9 dešimtmetis teatro dailininko kūrybai buvo ypač palankus, nes daug dėmesio skirta neliteratūriniams menams: dailei, šokiui, muzikai. Vienas iškiliausių XX a. antros pusės režisierių Peteris Brookas (Piteris Brukas) suprato, jog laikas keisti teatro darbo metodiką, ieškoti būdų priartėti prie žiūrovo. Ši mintis jam atėjo lankantis Modernaus meno muziejuje, kuriame buvo pilna žmonių:
[J]ų veidai buvo išraiškingi ir žvilgsniai saviti kaip gerų teatro žinovų. Peter Brook, Tuščia erdvė, iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, Vilnius: Scena, 1992, p. 22.
Tikriausiai dėl tiesioginio ryšio su meno kūriniu, dėl kūrinio buvimo šalia žiūrovo. Teatrui darė poveikį ir prasidėję hepeningai, kai, atsisakę dažų ir drobės, kitų kietų medžiagų, dailininkai be išankstinio pasirengimo pradėjo kurti formas ir struktūras iš gyvų žmonių. Tai paskatino gilintis į dailininko kūrybos procesą, asmeninį patyrimą. Šiuos pokyčius Lietuvoje pradėjo režisūrinį teatrą įtvirtinęs Jonas Vaitkus, jauni režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, panašiu keliu žengiantys Dalia Tamulevičiūtė, Gytis Padegimas, Saulius Varnas. Su Tamulevičiūte priešakyje jie „teikė pirmenybę neprievartinei, atvirai ieškojimams ir kūrybiniam darbui atmosferai“. Rasa Vasinauskaitė, „Valstybinis jaunimo teatras“, in: Lietuvių teatro istorija. Ketvirtoji knyga 1980–1990, sudarytoja Irena Aleksaitė, Vilnius: Gervelė, 2009, p. 110. Tačiau ne visuose Lietuvos teatruose dailininkai galėjo dirbti laisvai ir kūrybiškai.
Nestabilumo atsirado Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių teatruose. Čia dailininkų darbą veikė režisierių kaita bei skirtingų kartų susidūrimai. Atrodė teisinga, jog sulaukęs garbaus amžiaus legendinis Juozas Miltinis paliko Panevėžio teatrą; jog tvarkydamas Klaipėdos teatro kūrybinę politiką ilgametis šio teatro režisierius Povilas Gaidys ėmėsi administracinės atsakomybės. Šie režisieriai jau seniai buvo įtvirtinę savo darbo sistemas, metodus ir iš naujo eksperimentuoti nelinko. Tačiau šiuose teatruose neatsirado stiprių jaunų režisierių, galinčių užtikrintai imtis naujovių, pakeisti ar pavaduoti vyresniuosius, o nuolatinės naujų kūrėjų paieškos kurstė nesutarimus.
Dailininkas Jonas Arčikauskas, 1988 m. palikęs Kauno dramos teatrą, prasitarė, kad „teatre daug begėdystės“. Kauno dramos teatro Meno tarybos posėdžio protokolas, 1988 06 07, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 298, l. 35. Teatrai atsidūrė kritikos akiratyje. Iš Šiaulių teatro išvyko režisierė Aurelija Ragauskaitė, palikti Kauną vis kėsinosi Vaitkus. Dėl šios priežasties sujudėjo nusistovėję teatro dailininkų ir režisierių partnerystės pagrindai, scenografai pasijuto atitolę nuo teatro.
Rasdavosi ir subyrėdavo kūrybingi menininkų duetai. Henrikas Vancevičius, ieškodamas atsinaujinimo, ėmė dairytis jaunų dailininkų – taip neliko nepakeičiamos Vancevičiaus ir Felikso Navicko partnerystės.
Neradusi sutarimo su nualintais cechų darbuotojais, vėliau ir su pačiu Vaitkumi, Kauno dramos teatro Meno tarybos protokolas Nr. 5, 1982 03 23, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 253, l. 19. iš Kauno dramos teatro išėjo dailininkė Janina Malinauskaitė. Meno tarybos pasitarimuose buvo juntama įtampa: 9 dešimtmečio pradžioje teatro darbuotojas Romualdas Burkauskas prisipažino:
[P]astatyminė dalis iš tikrųjų yra silpna mūsų vieta. Dabar siuvykloje dirba geri, uolūs žmonės, bet mes juos per daug apkraunam.
O Vaitkus perspėjo, kad, nepaisant to, vyriausioji dailininkė neturėtų „ginčytis su siuvėjais“. Kauno dramos teatro Meno tarybos protokolas Nr. 5, 1982 03 23, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 253, l. 19. Dailininkė buvo įsitikinusi, kad niekas „neturi teisės užsakinėti detales be brėžinių“. Kauno dramos teatro Meno tarybos posėdžio protokolas Nr. 1, 1984 01 07, LLMA, f. 282, ap. 1, b. 268, l. 7. Tačiau visuose teatruose padėtis buvo panaši, ir Malinauskaitė, išbandžiusi Vilniaus akademinio, Šiaulių, Klaipėdos dramos teatrus, apsistojo Kauno muzikiniame teatre.
Tuo pačiu metu vieni dailininkai stengėsi išsaugoti pozicijas, kiti ieškojo savo teatrų, savo žanrų. Jauni dailininkai Giedrė Riškutė ir Algis Kariniauskas rado vietą muzikiniame teatre. Ši sutuoktinių pora neretai būdavo ir kūrybiniai partneriai (Riškutė kurdavo kostiumus).
Muzikinėje scenoje toliau dirbo Henrikas Ciparis, Feliksas Navickas; Panevėžio dramos teatre – Kęstutis Vaičiulis, neretai jį pakeisdavo Galius Kličius; Šiauliuose produktyviai dirbo Rita Keldušytė, Nina Livont; Vilniaus jaunimo teatre nepamainomas buvo Adomas Jacovskis; Valstybiniame akademiniame dramos teatre – Virginija Idzelytė; Klaipėdoje nemažai darbų sukūrė Augis Kepežinskas, Sofija Kanaverskytė, Vitalijus Mazūras; Kaune užsakymais nesiskundė Jonas Arčikauskas, Sergejus Bocullo.
Kai kurie dailininkai tapo režisierių ir teatrų atradimais. Padegimo pakviestas keramikas Arčikauskas gavo teatro krikštą spektaklyje Mūsų miestelis (rež. Gytis Padegimas), kurį iš karto pamėgo žiūrovai ir labai gerai įvertino kritika. Kitos keramikės Jūratės Paulėkaitės pasirodymas su animacine scenografija spektaklyje Makakučio nuotykiai pateisino Vaitkaus viltis ir tapo lemiamu dailininkės kūryboje. Ji, priešingai nei universalus Arčikauskas, į keramiką nebegrįžo. Nekrošius surado bendramintį Jacovskį, Irena Bučienė – Idzelytę, Tamulevičiūtė – Gultiajevą, Padegimas – Bocullo.
Tačiau buvo ir įdomių „pražiūrėjimų“. Antai Tamulevičiūtės ir Jacovskio pirmas susitikimas nieko nežadėjo:
Kažkur prieš n metų darbavosi tuometinėje Konservatorijoje tokia dosnių formų ir plačios sielos koncertmeisterė Betsi. Vieną dieną ji atvedė pas savo draugę Dalią Tamulevičiūtę (kuri tuomet vadovavo Jaunimo teatrui) kuklų ir liūdną žydų vaikiną Adomą, kuris tuomet studijavo Dailioškėj scenografiją. Atseit, pažiūrėk, gal tas vaikis ką nors gali. Tas pirmas darbas, kurį „vaikis“ pasiūlė Tamulevičiūtei, buvo eskizas, vaizduojantis kažkokią ne tai maršką, ne tai odą, ištemptą ant nupaišyto ne tai molberto, ne tai rėmo. Ant tos marškos buvo nupaišytas lyg tai kažkoks namas. Viskas. Ir tai buvo scenografijos eskizas, jeigu neklystu, spektakliui „Medaus skonis“. Tamulevičiūtė pavartė tą eskizą ir tarė: „Nieko čia nėra.“ „Adomas Jacovskis – liūdnas berniukas paukščio veidu“, 7 meno dienos, 2008 12 29.
Plačiau skaitykite: Neišnaudoti teatro dailininkų sumanymai.
|
Komentarai
Rašyti komentarą