1990 m. pasibaigė „geto teatro epocha“. Valdas Vasiliauskas, „Sudie Geto teatrui“, Literatūra ir menas, 1990-03-24, p. 6. Teatras neteko pagrindinio inspiracijos šaltinio, konflikto su valdžia, būtinybės, o kartu prarado ypatingą komunikavimo formą – slapto suokalbio su visuomene pobūdį. Kaip rašo 1989 m. inicijuotus pokyčius Rytų ir Vidurio Europos scenoje tyrinėjęs prancūzų teatro teoretikas Georges'as (Žoržas) Banu, teatras „pasijuto vienišas, o tai skatino savianalizę bei kūrybos laisvę“. Georges Banu, „Laisvės patirtis“, Kultūros barai, 2001, Nr. 12, p. 59.
Prasidėjo pakilūs, o neretai ir gana skausmingi bandymai persitvarkyti, persiorientuoti. Sujudėjo senieji valstybiniai teatrai: 1989 m. Jaunimo teatro vadove, savanoriškai pasitraukus Daliai Tamulevičiūtei, tapusi teatro kritikė Rūta Vanagaitė 1990 m. rudenį keliems mėnesiams sustabdė repertuarinių spektaklių tvarkaraštį ir paskelbė „100 dienų moratoriumą“; 1990 m. Akademiniam dramos teatrui, į pensiją išėjus Henrikui Vancevičiui, vadovauti ėmęs Jonas Vaitkus atleido didžiąją dalį senesniųjų aktorių ir pasikvietė buvusius mokinius, tačiau 1994 m. jis tapo režisieriumi be savo teatro; 1990 m. į Kauno dramos teatrą iš JAV džiugiai sugrįžo reformistinio polėkio kupinas Jonas Jurašas, bet jau 1993 m. jis turėjo kapituliuoti.
Azartiškai būrėsi nauji kolektyvai: režisierius ir aktorius Benas Šarka 1988 m. Klaipėdoje subūrė avangardinį „Gliukų teatrą“; 1986 m. Valstybinę konservatoriją baigusių aktorių kursas 1989 m. susivienijo į „Keistuolių teatrą“; Rimas Tuminas su savo trupe 1990 m. pradėjo Mažojo teatro istoriją; Valentinas Masalskis 1993 m. Kaune įsteigė teatro studiją „Menas į šoną“ (1995–1999 m. – „Menų sambūris“) ir statė sovietmečiu nutylėtą Peterio Handke's (Handkės), Samuelio Becketto (Beketo), Eugène'o Ionesco (Eženo Jonesko) dramaturgiją; Eimuntas Nekrošius 1993 m. išėjo iš Jaunimo teatro ir prisiglaudė po tarptautinio Lietuvos teatro festivalio „LIFE“ stogu, o 1998 m. įkūrė savo teatrą-studiją „Meno fortas“, ir kt. Intensyviai plėtojosi tarptautiniai ryšiai: prasidėjo įvairios kelionės, gastrolės, stažuotės ir pan. 1993 m. Vilniuje startavo pirmasis tarptautinis Lietuvos teatro festivalis „LIFE“.
Šiame sumaištingame „geto teatro“ persitvarkymo-„laisvės teatro“ kūrimosi laike tebedominavo įtakingasis 9 dešimtmečio režisierių tercetas – Nekrošius, Vaitkus ir Tuminas. Kita vertus, jų „vienvaldystė“ nebebuvo tokia akivaizdi kaip anksčiau. Svarbiausių scenos įvykių erdvėje ėmė vis pastebimiau rodytis jaunieji: 1989 m. Jaunimo teatre Knuto Hamsuno romano motyvais pastatytą Badą parodė Cezaris Graužinis (paskui režisavo įvairiuose teatruose, 1996 m. įkūrė trupę „Lietuviško teatro Naujosios kartos bendrija“); 1989 m. politinėmis „Šėpos“ teatro satyromis originaliai prisistatė Gintaras Varnas (po 1992 m. dirbo kaip laisvai samdomas režisierius); 1990 m. „100 dienų moratoriume“ Daniilo (Danijilo) Charmso apsakymų pagrindu sukurtu Ten būti čia debiutavo Lietuvos muzikos akademijos teatro režisūros studijų antrakursis Oskaras Koršunovas (kurso vadovas Jonas Vaitkus), netrukus visuotinai pripažintas naujosios kartos lyderiu (1990–1998 m. režisavo Akademiniame dramos teatre, 1999 m. įsteigė savo vardo teatrą).
Taigi jau 10 dešimtmečio pradžioje atsikūrė ir pradėjo veikti 9 dešimtmečiu, atrodė, įstrigęs natūralios kartų kaitos dėsnis.
Plačiau skaitykite: Eimuntas Nekrošius: iš Šiluvos – į Pasaulį.
|
Komentarai
Rašyti komentarą