje ir Kaune) taip pat siūloma pasižiūrėti marginalo – gatvės lėlininko akimis. Skurdi buitis, nekalbūs žmonės, gamtos vaizdai, metaforiškai perteikiantys personažų būsenas, matyti ir Valdo Navasaičio Rudens sniege (1992), ir Audriaus Stonio Neregių žemėje (1991), kuri sulaukė iki šiol bene didžiausio lietuvių kino pripažinimo – Europos kino akademijos apdovanojimo už geriausią metų Europos dokumentinį filmą.

 

Neregių žemėje Stonys bando vaizdais ar garsais perteikti neregių pasaulį, kurio mes negalime pamatyti. Stonys eksperimentavo su dokumentinio kino raiškos galimybėmis, vaidybinio kino apšvietimu ir pan. Šie bruožai būdingi ir vėlesniems jo filmams, nors laikui bėgant juose vis stipresnis noras gilintis į istorinį laiką, lietuviškus archetipus ar mitologemas. Filosofiniai Stonio ieškojimai verčia jį giliau skverbtis ir į tikrovę. Filmuose Tas, kurio nėra, arba Countdown (2004), Ūkų ūkai (2006), Varpas (2007), Raminas (2011) kino kalba, regis, paprastesnė – vis mažiau įspūdingų, netikėtų rakursų, efektingų montažinių sandūrų, bet turinys – intensyvesnis.

 

Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmo Iliuzijos (1993) herojumi tapo rašytojas Jokūbas Josadė. Senas žmogus neslepia abejonių, kalba apie vienatvę, o jo mintims atitaria sniege skendinčio Vilniaus peizažai, skurdi miestiečių buitis. Matuzevičius nufilmavo ne vieną Henriko Šablevičiaus filmą, todėl šio meistro įtaka akivaizdi ne viename Matuzevičių poros filme, juolab kad jų žvilgsnis dažnai nukrypdavo į senus kaimo žmones, ištuštėjusius namus.

 

10 dešimtmečio lietuvių dokumentininkams buvo svarbu kalbėti apie egzistencinius dalykus ir pirmiausia apie žmogaus vienatvę svetimame pasaulyje, gyvenimo, jausmų prasmę, būties laikinumą. Šių filmų pasaulis – tarsi pamatytas vienišų žmonių akimis, tuščias, apleistas, griūvantis. Kartu tai ir savotiškas vidinis peizažas, nes autoriai palyginti laisvai elgiasi su tikrove, nors ir neatsisako (net atvirkščiai) jos stebėjimo principų. Ribą tarp vidaus ir išorės, būsenos ir minčių, poezijos ir realybės sunku nubrėžti.

 

Stonio filme Antigravitacija (1995) pagyvenusi moteris ilgai lipa kopėčiomis valyti bažnyčios bokšto, akimirką užsimerkia, kadras tampa juodas, o paskui kartu su ja žvelgiame iš viršaus tarsi į naujai atsiveriantį pasaulį, ir sunku atskirti, kas tik metafora, o kas – vaizdais suformuluota režisieriaus mintis. Panašiai kitame Stonio filme Skrajojimai mėlynam lauke (1996), kur egzistencinis būties pojūtis neatsiejamas nuo po bijūno krūmu žemę kapstančios vištos.

 

Todėl šių režisierių filmai dažnai tampa vidiniais autorių monologais. Jie nepasitiki žodžiais, filmuose jų nedaug arba nėra visai. Užtat pasitiki vaizdais, todėl šie atspindi ne tik išorinę, bet pirmiausia vidinę tikrovę. Statiška jų filmų kamera mėgsta fiksuoti laiką. Būtent realus, žiūrovų akivaizdoje išgyvenamas laikas vis dažniau užpildo kadrą ir kartu su laisvai tekančiais tikrovės vaizdais tampa filmo dominante.

 

Vienas ištikimiausių realybės medituotojų – Arūnas Matelis. Filme Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą (2004) jis priverčia išgyventi kasdienybės pilnatvę žiūrint į kuklaus ligoninės liftininko stiklainyje užvirusį vandenį.

 

Filme Prieš parskrendant į Žemę (2005) Matelis rodo kraujo vėžiu sergančius vaikus. Beveik valandą kartu su filmo herojais praleidus nejaukiose ligoninės palatose, tarsi vėjo persmelktuose koridoriuose, negali pastebėti jokių pastangų supoetinti ar kaip nors kitaip perkurti tą tikrovę. Atvirkščiai, ji atrodo apvalyta nuo visų atsitiktinumo ženklų. Tai yra gyvenimas, kuris nesibaigia tarp keturių palatos sienų, o vaikai yra vaikai.

 

Matelis tiksliai perteikia gyvenimo ritmą šiapus ir anapus ligoninės sienų. Lauke keičiasi metų laikai – poetiška cezūra su sniegu ar žaliuojančia pieva aplink ligoninę tik paryškina visai kitokį ligoninės ritmą. Čia balansuojama tarp vilties ir nevilties, pastangų kabintis už iliuzinio, bet kartu nepaprastai tvirto tikėjimo, kad ligą galima nugalėti. Matelis ir operatorius Audrius Kemežys pabrėžia dvasinę mažųjų ligonių stiprybę, nors kartais ir fiksuoja nevilties akimirkas, kai net gydytojai prisipažįsta esantys bejėgiai.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau moterų kuria dokumentinius filmus. Kartu su Janina Lapinskaite ir jos gyvenimo nuskriaustaisiais – benamiais, neįgaliaisiais filmuose Iš elfų gyvenimo (1999), Aktas, (2000), Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis (2002), atsirado iki tol kino neakcentuota kūno tema: senas, „nudėvėtas“ vyro arba moters kūnas Lapinskaitės filmuose tampa savotišku žmogiškųjų troškimų žemėlapiu. Jos filmo Šokanti ant stogų (2008) herojė nuolat tobulina savo kūną, bet filmas pasakoja apie negyjančias jos sielos žaizdas.

 

Giedrė Beinoriūtė ir jos ekscentriški troleibusų „zuikiai“ (Troleibusų miestas, 2003) ar didžiojo kino prisilietimą patyrę Krymo stepių gyventojai (Vulkanovka. Po didžiojo kino, 2005) rodo gyvenimą, kuriame susilieja groteskas, didžiosios gyvenimo paslaptys ir beveik neįžvelgiami sielos randai. Filme Gyveno senelis ir bobutė... (2007) Beinoriūtė pasiūlė kitaip, be patoso ir istorinės traumos gaidos, pažvelgti į Lietuvos pokario tragediją – masinius trėmimus į Sibirą. Eilinės valstiečių šeimos istorija filme papasakota vaiko požiūriu. Naivus vaiko žvilgsnis (tą naivumą pabrėžia ir animaciniai intarpai) tik išryškina pasakojimo tragizmą.

 

Beinoriūtės filmo Pokalbiai rimtomis temomis (2013) herojai – be tėvų augantys, įvairių traumų patyrę, neįgalūs vaikai. Režisierė pasirinko minimalistinį stilių – kadre tik vaikas, atsakinėjantis į jos klausimus. Beinoriūtė klausinėja apie šeimą, meilę, Dievą, atsakymai skirtingi, nors klausimai ir banalūs. 10 dešimtmetyje dokumentinių filmų sukūrė Oksana Buraja, Inesa Kurklietytė.

 

Pastaraisiais metais lietuvių dokumentiniame kine vis dažniau kalbama apie praeitį. Giedrė Žickytė filmuose Kaip mes žaidėme revoliuciją (2011), Meistras ir Tatjana (2014) bando suvokti sovietmečio žmonių psichologiją, gana ironiškai rekonstruoti Sajūdžio ištakas, pasakoti apie menininko situaciją.

 

Tačiau vis daugiau dokumentinių filmų atsisako analizuoti ankstesnę ir dabartinę tikrovę, jaunieji dokumentininkai dažnai deklaruoja televizijos, masinės žiniasklaidos ir populiariosios kultūros suformuotą požiūrį į kiną. Matyt, juos varžo poetinės dokumentikos pasaulis, kupinas metaforų ir keistuolių.