Kaip ir anksčiau, Lietuvos operos ir baleto teatras savo veiklą vykdė pagal iš anksto parengtus repertuarinius planus. Cirkuliavo ir rekomenduojamų atlikti kūrinių sąrašas. Į jį buvo įrašyta šešiolika Sovietų Sąjungos respublikų kompozitorių sukurtų baletų. Tarp šiame sąraše buvusių baletų – įvairaus siužeto spektakliai, susiję tiek su įvairių SSRS tautų liaudies legendomis, tiek su klasikinės (Valerijaus Kiktos Dubrovskis pagal Aleksandro Puškino apysaką) ar sovietinės (Aleksandro Soinikovo Baltas garlaivis pagal Čingizo Aitmatovo apysaką) literatūros kūrinių inscenizacijomis, sovietinės praeities temomis (Vitalijaus Kireikos baletas Saulės akmuo apie šachtininkų Žurbinų dinastiją ir, kaip rašoma sąraše, „apie didvyrišką darbo šlovę Donecko krašte“, Jevgenijaus Stankovičiaus baletas Kibirkštys istorine-revoliucine tema ir kt.). Tačiau Lietuvoje nė vienas (išskyrus Antano Rekašiaus Amžinai gyvus) nebuvo pastatytas.

 

8 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmetyje Lietuvos baletui didžiausią įtaką padarė choreografas Vytautas Brazdylis Vytautas BrazdylisVytautas Brazdylis gimė baleto artisto Vytauto Brazdylio šeimoje, nuo 1960 m. mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriuje (pedagogas – Pranas Peluritis), trejus metus (iki 1966 m.) tobulinosi Maskvos choreografijos mokykloje, iki 1973 m. šoko Lietuvos operos ir baleto teatre. 1973–1978 m. studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijos Choreografijos skyriuje, mokėsi garsaus XX a. antrosios pusės klasikinės choreografijos žinovo profesoriaus Piotro Gusevo klasėje, jo pedagogas buvo ir choreografas Igoris Belskis.  (g. 1947), nuo 1980 m. – baleto trupės vyriausiasis baletmeisteris. Pirmasis jo kaip choreografo darbas – Ludwigo Minkaus Don Kichotas (1978). Nors spektaklio choreografija buvo sukurta remiantis XX a. pradžios rusų choreografo Aleksandro Gorskio redakcija, Brazdylis siekė išlyginti dramaturginius senojo baleto netolygumus, traktuoti spektaklį kaip choreografinę vertybę, todėl ir paskutinio veiksmo pas de huit statė pagal Valstybės teatre Kaune buvusią baletmeisterės Aleksandros Fiodorovos Don Kichoto redakciją. Kurdamas šį klasikinio repertuaro baletą choreografas vengė buitiškumo ir natūralizmo. Įdomus sprendimas buvo prologe pasirodanti vizija – Don Kichoto vaizduotėje jam beskaitant iškylantis riterių romano epizodas: antrame scenos plane, už tiulio uždangos, ant pakylėtos plokštumos, vykstanti stilizuota menamos širdies damos pagrobimo scena. Scenografo Henriko Cipario pasiūlytas scenografinis Don Kichoto sprendimas pasižymėjo stilizuotomis grafiškomis formomis, ispanų-maurų architektūros motyvais, o kovos su vėjo malūnais scena sukomponuota pasitelkus apšvietimo efektus – projekcijomis sukurta tai priartėjančių, tai nutolstančių malūnų siluetų iliuzija.

 

1978 m. gruodį įvyko dar vieno Brazdylio spektaklio – Juozo Gruodžio baleto Jūratė ir Kastytis – premjera. Dėl laiko stokos spektaklis nebuvo vientisas, neilgai teišsilaikė repertuare, tačiau jame išryškėjo Brazdylio choreografijai būdingas saikingumas ir lyrizmas, choreografijos muzikalumo, simfoniškumo siekis.

 

Didžiausio populiarumo sulaukė 1979 m. Brazdylio sukurtas baletas Baltaragio malūnas, pastatytas pagal 8 dešimtmetyje itin populiarų Viačeslavo Ganelino miuziklą, kurį Arūnas Žebriūnas 1974 m. įamžino muzikiniu filmu Velnio nuotaka. Tai buvo pirmasis šiuolaikinis baleto trupės spektaklis – ir dramaturginės idėjos, ir choreografinės plastikos, ir scenografijos požiūriu. Bene pirmą kartą (neminint ankstesnių baleto trupės gastrolių mažesniuose Lietuvos miestuose) buvo šokama pagal fonogramą. Sudėtingas choreografinis tekstas išryškino Baltaragio, Pinčuko, Jurgos personažus, kuriuos kuriantiems baleto šokėjams choreografas suteikė galimybę atskleisti savo vaidybinius, dramatinius sugebėjimus. Dailininko Vytauto Kalinausko ir choreografo sumanymu pirmą kartą žiūrovams buvo atverti užkulisiai su visomis techninėmis konstrukcijomis, apšvietimo įranga – buvo sukurta „spektaklio spektaklyje“ atmosfera. Nors nesiekta siužetinio nuoseklumo, epizodai organiškai susipynė vienas su kitu, minimalios lengvų konstrukcijų dekoracijos leido greitai keisti paveikslo veiksmo vietą. Minorinis finalas – tik „spektaklio spektaklyje“ pabaiga, nes visas kūrinys užbaigtas muzikiniu požiūriu kontrastingu, ryškiu Léo Delibes’o (Leo Delibo) Kopelijos valsu, kurį šoko visi personažai. Toks postmodernistinis požiūris į baleto dramaturgiją buvo naujas ne tik Lietuvos baleto teatre, bet ir apskritai to laikotarpio Sovietų Sąjungos choreografijos mene. Baltaragio malūno plastika pasižymėjo organiškais judesių deriniais, buvo šokama puspirščiais – tik Marcelės, Baltaragio vizijos, choreografinis piešinys buvo paremtas klasikiniu šokiu, puantų technika.

 

Po Baltaragio malūno Brazdylis atsigręžė į Lietuvos choreografijos istoriją – ėmėsi naujos pirmojo baleto, Delibes’o Kopelijos, redakcijos (premjera – 1980 m.). Komišką baletą, kuris pagal įprastines redakcijas statomas su pantomimos scenomis, choreografas sprendė kaip sudėtingesnę psichologinę dramą: herojus privalo rinktis savo fantaziją arba tikrovę (čia lygiaverčiai du moteriški vaidmenys – paprasta mergina Svanilda ir automatinė lėlė Kopelija). Nors spektaklis baigiasi laimingai, jame juntama niūroka hofmaniška dvasia, kurią pabrėžė ir Cipario sukurta scenografija bei kostiumai.

 

Tačiau toks režisūrinis ir vaizdinis požiūris pasirodė pernelyg rimtas lengvai Delibes’o muzikai, todėl po kelerių metų pasiryžta imtis naujos šio baleto redakcijos – esmingai redaguoto spektaklio premjera įvyko 1983 m. Buvo pakeista solistų ir masinių šokių choreografija, šokiai sukurti simfonizmo pagrindu, tačiau liko ir išradingų pantomimos scenų. Lengvus ir puošnius kostiumus bei spalvingas dekoracijas spektakliui sukūrė estų dailininkas Eldoras Renteris. Naujasis spektaklis buvo patogus rodyti gastrolėse – 1983 m. jis buvo parodytas Kauno, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų žiūrovams, taip pat buvo tariamasi dėl šio baleto pristatymo Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Lenkijoje. 1987 m. Brazdylis buvo pakviestas Kopeliją pastatyti Gdansko operoje ir filharmonijoje – tai buvo pirmasis choreografo darbas užsienyje.

 

9 dešimtmetyje pradėta aktyviau rengti ir šiuolaikinės choreografijos vakarus, rūpintis naujais baletmeisterių kadrais. 1981 m. birželio 30 d. buvo surengtas koncertas Choreografinės akimirkos, kuriame buvo parodytas ir baleto artisto Jurijaus Smorigino Jurijus SmoriginasJurijus Smoriginas 1974 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyrių (pedagogas – Pranas Peluritis), 1987 m. – Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijos Baleto režisūros skyrių. Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre sukūrė Girdvainio (Baltaragio malūnas), Silvijaus (Dviejų ponų tarnas), Mirties (Mergaitė ir mirtis), Medžės (Silfidė) vaidmenis, vėliau įkūrė choreografinių projektų teatrą „Vilniaus baletas“. (g. 1955) sukurtas vieno veiksmo spektaklis Kelias pagal Igorio Stravinskio muziką. Netrukus Lietuvos operos ir baleto teatras oficialiai paprašė skirti Smoriginui vietą mokytis Leningrado valstybinėje konservatorijoje.

 

1987 m. Smoriginas Lietuvos akademiniame operos ir baleto teatre surengė savo kūrybos vakarą, 1988 m. gegužės mėnesį buvo parodyti jo pastatyti vienaveiksmiai baletai Serenada, Fedra, Albos namai, Requiem. O 1989 m. pradžioje įvyko Osvaldo Balakausko dviejų veiksmų baleto Makbetas premjera – tai buvo diplominis Smorigino kaip choreografo darbas. Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro) dramos siužetas buvo išskleistas apibendrintais pavidalais, derinant abstrakčią plastinę kalbą ir kartais iliustratyvias personažų vidinę būseną perteikiančias plastines priemones, panaudojant dailininko Adomo Jacovskio sukurtus sceninius įvaizdžius.

 

1989 m. buvo parodytas dar vienas Smorigino darbas – Broniaus Kutavičiaus baletas Paskutinės pagonių apeigos Paskutinės pagonių apeigosSmoriginas abstrakčius, filosofinius siužetinės spektaklio trajektorijos motyvus mėgino sukonkretinti, nutiesdamas menamą punktyrą nuo belaikės pagonybės (Mergelės vaidilutės įvaizdis) per XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikus (į spektaklį įtraukti istoriniai personažai – Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Elžbieta Habsburgaitė, Barbora Radvilaitė) į nūdieną (trys „girls“). Visas sąmoningai dekonstruoto siužeto temas jungė Frako (lemties) personažas, antroje spektaklio dalyje įgaunantis Bonos Sforcos pavidalą., bet šis spektaklis sulaukė gana skeptiškos muzikologų reakcijos – pirmiausia dėl mėginimo per painų siužetą „pavaizduoti“ Kutavičiaus muziką, nors choreografijoje buvo siekiama neoklasikinio baleto leksiką papildyti modernaus šokio elementais.

 

Du spektaklius Vilniuje sukūrė vengrų choreografas Antalas Fodoras (g. 1941). 1989 m. jis pastatė dviejų dalių baletą A próba pagal Johanno Sebastiano Bacho ir Gaboro Presserio muziką (scenoje skambėjo įrašas), mėgindamas sukurti apibendrintą „teatro teatre“ situaciją, vaizduojančią sceninio veikalo apie Jėzų Kristų repeticiją, o jos fone – išdavystės dramą. Spektaklio choreografija buvo stilistiškai marga – naudoti klasikinės šokio leksikos elementai, moderni plastika. Gana eklektiškas buvo ir scenovaizdis: scenoje matyti atidengta galinė siena, jos fone buvo keičiami sąlygiški, miuziklo estetiką ryškinantys dekoracijų elementai, kai kurie – net iliuminuoti. Spektaklyje pirmą kartą Lietuvos baleto teatre veikė bibliniai personažai – Jėzus, Marija Magdalietė, Judas.

 

Stilistiškai ir vaizdiniu požiūriu margas buvo ir kitas Fodoro spektaklis – Katarsis, pastatytas pagal Andreaso Pflügerio (Pfliugerio) muziką. Spektaklyje veikė Adomas ir Ieva, taip pat Šiva ir Kumara, kurių choreografija buvo kuriama remiantis senovinių Indijos skulptūrų siluetais. Kaip ir balete A próba, čia buvo apstu sceninių efektų – šviesos, dūmų, paryškinančių fragmentišką, postmodernistinei estetikai artimą baleto stilistiką.

 

1982 m. Vilniuje gastroliavo Leningrado baleto ansamblis, 1983 m. miniatiūrų vakarą surengė teatro „Estonia“ artistai, 1984 m. Vilniuje viešėjo teatro „Vanemuine“ baleto trupė iš Tartu, Maskvos klasikinio baleto trupė, šveicarų baletas, vadovaujamas Oscaro Araizo (Oskaro Araiso), 1985 m. – Leningrado akademinio S. Kirovo teatro solistai Irina Kolpakova, Galina Mezenceva, Natalija Bolšakova, Vadimas Guliajevas, Jelena Jevtejeva ir Sergejus Berežnojus (greta klasikinių duetų parodyti ir šiuolaikinės choreografijos epizodai – Maurice’o Béjart’o (Moriso Bežaro) duetas Bahti, Roland’o Petit (Rolano Pti) baleto Dievo Motinos katedra fragmentas).

 

Ypač didelio atgarsio sulaukė 1987 m. Lietuvoje vykusios choreografo Béjart’o baleto trupės gastrolės. Į Vilnių „XX amžiaus baletas“ atvyko iš Leningrado. Pristatyta programa Meilė ir mirtis (Bolero, Mefisto valsas, kitų baletų fragmentai), taip pat parodyti baletai Fėjos pabučiavimas ir Malro, arba Dievų metamorfozės. Trupės solistą Jorgę Donną (Chorchę Doną), atlikusį pagrindinę partiją Bolero, kaip rašyta Komjaunimo tiesoje, „gerbėjos tiesiog apipylė vasaros gėlėmis“. Vilniaus sporto rūmų scenoje tarp trijų dešimčių šokėjų, Bolero spektaklyje talkinusių Donnui, buvo ir šeši lietuvių baleto artistai.

 

1987 m. pabaigoje Vilniuje lankėsi Josepho Russillo (Žozė Rusijo) trupė, 1988 m. – Varšuvos didysis teatras (tarp baleto programos pozicijų ir Bits and Pieces; choreografija – Hanso van Maneno, ir Béjart’o Don Žuano variacijos), 1989 m. – trupė „Les Ballets de Monte-Carlo“, kurios repertuare buvo lig tol Lietuvoje nerodyti XX a. pirmosios pusės moderniosios choreografijos kūriniai: Sergejaus Prokofjevo baletas Sūnus palaidūnas (choreografas – George’as Balanchine’as (Džordžas Balančinas)), Paryžiaus linksmybės pagal Jacques’o Offenbacho (Žako Ofenbacho) muziką (choreografas – Leonidas Miasinas), taip pat XX a. antrosios pusės choreografijos darbai: Anthony Tudoro (Antonio Tiudoro) sukurtas abstraktus neoklasikinis baletas Vysta lapai pagal Antoníno Dvořáko (Antonyno Dvoržako) muziką ir Denniso Wayne’o (Deniso Veino) Kitas šokis pagal Camille’io Saint-Saënso (Kamilio Sen Sanso) muziką. 9 dešimtmetyje Lietuvos baleto spektakliuose dalyvavo nemažai solistų: ir iš kitų sovietinių respublikų (Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos), ir iš užsienio. Viešėjo ir didelę tarptautinę šlovę turintys Rusijos šokėjai – Maja Pliseckaja, Farukas Ruzimatovas, taip pat pasauliniame kontekste žinomi australai Elizabeth Toohey (Elizabeta Tuhi) ir Davidas McAllisteris (Deividas Makalisteris), solistai iš Argentinos Julio Bocca (Chulijus Boka) ir Raquel Rossetti (Rakelė Roseti), amerikietė Lynne Charles (Lin Čarlz).

 

9 dešimtmečio pabaigoje prasidėjusios visuomeninės ir politinės permainos savaip atsispindėjo baleto repertuare: mėginta ieškoti naujų temų, naujos muzikos, naujos choreografinės kalbos (Paskutinės pagonių apeigos), plėsti choreografų ratą nebeapsiribojant statytojais iš Rusijos (A próba, Katarsis), tačiau šios pastangos buvo epizodinės ir esmingos įtakos baleto raidai neturėjo. 

 

 Modernusis šokis vis dar brendo saviveiklinės kultūros erdvėje. Ją suformavo Kaune veikęs mėgėjiškas išraiškos šokio kolektyvas „Sonata“, kuriam ilgus metus vadovavo Kira Daujotaitė. 1979 m. iš „Sonatos“ su 10 bendraminčių pasitraukė šokėja Birutė Letukaitė (g. 1953). Ji ėmė dirbti atskirai Dirbtinio pluošto kombinato kultūros ir sporto rūmuose Kaune. Tai buvo naujo Lietuvos šokio kultūros etapo pradžia. Ši atskilusi šokėjų grupė tapo būsimojo profesionalaus šiuolaikinio šokio kolektyvo „Aura“ branduoliu.