Leonardas Gutauskas (g. 1938) – poetas, dailininkas, pirmą eilėraščių knygą Ištrūko mano žirgai išleidęs 1961 m. Antrasis rinkinys Vartai po diemedžiu pasirodė po geros pertraukos – 1976 m. Bet ir šį rinkinį cenzūra buvo gerokai „pataisius“, ypač stengtasi neutralizuoti biblinius motyvus, krikščioniškos pasaulėjautos ženklus. Rima Malickaitė, „Eilių ‘saugumas’: Leonardo Gutausko ‘Vartų po diemedžiu’ leidimo istorija“, Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 8, p. 302–307.
Rašytojo vizitinė kortelė – romanas Vilko dantų karoliai (pirma dalis 1990, kitos – 1994, 1997). Gutauskas taip pat turi suplanavęs septynių knygų ciklą, kai kuriuos fragmentus iš jų yra publikavęs. Savo užmoju, rašymo maniera ir atminties tematizavimu šis kūrybinis sumanymas lyginamas su Marcelio Prousto (Marselio Prusto) romanų ciklu Prarasto laiko beieškant. Rašymo būdą – laisvą sekimą atminties asociacijomis, detalėmis – apibūdina pagrindinis romano pasakotojas – Šimo Tadas:
Argi Tadas kaltas, kad pati atmintis kaip tik dabar pakišo jam šį paveikslą? Juk tau turėtų būti aiškus Tado rašymo principas: fiksuoti visus Atminties signalus, ir fiksuoti juos tokia tvarka, kokia Ji juos siunčia. Leonardas Gutauskas, Vilko dantų karoliai, I tomas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 86.
Romano kalbos ritmas savotiškai atspindėjo Sąjūdžio metais prasiveržusio viešumo būdą – kalba tiesiog sruvo, plūdo į visas puses, pasakotojo atmintis šokinėjo pirmyn atgal, kai kurie teksto fragmentai rašyti be skyrybos ženklų tarsi išpažintis, malda. Albertas Zalatorius šį kūrinį lygina su poema:
Gutausko romanas – lyg kokia pakili poema, „išgiedota“ vienu atsikvėpimu. Tokiu giliu, kad autoriui nebaisu daryti nei ekskursus, nei šuolius, nei užbėgti į priekį, nei grįžti atgal. Nebaisu, nes atsikvėpimo užteks ilgam: atminties ir patirties šuliniai neišsenkami. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 326.
Pakylėtas poetiškumas šiame kūrinyje puikiai derėjo su grotesku, šiurpu, sąžinės sąskaitomis.
Romanas neturi siužeto, paremto intriga. Tai asmens brendimo ir tautos istorija. Metai, kuriais pasirodė pirmasis tomas, buvo prisiminimo, atminties laikas, kai nebuvo nieko svarbiau, negu iš naujo perpasakoti savo ir savo tautos istoriją.
Romano temas, susipynusias į Kauno Žaliakalnyje augusio Šimo Tado ir kitų romanų personažų likimus, Zalatorius taip apibūdina:
Antrasis pasaulinis karas ir antroji Lietuvos okupacija, trėmimai į Sibirą, tragiškas partizanų likimas, moralinė kaimo ir miesto degradacija, baimės sindromas, protestuojanti paauglystė, savarankiškumo siekimas, graužiantis kaltės jausmas, savo vietos ieškojimas, meno prigimties ir paskirties tema ir t. t. Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 326.
Bendros temos konkrečiomis detalėmis pinasi, kartojasi, varijuojamos kaip polifoniškame muzikos kūrinyje.
Tadas nusprendė: jeigu rašysiu kokią didelę knygą, tai tik tokią, kurios nebūtų galima per vieną naktį perskaityti, jeigu rašysiu, tai tik tokią, kurią galima bet kurioj vietoj atsiversti ir bet kurioj vietoj užversti. Žodžiu, nutarė rašyti ne perskaitomą knygą, bet skaitomą: skaito skaitytojas ir jaučia, kad niekaip vienu prisėdimu neperskaitys, kad trenkia, o po kurio laiko ir vėl mėgina – jau kitoje vietoje. Leonardas Gutauskas, Vilko dantų karoliai, II tomas, Vilnius: Vaga, 1994, p. 113–114.
Ne visus kritikus įtikino toks rašytojo elgesys su kalba. Vygantas Šiukščius priminė spontaniškos prigimties autorius, kurie, nepaisant visko, taisydavo, perrašinėdavo savo tekstus.
Vilko dantų karoliams ir jų autoriui verkiant reikia tokio redaktoriaus kaip Maksvelas Perkinsas. Knygą būtina trumpinti. Atmetus tuščią kalbėjimą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, sustiprėtų romano įtaiga, išsiplėstų skaitytojų ratas. Vygantas Šiukščius, Likę tekstai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 202.
Labiausiai pasakojimą struktūruojanti figūra – pagrindinis pasakotojas Šimo Tadas – „tepliorius, smulkiomis raidikėmis rašantis raštininkėlis, tulžys žuvininkėlis“ Leonardas Gutauskas, Vilko dantų karoliai, II tomas, Vilnius: Vaga, 1994, p. 157. – autoriaus alter ego. Tad menininko problema romane – dominuojanti. Romanas gina romantinio tipo menininką, intuityviai ar net instinktyviai per meną siekiantį aukščiausio pažinimo, o racionalūs meno vertintojai atsiduria kritikos centre:
[K]ą tas kritikas išmano apie ankstyvą ar senyvą kūrybą?! jam – ankstyva, o tau – amžina! jam – 1965 metų vasara Veprių dvare, o tau – neužmirštama amžinybė, laikai, kada dangus-rasa-žemė-tepliorius buvo į vieną suaugę, neatskiriamai. Leonardas Gutauskas, Vilko dantų karoliai, II tomas, Vilnius: Vaga, 1994, p. 165.
Bet koks kritinis, teorinis diskursas pasakotojui – neautentiškas, sumeluotas, paviršutiniškas, neišgyventas. Net savo paties tekstą, pavadintą „Kultūrinė atmintis“, Tadas ramiai, su šypsena sudegina. Meno komentarai, aiškinimai čia yra menkaverčiai kaip tos degančios „protingos mintys“. Menas turįs būti iškalbingas be jokių komentarų, kurie tik susiaurina, suprimityvina, iškraipo meną, – tokia pagrindinė Tado logika.
Komentarai
Rašyti komentarą