Lietuvos baleto kokybinį atsinaujinimą XX a. 7 dešimtmečiu lėmė naujos artistinės pajėgos: 1959 m. į Vilnių sugrįžo šokėjų, baigusių Leningrado choreografijos mokyklą (dabar – Agrippinos Vaganovos klasikinio baleto akademija), grupė. Tai Leokadija Aškelovičiūtė, Regina Baranauskaitė, Genovaitė Samaitytė, Ramutė Šimėnaitė, Gražina Žvikaitė, Antanas Beliukevičius, Eugenijus Judinas, Raimondas Minderis, Pranas Peluritis ir Vytautas Sinkevičius; po metų šią mokyklą baigė ir Lietuvos operos ir baleto teatre pradėjo dirbti Pranė Sargūnaitė ir Elegijus Bukaitis.
Prie atjaunėjusios baleto trupės prisijungė ir Maskvos choreografijos mokyklą baigę lietuviai Vytautas Kudžma, Sigita Vabalevičiūtė; kitų tautybių šokėjai, baigę kitas SSRS choreografijos mokyklas ir atvykę į Vilnių: Svetlana Masaniova (Baltarusijos SSR choreografijos mokykla), Nina Antonova (Maskvos choreografijos mokykla); Natalija Kairienė, Natalija Topčevskaja (Leningrado choreografijos mokykla). 1974–1976 m. Vilniuje dirbo šios mokyklos absolventas Jurijus Vasiučenko, vėliau išgarsėjęs Didžiajame teatre Maskvoje. Baleto artistų gretas papildė negausios, tačiau vis stiprėjančios M. K. Čiurlionio mokyklos pajėgos – Rūta Krugiškytė, Elena Švedaj, Gražina Sakalauskaitė, Voldemaras Chlebinskas, Jonas Katakinas.
Pirmuosius modernios choreografijos bandymus Lietuvoje galima sieti su rusų choreografu Konstantinu Bojarskiu Konstantinas BojarskisKonstantinas Bojarskis (1915–1974) – rusų baleto artistas ir choreografas.
1935 m. baigė Leningrado choreografijos technikumą, 1941 m. – baletmeisterių kursus (mokėsi pas Fiodorą Lopuchovą). 1935–1941 m. šoko Marijos teatre, kaip baletmeisteris pradėjo dirbti Muzikinės komedijos teatre, 1956–1967 m. buvo Mažojo (dabar – Michailo) teatro baletmeisteris, 1967–1974 m. – trupės „Leningrado ledo baletas“ meno vadovas.
Daugiausiai kūrė originalios choreografijos baletus: „Frančeska da Rimini“, 1959; „Klasikinė simfonija“, Dmitrijaus Šostakovičiaus „Susitikimas“, „Panelė ir chuliganas“, 1962 (šį spektaklį 1971 m., remdamasis Bojarskio choreografija, Lietuvoje pastatė Vytautas Grivickas, padedamas Mažajame teatre šokusio Antano Beliukevičiaus; 1988 m. jį Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė Elegijus Bukaitis) ir kt.
Su Bojarskio kūryba Rusijos baleto mene sustiprėjo eksperimentinės tendencijos, teatre pradėjo dirbti jo kartos kompozitoriai, dailininkai, savo spektakliams jis naudojo originalią literatūrinę medžiagą. (1915–1974), kuris pastatė Antano Rekašiaus (1928–2003) baletą Gęstantis kryžius Gęstantis kryžiusSpektaklio veiksmas vyksta Amerikoje. Akla baltoji mergina Beti myli juodaodį Bobą. Ji „niekada nėra mačiusi nei juodųjų, nei baltųjų. Žmogaus odos spalva jai jokios reikšmės jai neturi [...]. Tačiau šalyje, kur siaučia rasinė neapykanta, juodojo ir baltosios meilė pasmerkta pražūčiai“ (cit. pagal: Gęstantis kryžius: Spektaklio programa, Vilnius: LTSR operos ir baleto teatras, 1966). Beti brolis Velas niekina juodaodį Bobą; kai po operacijos Beti praregi, jos meilė Bobui neužgęsta; kitas brolis Ralfas mėgina jaunuolius užstoti, tačiau Velas su draugais apakina Boną, o gindama mylimąjį žūva ir Beti. (1966). Ekspresyvią, modernistiniais principais sukurtą muziką atitiko lakoniškos Antano Pilipavičiaus (g. 1938) dekoracijos ir choreografinė plastika, nors spektaklio libretas (paties kompozitoriaus parašytas) buvo ideologizuotas ir perteikė tuo metu tvyrojusio šaltojo karo atmosferą.
1935 m. baigė Leningrado choreografijos technikumą, 1941 m. – baletmeisterių kursus (mokėsi pas Fiodorą Lopuchovą). 1935–1941 m. šoko Marijos teatre, kaip baletmeisteris pradėjo dirbti Muzikinės komedijos teatre, 1956–1967 m. buvo Mažojo (dabar – Michailo) teatro baletmeisteris, 1967–1974 m. – trupės „Leningrado ledo baletas“ meno vadovas.
Daugiausiai kūrė originalios choreografijos baletus: „Frančeska da Rimini“, 1959; „Klasikinė simfonija“, Dmitrijaus Šostakovičiaus „Susitikimas“, „Panelė ir chuliganas“, 1962 (šį spektaklį 1971 m., remdamasis Bojarskio choreografija, Lietuvoje pastatė Vytautas Grivickas, padedamas Mažajame teatre šokusio Antano Beliukevičiaus; 1988 m. jį Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė Elegijus Bukaitis) ir kt.
Su Bojarskio kūryba Rusijos baleto mene sustiprėjo eksperimentinės tendencijos, teatre pradėjo dirbti jo kartos kompozitoriai, dailininkai, savo spektakliams jis naudojo originalią literatūrinę medžiagą. (1915–1974), kuris pastatė Antano Rekašiaus (1928–2003) baletą Gęstantis kryžius Gęstantis kryžiusSpektaklio veiksmas vyksta Amerikoje. Akla baltoji mergina Beti myli juodaodį Bobą. Ji „niekada nėra mačiusi nei juodųjų, nei baltųjų. Žmogaus odos spalva jai jokios reikšmės jai neturi [...]. Tačiau šalyje, kur siaučia rasinė neapykanta, juodojo ir baltosios meilė pasmerkta pražūčiai“ (cit. pagal: Gęstantis kryžius: Spektaklio programa, Vilnius: LTSR operos ir baleto teatras, 1966). Beti brolis Velas niekina juodaodį Bobą; kai po operacijos Beti praregi, jos meilė Bobui neužgęsta; kitas brolis Ralfas mėgina jaunuolius užstoti, tačiau Velas su draugais apakina Boną, o gindama mylimąjį žūva ir Beti. (1966). Ekspresyvią, modernistiniais principais sukurtą muziką atitiko lakoniškos Antano Pilipavičiaus (g. 1938) dekoracijos ir choreografinė plastika, nors spektaklio libretas (paties kompozitoriaus parašytas) buvo ideologizuotas ir perteikė tuo metu tvyrojusio šaltojo karo atmosferą.
Lietuvos choreografijos novatoriškos tendencijos XX a. 8 dešimtmečiu tapatinamos su choreografo Elegijaus Bukaičio Elegijus BukaitisElegijus Bukaitis (g. 1941, Kaunas) – Lietuvos baleto artistas, baletmeisteris choreografas.
Mokėsi Meno mokyklos choreografijos skyriuje, 1962 m. baigė Leningrado choreografijos mokyklą, 1962–1971 m. studijavo Leningrado konservatorijos baletmeisterių fakultete. 1964–1971 m. šoko Leningrado Mažajame (dabar – Michailo) operos ir baleto teatre. 1971–1973 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteris, 1973–1978 m. ir 1991–1992 m. – vyriausiasis baletmeisteris, 1978–1986 m. – Estrados ir orkestrų ansamblių susivienijimo choreografas.
Nuo 1984 m. vadovauja LR vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmų Šokio ritmo plastinės improvizacijos studijai. Kūryboje jis rėmėsi modernizuota klasikine leksika, judesiuose ieškojo moderniosios muzikos plastinių ekvivalentų. (g. 1941) veikla. Baigęs Choreografijos mokyklą Leningrade, jis netrukus pradėjo studijuoti choreografiją ir režisūrą, o 1971 m. pagal Rekašiaus muziką pastatė baletą Aistros. AistrosPagrindinis spektaklio veikėjas Ąžuolas blaškosi tarp Giedrės, žmogaus kūdikio, jos šviesių svajonių ir „mokslinio atradimo džiaugsmo“, ir Aistrės – „blogio ir tamsos pasaulyje“ gimusio pasakiško ir klastingo grožio. Paveržusi Ąžuolą, Aistrė triumfuoja, o pajutusi, kad Giedrė turi vis daugiau šalininkų, verčia Ąžuolą nužudyti Giedrę. Tačiau Ąžuolas atsipeikėja ir „žūsta kovoje, nesulaukęs pergalės. Netekusi bendrų, silpsta Aistrė. Giedrės vedami žmonės nugali blogį“ (cit. pagal: Aistros: Spektaklio programa, Vilnius: LTSR operos ir baleto teatras, 1971).
1986 m. Elegijus Bukaitis, remdamasis „Aistrų“ muzika ir idėjomis, pastatė baletą „Aura“. Spektaklyje kiek egzaltuotais moderniosios ir klasikinės choreografijos formų deriniais buvo mąstoma apie žmogų – Jį, atsidūrusį gėrio ir blogio kryžkelėje: gėrį simbolizavo Ji, o blogį – Aura. Scenovaizdžius šiam spektakliui sukūrė Marija Jukniūtė ir Irena Zabarauskaitė. Tai vienas pirmųjų baleto spektaklių, kuriame atsisakyta literatūrinio siužeto, o dramaturginis konfliktas spręstas pasitelkiant veikėjus alegorijas: gėrį simbolizuojančią Giedrę, blogio įsikūnijimą Aistrę ir Ąžuolą – žmogų. Spektaklio kūrėjai ketino naudoti nemažai šviesos ir techninių efektų, dekoracijas turėjo kurti dailininkė Marija Jukniūtė, tačiau pasirodė, kad jos sukurtų eskizų nedidelėje tuometinio Operos ir baleto teatro scenoje nebuvo įmanoma įgyvendinti, todėl premjera įvyko su scenografo Juozo Jankaus dekoracijomis.
Mokėsi Meno mokyklos choreografijos skyriuje, 1962 m. baigė Leningrado choreografijos mokyklą, 1962–1971 m. studijavo Leningrado konservatorijos baletmeisterių fakultete. 1964–1971 m. šoko Leningrado Mažajame (dabar – Michailo) operos ir baleto teatre. 1971–1973 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteris, 1973–1978 m. ir 1991–1992 m. – vyriausiasis baletmeisteris, 1978–1986 m. – Estrados ir orkestrų ansamblių susivienijimo choreografas.
Nuo 1984 m. vadovauja LR vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmų Šokio ritmo plastinės improvizacijos studijai. Kūryboje jis rėmėsi modernizuota klasikine leksika, judesiuose ieškojo moderniosios muzikos plastinių ekvivalentų. (g. 1941) veikla. Baigęs Choreografijos mokyklą Leningrade, jis netrukus pradėjo studijuoti choreografiją ir režisūrą, o 1971 m. pagal Rekašiaus muziką pastatė baletą Aistros. AistrosPagrindinis spektaklio veikėjas Ąžuolas blaškosi tarp Giedrės, žmogaus kūdikio, jos šviesių svajonių ir „mokslinio atradimo džiaugsmo“, ir Aistrės – „blogio ir tamsos pasaulyje“ gimusio pasakiško ir klastingo grožio. Paveržusi Ąžuolą, Aistrė triumfuoja, o pajutusi, kad Giedrė turi vis daugiau šalininkų, verčia Ąžuolą nužudyti Giedrę. Tačiau Ąžuolas atsipeikėja ir „žūsta kovoje, nesulaukęs pergalės. Netekusi bendrų, silpsta Aistrė. Giedrės vedami žmonės nugali blogį“ (cit. pagal: Aistros: Spektaklio programa, Vilnius: LTSR operos ir baleto teatras, 1971).
1986 m. Elegijus Bukaitis, remdamasis „Aistrų“ muzika ir idėjomis, pastatė baletą „Aura“. Spektaklyje kiek egzaltuotais moderniosios ir klasikinės choreografijos formų deriniais buvo mąstoma apie žmogų – Jį, atsidūrusį gėrio ir blogio kryžkelėje: gėrį simbolizavo Ji, o blogį – Aura. Scenovaizdžius šiam spektakliui sukūrė Marija Jukniūtė ir Irena Zabarauskaitė. Tai vienas pirmųjų baleto spektaklių, kuriame atsisakyta literatūrinio siužeto, o dramaturginis konfliktas spręstas pasitelkiant veikėjus alegorijas: gėrį simbolizuojančią Giedrę, blogio įsikūnijimą Aistrę ir Ąžuolą – žmogų. Spektaklio kūrėjai ketino naudoti nemažai šviesos ir techninių efektų, dekoracijas turėjo kurti dailininkė Marija Jukniūtė, tačiau pasirodė, kad jos sukurtų eskizų nedidelėje tuometinio Operos ir baleto teatro scenoje nebuvo įmanoma įgyvendinti, todėl premjera įvyko su scenografo Juozo Jankaus dekoracijomis.
Bukaitis pirmasis iš Lietuvos choreografų sąmoningai pradėjo ieškoti naujų temų, modernios choreografinės išraiškos formų, susijusių su amžininkų – poetų, dailininkų – kūryba. Kai kurie Bukaičio sumanymai liko neįgyvendinti – tarp jų ir 1971 m. pradėtas statyti abstraktus baletas pagal Mikalojaus Konstantino Čiurliono simfoninę poemą Jūra, kuriam sukurta nemažai judesių ir pozų piešinių.
Bukaitis statė ir klasikinius baletus: pirmiausia susidomėjo Piotro Čaikovskio Spragtuku, kurio libretą pats redagavo, suteikdamas jam daugiau paslaptingų, Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno (Hofmano) kūrybai būdingų nuotaikų; pasinaudojęs keliais rusų choreografo Vasilijaus Vainoneno (1901–1964) sukurtais fragmentais, didžiumą spektaklio choreografijos sukūrė pats, klasikinės choreografijos judesius papildė liaudies šokių bei improvizaciniais elementais. Bukaitis redagavo spektaklio libretą: akcentuodamas paslaptingą Hoffmanno pasakos pasaulį, atsisakė iki tol pantomimos priemonėmis kurto Droselmajerio paveikslo ir jį sukūrė kaip šokio partiją. Antrasis veiksmas vyko „mirusiųjų lėlių karalystėje pono Droselmajerio valdžioje“, kur, net ir įveikus blogį, išliko „baisūs prisiminimai“. Spragtukas: Spektaklio programa, Vilnius: LTSR operos ir baleto teatras, 1973. Spektaklio dailininkė Regina Songailaitė dekoracijose naudojo daug sidabro spalvos, įvairų apšvietimą.
Saikingo modernumo siekiai buvo pastebimi ir Bukaičio sumanytame choreografiniame poliptike Apmąstymai šokyje (1972), kuris pastatytas kartu su gruzinų kilmės choreografu Georgijumi Aleksidze (1941–2008), – tai buvo abstrakčios choreografijos kūriniai, juose remtasi simfonizmo principu. Spektaklyje pagal Sergejaus Prokofjevo, Wolfgango Amadeus Mozarto (Volfgango Amadėjaus Mocarto), Frédérico Chopino (Frederiko Šopeno) bei Ludwigo (Liudviko) Minkaus muziką choreografinės idėjos buvo perteikiamos neoklasikinio šokio judesiais.
Komentarai
Rašyti komentarą