Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Dailininkas 9 dešimtmečio teatre
Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė
Nestabili dailininko padėtis teatre
 
9 dešimtmetis teatro dailininko kūrybai buvo ypač palankus, nes daug dėmesio skirta neliteratūriniams menams: dailei, šokiui, muzikai. Vienas iškiliausių XX a. antros pusės režisierių Peteris Brookas (Piteris Brukas) suprato, jog laikas keisti teatro darbo metodiką, ieškoti būdų priartėti prie žiūrovo. Ši mintis jam atėjo lankantis Modernaus meno muziejuje, kuriame buvo pilna žmonių:
 
[J]ų veidai buvo išraiškingi ir žvilgsniai saviti kaip gerų teatro žinovų. Peter Brook, Tuščia erdvė, iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, Vilnius: Scena, 1992, p. 22.
 
Tikriausiai dėl tiesioginio ryšio su meno kūriniu, dėl kūrinio buvimo šalia žiūrovo. Teatrui darė poveikį ir prasidėję hepeningai, kai, atsisakę dažų ir drobės, kitų kietų medžiagų, dailininkai be išankstinio pasirengimo pradėjo kurti formas ir struktūras iš gyvų žmonių. Tai paskatino gilintis į dailininko kūrybos procesą, asmeninį patyrimą. Šiuos pokyčius Lietuvoje pradėjo režisūrinį teatrą įtvirtinęs Jonas Vaitkus, jauni režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, panašiu keliu žengiantys Dalia Tamulevičiūtė, Gytis Padegimas, Saulius Varnas. Su Tamulevičiūte priešakyje jie „teikė pirmenybę neprievartinei, atvirai ieškojimams ir kūrybiniam darbui atmosferai“. Rasa Vasinauskaitė, „Valstybinis jaunimo teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Ketvirtoji knyga 1980–1990, sudarytoja Irena Aleksaitė, Vilnius: Gervelė, 2009, p. 110. Tačiau ne visuose Lietuvos teatruose dailininkai galėjo dirbti laisvai ir kūrybiškai.
 
Nestabilumo atsirado Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių teatruose. Čia dailininkų darbą veikė režisierių kaita bei skirtingų kartų susidūrimai. Atrodė teisinga, jog sulaukęs garbaus amžiaus legendinis Juozas Miltinis paliko Panevėžio teatrą; jog tvarkydamas Klaipėdos teatro kūrybinę politiką ilgametis šio teatro režisierius Povilas Gaidys ėmėsi administracinės atsakomybės. Šie režisieriai jau seniai buvo įtvirtinę savo darbo sistemas, metodus ir iš naujo eksperimentuoti nelinko. Tačiau šiuose teatruose neatsirado stiprių jaunų režisierių, galinčių užtikrintai imtis naujovių, pakeisti ar pavaduoti vyresniuosius, o nuolatinės naujų kūrėjų paieškos kurstė nesutarimus.
 
Dailininkas Jonas Arčikauskas, 1988 m. palikęs Kauno dramos teatrą, prasitarė, kad „teatre daug begėdystės“. Kauno dramos teatro Meno tarybos posėdžio protokolas, 1988 06 07, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 298, l. 35. Teatrai atsidūrė kritikos akiratyje. Iš Šiaulių teatro išvyko režisierė Aurelija Ragauskaitė, palikti Kauną vis kėsinosi Vaitkus. Dėl šios priežasties sujudėjo nusistovėję teatro dailininkų ir režisierių partnerystės pagrindai, scenografai pasijuto atitolę nuo teatro.
 
Rasdavosi ir subyrėdavo kūrybingi menininkų duetai. Henrikas Vancevičius, ieškodamas atsinaujinimo, ėmė dairytis jaunų dailininkų – taip neliko nepakeičiamos Vancevičiaus ir Felikso Navicko partnerystės.
 
Neradusi sutarimo su nualintais cechų darbuotojais, vėliau ir su pačiu Vaitkumi, Kauno dramos teatro Meno tarybos protokolas Nr. 5, 1982 03 23, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 253, l. 19. iš Kauno dramos teatro išėjo dailininkė Janina Malinauskaitė. Meno tarybos pasitarimuose buvo juntama įtampa: 9 dešimtmečio pradžioje teatro darbuotojas Romualdas Burkauskas prisipažino:
 
[P]astatyminė dalis iš tikrųjų yra silpna mūsų vieta. Dabar siuvykloje dirba geri, uolūs žmonės, bet mes juos per daug apkraunam.
 
O Vaitkus perspėjo, kad, nepaisant to, vyriausioji dailininkė neturėtų „ginčytis su siuvėjais“. Kauno dramos teatro Meno tarybos protokolas Nr. 5, 1982 03 23, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 253, l. 19.  Dailininkė buvo įsitikinusi, kad niekas „neturi teisės užsakinėti detales be brėžinių“. Kauno dramos teatro Meno tarybos posėdžio protokolas Nr. 1, 1984 01 07, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 268, l. 7. Tačiau visuose teatruose padėtis buvo panaši, ir Malinauskaitė, išbandžiusi Vilniaus akademinio, Šiaulių, Klaipėdos dramos teatrus, apsistojo Kauno muzikiniame teatre.
 
Tuo pačiu metu vieni dailininkai stengėsi išsaugoti pozicijas, kiti ieškojo savo teatrų, savo žanrų. Jauni dailininkai Giedrė Riškutė ir Algis Kariniauskas rado vietą muzikiniame teatre. Ši sutuoktinių pora neretai būdavo ir kūrybiniai partneriai (Riškutė kurdavo kostiumus).
 
Muzikinėje scenoje toliau dirbo Henrikas Ciparis, Feliksas Navickas; Panevėžio dramos teatre – Kęstutis Vaičiulis, neretai jį pakeisdavo Galius Kličius; Šiauliuose produktyviai dirbo Rita Keldušytė, Nina Livont; Vilniaus jaunimo teatre nepamainomas buvo Adomas Jacovskis; Valstybiniame akademiniame dramos teatre – Virginija Idzelytė; Klaipėdoje nemažai darbų sukūrė Augis Kepežinskas, Sofija Kanaverskytė, Vitalijus Mazūras; Kaune užsakymais nesiskundė Jonas Arčikauskas, Sergejus Bocullo.
 
Kai kurie dailininkai tapo režisierių ir teatrų atradimais. Padegimo pakviestas keramikas Arčikauskas gavo teatro krikštą spektaklyje Mūsų miestelis (rež. Gytis Padegimas), kurį iš karto pamėgo žiūrovai ir labai gerai įvertino kritika. Kitos keramikės Jūratės Paulėkaitės pasirodymas su animacine scenografija spektaklyje Makakučio nuotykiai pateisino Vaitkaus viltis ir tapo lemiamu dailininkės kūryboje. Ji, priešingai nei universalus Arčikauskas, į keramiką nebegrįžo. Nekrošius surado bendramintį Jacovskį, Irena Bučienė – Idzelytę, Tamulevičiūtė – Gultiajevą, Padegimas – Bocullo.
 
Tačiau buvo ir įdomių „pražiūrėjimų“. Antai Tamulevičiūtės ir Jacovskio pirmas susitikimas nieko nežadėjo:
 
Kažkur prieš n metų darbavosi tuometinėje Konservatorijoje tokia dosnių formų ir plačios sielos koncertmeisterė Betsi. Vieną dieną ji atvedė pas savo draugę Dalią Tamulevičiūtę (kuri tuomet vadovavo Jaunimo teatrui) kuklų ir liūdną žydų vaikiną Adomą, kuris tuomet studijavo Dailioškėj scenografiją. Atseit, pažiūrėk, gal tas vaikis ką nors gali. Tas pirmas darbas, kurį „vaikis“ pasiūlė Tamulevičiūtei, buvo eskizas, vaizduojantis kažkokią ne tai maršką, ne tai odą, ištemptą ant nupaišyto ne tai molberto, ne tai rėmo. Ant tos marškos buvo nupaišytas lyg tai kažkoks namas. Viskas. Ir tai buvo scenografijos eskizas, jeigu neklystu, spektakliui „Medaus skonis“. Tamulevičiūtė pavartė tą eskizą ir tarė: „Nieko čia nėra. „Adomas Jacovskis – liūdnas berniukas paukščio veidu“, 7 meno dienos, 2008 12 29.
 
Tačiau netrukus panašus motyvas vis dėlto atsirado Tamulevičiūtės spektaklyje Tėvynės ilgesio dainos, o tuo metu Jaunimo teatrui vadovaujanti režisierė paskyrė Jacovskį šio teatro vyriausiuoju dailininku.
 
 
 
Dailininko kūrybos ribos teatre
 
9 dešimtmetyje teatro dailininkai atrado naujų spektaklio pristatymo būdų. Jie apipavidalindavo spektaklius palydinčią medžiagą, kurdavo spektaklių menines programėles, plakatus. Tai praplėtė scenografų kūrybinę sritį. Čia grafikos talentą pritaikė Adomas Jacovskis, Augis Kepežinskas, Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Juos vertė pasitempti šalia besidarbuojantys pripažinti grafikai, išraiškingų plakatų kūrėjai: Juozas Galkus, Jonas Gudmonas, Vytautas Kaušinis, Izaokas Zibucas, Mikalojus Vilutis, sustiprinę teatro dailės grafiškumą.
 
Prie meninio apipavidalinimo prisidėjo tuo metu atsiradusi profesionaliai nufotografuotų spektaklių vaizdinė medžiaga. Spektaklių fotografijoje pradėjo specializuotis fotografai, kilę iš teatralų šeimų. Dovydas Mackonis fotografavo Akademinio dramos teatro, Audrius Zavadskis – Jaunimo teatro spektaklius.
 
Scenografų šeima didėjo: 9 dešimtmetyje daug jaunų žmonių įgijo scenografo profesiją Lietuvos valstybinio dailės instituto Tapybos katedroje, Teatro dekoracijų skyriuje. Tačiau po stiprios 8 dešimtmečio scenografų kartos jaunieji pasijuto atsitiktinai atsidūrę teatre ir pasirinko kitas meno sritis. Daugelio jų (Ramūno Čeponio, Remigijaus Jusionio) kūrybinėje biografijoje liko po vieną spektaklį, tačiau kai kurie, įgiję scenografo profesiją, apskritai neįžengė į teatrą. Tokį būsimųjų scenografų sprendimą lėmė noras dirbti savarankiškai.
 
Apie tapybos ilgesį dažnai kalbėjo teatre sėkmingai dirbantys dailininkai. Teatro ir kino dailininkas Kličius yra sakęs:
 
Kuriant filmo ar teatro scenografiją, visą laiką esi priklausomas nuo kitų žmonių ir negali planuoti savo kūrybinio laiko. Aišku, ir kine, ir teatre turi pereiti kryžiaus kelius. Ir pereini, bet tapyboje juos eini pats vienas. Galius Kličius, „Rašalas“, Literatūra ir menas, 2014 09 12.
 
Gal todėl tik keli 9 dešimtmečiu studijavę teatro dailininkai atrado savo teatrą ir dirba iki šiol. Aušra Bagočiūnaitė įsitvirtino Vilniaus teatre „Lėlė“; Jūratė Račinskaitė, padirbėjusi lėlių teatre, liko dramos teatro scenografijoje; Rita Keldušytė ir Vygandas Kosmauskas kūrė savo gimtųjų miestų – Panevėžio ir Šiaulių teatruose.
 
Jėgas scenografijoje išbandė rašanti dailininkė Jurga Ivanauskaitė, tapytojas Vytenis Lingys, šviesų dizaineris Andrius Žibikas, papildydami teatro dailę modernios tapybos, taikomosios dailės atradimais. Tuo pačiu metu sėkmingai dirbo kviestiniai dailininkai. Lietuvos teatrams nemažai scenografijos sukūrė žinomas latvių dailininkas Andris Freibergas.
 
Prasidėjo scenografijos kūrybos sričių diferenciacija. Ne viena scenografė ėmėsi bendradarbiauti su kolegomis, jų scenovaizdžiams kurdama kostiumus. Dailininkės Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, Viktorija Gatavynaitė, Gražina Remeikaitė dirbo su įvairiais dailininkais, Virginija Idzelytė, Nadiežda Gultiajeva, Aleksandra Jacovskytė daugiausiai talkino Adomui Jacovskiui. Susiformavo brolio ir sesers Jacovskių kūrybinė partnerystė, Algio Kariniausko ir Giedrės Riškutės, Vytenio ir Gaivos Lingių, Vygando Kosmausko ir Ritos Keldušytės duetai.
 
Moterys scenografės, talkindamos scenografams vyrams, atrado naujų kostiumo raiškos galimybių. Idzelytė įvertino kostiumo reikšmę vaidmens interpretacijai:
 
Gali būti asociatyvi scenografija – be jokių specialių epochos požymių, turinti tik emocinį užtaisą, funkcionalumą, ir čia gali veikti tikslus ir iki panagių tikras istorinis kostiumas. Tad jis turėtų būti labai pritaikytas kiekvienam personažui. Tačiau toks kostiumas įspūdingas tik tada, kai yra suderintas su aktoriaus vaidyba ir vaidmens interpretacija. Virginija Idzelytė. Scenografija: Albumas, tekstų autorė Audronė Girdzijauskaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 9.
 
Neatsitiktinai 9 dešimtmetyje teatro kostiumus pradėjo kurti drabužių dizainerės. Viena pirmųjų buvo Marijana Bruni (Valaitis).
 
Visos šios permainos skatino naujo, autentiška patirtimi grįsto kamerinio teatro formavimąsi.
 
9 dešimtmetyje scenografai pasigedo įvairesnių erdvių. Teatruose keitėsi repertuaras. Šalia ilgų, sudėtingų pjesių su masinėmis scenomis, atsirado kamerinių kūrinių, monopjesių (Nikolajaus Gogolio Pamišėlio užrašai). Tačiau nedidelių scenų teatruose nebuvo. Mažosios scenos problema buvo iškelta ir Valstybiniame operos ir baleto teatre, nes „kamerinių operų pastatymams didžioji teatro scena netinka“. Vytautė Markeliūnienė, „Opera“, in: Lietuvių teatro istorija. Ketvirtoji knyga 1980–1990, sudarytoja Irena Aleksaitė, Vilnius: Gervelė, 2009, p. 419.
 
Mažos erdvės buvo suprojektuotos tik tada, kai teatrai ėmėsi remonto, rekonstrukcijos darbų. 1981 m. rekonstruotas Valstybinis akademinis dramos teatras. Projekto autoriai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai parengė įspūdingą projektą ne tik fasadui su skulptūromis (Stanislovo Kuzmos kompozicija Mūzų šventė), bet ir vidinėms erdvėms. Nedidelėje fojė, įgilintoje erdvėje su baseinėliu ir Kuzmos skulptūra Versmė, atsirado nauja aplinka, kuri buvo patogi ne tik žiūrovams pertraukos metu. Vis dėlto spektakliams ji buvo išnaudota tik kitame dešimtmetyje.
 
Anksčiau tai įvyko Kauno dramos teatre. 1985 m. režisierius Padegimas ir dailininkas Arčikauskas netikėtai interpretavo Pamišėlio užrašus šio teatro fojė, suteikdami spektakliui kamerinės, žiūrovui artimesnės dvasios.
 
Daugiau galimybių atsivėrė ir Jaunimo teatre dirbantiems dailininkams, kai 1982 m. šis teatras persikėlė į naujas patalpas Vilniaus Arklių gatvėje, buvusiuose Oginskių rūmuose (jie buvo rekonstruoti specialiai teatrui). Sudėtingomis sąlygomis kūrė dailininkai Klaipėdos dramos teatre, kuris beveik dešimtmetį (1982–1990) buvo rekonstruojamas, todėl kolektyvas daug gastroliavo. Dailininkai išmoko derintis prie įvairių patalpų taikydami lengvus, mobilius objektus. Kita vertus, tai ribojo dailininkų kūrybiškumą, prisidėjo prie kolegų nesutarimų.
 
 
Plėtėsi scenografo pripažinimo galimybės
 
Keitėsi ir teatro dailės tyrėjų gretos. Teatro dailininkai vis dažniau pelnydavo dėmesį. Kartu su daugiausiai apie scenografiją rašančia teatrologe Audrone Girdzijauskaite atėjo nauja kritikų karta. Teatrologai ne tik analizavo spektaklius – jie tapo atskirų teatrų ambasadoriais. Apie įvairias teatro sritis, spektaklio elementus rašė žurnalistas Valdas Vasiliauskas, kuris įdėmiai stebėjo Jaunimo teatro kūrybinį gyvenimą, lydėjo į gastroles.
 
Atsirado galimybių pažinti savo teatrą kitų teatrų kontekste, artimiau susipažinti su užsienio teatru, – teatrologai plačiai pristatydavo įvairių šalių festivalių spektaklius, gastroliuojančius teatrus. Dailininkai užsienio teatrą pažino ir iš greičiau prieinamos vietinės spaudos. 1985 m. populiariame žurnale Teatras buvo pristatyti Jerzio Grotowskio (Ježio Grotovskio), Peterio Brooko (Piterio Bruko) teatro metodai, kuriems ypač svarbi vizualioji spektaklio pusė.
 
9 dešimtmečiu padaugėjo scenografijos tyrimų. Pirmą kartą dailėtyrininkai, baigę Lietuvos valstybinį dailės institutą, pasuko į scenografijos teoriją ir kritiką. Pasirodė kritiškų, intriguojančių Nijolės Adomonytės, modernumo požymius analizuojančių Dalios Karatajienės straipsnių.
 
Daugiau dėmesio skirta teatro dailininkų personalijoms. Gražina Marčiukaitytė į scenografijos tyrimų lauką atėjo su Janinos Malinauskaitės, šių eilučių autorė – su Vitalijaus Mazūro kūrybos analize. Augo menotyrinės ambicijos, parodų aptarimuose vis dažniau iškildavo Lietuvos scenografijos prestižo ir ateities klausimai.
 
Išaugus susidomėjimui teatro daile, ryškėjo scenografų savarankiškumo siekiai, ypač sustiprėjus parodinei veiklai. 1981, 1984 ir 1989 m. vyko respublikinės scenografijos parodos, surengtos net trys Pabaltijo respublikų scenografijos trienalės (1980, 1985, 1989). 1989-aisiais baigėsi ne tik kelių respublikų scenografų susibūrimai, bet apskritai parodinė scenografijos tradicija.
 
Lietuvos dailininkai apie save paskelbė eksponuodami kūrinius 9 dešimtmetyje rengtose solidžiose Prahos kvadrienalėse (1983, 1987). Jose dalyvavo jauni, prieš mažiau nei dešimtmetį studijas baigę dailininkai Idzelytė, Jacovskis, Gultiajeva, Kariniauskas, Kepežinskas, Kličius. Pirmą kartą tokioje parodoje dalyvavęs Jacovskis buvo įvertintas garbės diplomu už eskizus spektakliams Pirosmani, Pirosmani... ir Katė už durų. Šiuose scenovaizdžiuose buvo pastebėtas „ryškus individualios interpretacijos pradas“. Audronė Girdzijauskaitė, „Scenografijos trienalė“, Pergalė, 1985, Nr. 10, p. 189.
 
Dailininkai naujai įvertino eskizus – ne tik kaip spektaklio dalį, bet ir kaip dailininko saviraišką:
 
Eskizas – susikalbėjimo priemonė. Dailininkas turi mokėti savo idėją nupiešti. Tie atvejai, kai eskizas virsta nepriklausomu meno kūriniu – nuostabūs. Virginija Idzelytė. Scenografija: Albumas, tekstų autorė Audronė Girdzijauskaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 10.
 
Parodose užmegzti ryšiai stiprėjo ir plėtėsi pradėjus dalyvauti pirmuose tarptautiniuose festivaliuose. Ypač reikšmingas buvo dalyvavimas 1984 m. prestižiniame festivalyje BITEF. Jugoslavijoje buvo parodyti Jaunimo teatro spektakliai Škac, mirtie, visados škac... (rež. Dalia Tamulevičiūtė), Pirosmani, Pirosmani..., kuriems scenografiją kūrė Jacovskis, prisidėjęs prie lietuvių spektaklių sėkmės ir pripažinimo užsienyje.
 
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Virginija Idzelytė. Scenografija
Albumas, tekstų autorė Audronė Girdzijauskaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012
„Adomas Jacovskis – liūdnas berniukas paukščio veidu“
7 meno dienos, 2008 12 29
PETER BROOK
Tuščia erdvė
Vilnius: Scena, 1992
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ
„Scenografijos trienalė“
Pergalė, 1985, Nr. 10
GALIUS KLIČIUS
„Rašalas“
Literatūra ir menas, 2014 09 12
VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ
„Opera“
Lietuvių teatro istorija. Kn. 4: 1980–1990, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009
RASA VASINAUSKAITĖ
„Valstybinis jaunimo teatras“
Lietuvių teatro istorija. Kn. 4: 1980–1990, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.