10 dešimtmečiu susiformavo vienas įdomiausių daugialypės teatro realybės reiškinių – aplinkos teatras, vadinamasis environmento menas (angl. environment – „aplinka“). Vaidinimais alternatyviose vietose (jei tradicine laikysime teatro sceną) siekta stipresnio poveikio žiūrovui, kurtos sąsajos su vietos, kurioje vyksta spektaklis, kontekstu.
Veiksmas patalpoje apmiršta, bufonada – kūnų pokštai, įmanomi tik atviroje pasaulio erdvėje – pakeičiama sėdinčių ir kalbančių žmonių sąmoju. Georgij Gračiov, „Erdvės teatras ir patalpos teatras“, Šiaurės Atėnai, 1999 11 06, p. 7.
Taip teigė Georgijus Gračiovas, uždarajam, patalpos teatrui priešindamas erdvės teatrą – antikinį ir Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro) laikų, kai aktoriai ne sėdėjo, bet stovėjo ir vaikščiojo. Tokios erdvės Lietuvoje pirmoji pasigedo teatro dailininkė Vega Vaičiūnaitė.
Dailininkė linko prie mobilios formos, fragmentiškų veiksmų ir įvykių kaitos, kuri neįmanoma apribotoje vietoje. 1995 m. ji subūrė trupę „Miraklis“, kurios vaidinimus režisavo ir kūrė scenografiją. Dailininkė, besidominti apleistų Vilniaus vietų istorija, su savo trupe siekė jas prikelti naujam gyvenimui, įsivelti į sceninį dialogą su erdve, ją transformuoti, taip pritardama Wilesui Davidui (Vailsui Deividui):
[V]aidinimas kaip tekstas gali būti atliktas erdvėje: vaidinimas kaip įvykis priklauso erdvei, jis verčia vaidinti erdvę taip pat kaip aktorius. Wiles David, A Short History of Western Performance Space, Cambridge: Cambridge University Press, 2003, p. 1.
Jos pastatymuose vaidino ir lėlės, ir žmonės, aprengti kostiumais, taip pat šešėliai, šviesos, liepsnos, nutvieksdavusios ir išryškindavusios įvairias Vilniaus vietas. Vaidinimas Pro memoria Šv. Stepono-7 (1995) vyko apleisto stoties rajono namo griuvėsiuose, Keturi bibliniai šokiai (1997) tilpo seno medinio Bernardinų bažnyčios altoriuje. Į paveikslo rėmą įmontuotame ekrane buvo kuriamas vaizdas iš šešėlinių lėlių ir žmonių siluetų, o pabaigoje nuo pastolių įsiplieskė fejerverkų ugnis.
Shakespeare’o Audrą (1997) Vaičiūnaitė pastatė ant Vilnelės upės, kuri simbolizavo renesansinėje dramoje šėlstančią jūrą. Didžiulės senoviškos nešiojamos lėlės Vaičiūnaitės spektakliuose atgijo naujame kontekste – urbanistinėje miesto aplinkoje. Būdama spektaklių dailininkė ir režisierė, ji jungė skirtingas stichijas: ugnį, vandenį ir žemę, atgaivino teatro ritualinę prigimtį, parateatrinius reiškinius, atskleidė artimo atlikėjų ir žiūrovų ryšio būtinybę bei teatro dailininkui būtinus naujus įkvėpimo šaltinius.
Gal tokių šaltinių būtų suradę ir kiti režisuoti pradėję scenografai. Dailininkas Auris Radzevičius savo scenografijoje taikė provokuojančias, popartui PopartasPopartas – XX a. 6 dešimtmetyje JAV gimęs menas, populiarumo siekęs reklamos, grafinio ir gaminių dizaino priemonėmis. artimas dirbtines formas: paukščių iškamšas (Lensas ir Lena, 1998), butaforines skulptūras (Opera už tris skatikus, 1996). 1997 m. jis pastatė spektaklį Pasimatymai be mergų Kauno mažajame teatre, po poros metų dalyvavo Aplinkos teatro festivalyje Kaune, kuriame pristatė performansą-spektaklį Pilietinių teisių apribojimai (1999), tačiau vėliau prie režisūros nebegrįžo. Dailininkas Vitalijus Mazūras, 8 dešimtmetyje pradėjęs savo autorinio lėlių teatro istoriją, XX a. pabaigoje kūrė ne tik scenografiją dramos spektakliams, bet ėmėsi ir režisūros. Tačiau tolimesni ieškojimai aplinkos teatro srityje buvo inicijuoti dailininkų kartu su režisieriais.
Domėjimąsi netradicinėmis erdvėmis lėmė režisierių siekis kuo glaudžiau komunikuoti su žiūrovu. Vakarų Europoje tuo metu buvo itin populiarus vadinamasis black box (liet. „juoda dėžė“) teatro modelis, reiškiantis neutralią ir lanksčią, įvairiausioms transformacijoms pasiduodančią pastato erdvę. Laisvinantis iš scenos priklausomybės, alternatyvia erdve tapo bažnyčia. Religijų ir mitų tyrinėtojas Mircea Eliade (Mirča Eliadė) yra rašęs:
[T]ikinčiajam bažnyčia šiuolaikiniame mieste priklauso kitokiai erdvei, negu gatvė, kurioje jis stovi, ši erdvė yra kosmosas, įmanomas gyventi, tai tvarkos ir kūrybos erdvė, tuo tarpu nešventos erdvės – chaoso pasaulis. Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, Vilnius: Mintis, 1997, p. 18.
Lietuvių menininkai ne visada laikėsi tokios nuostatos. Netradicinėmis erdvėmis susidomėję režisieriai į apleistas bažnyčias žvelgė ne su nostalgija, o matydami jose agresyvaus žemiško pasaulio pėdsakus.
Gintaro Varno ir scenografės Jūratės Paulėkaitės sukurta Henriko Ibseno Heda Gabler (1998), režisuoti pradėjusio aktoriaus Valentino Masalskio ir dailininko Jono Arčikausko ...su Goethe’s Faustu... (1999) atrado vietą Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje, kuri spektakliuose labiau priminė chaotišką žemiško gyvenimo erdvę. Kūrėjai apmąstė santykį tarp fiktyvios pjesės tikrovės ir realios aktorių, žiūrovų erdvės. Paulėkaitė įkurdino metalines, gimnastikos salę primenančias konstrukcijas, ant kurių karstėsi Heda. Arčikauskas įkalino personažus metaliniame narve, kuriame vyko priešingų jėgų susidūrimai. Laipiojimas konstrukcija, uždaras kovos laukas – metaforinis pasipriešinimas patogiai, tingiai būčiai – buvo iš tiesų rizikingas.
Vilniaus universiteto observatorijoje pastatyto spektaklio pagal Pedro Calderono (Kalderono) dramą Didysis pasaulio teatras (kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, rež. Varnas, 1997) prabangiai išsipuošę istoriniai personažai ir kasdieniški šiuolaikiniai žiūrovai patyrė aktyvią socialinę sąveiką, kai visiems kartu teko lipti siaurais spiraliniais observatorijos laiptais. Specifinėse vietose statomi spektakliai tapo neatskiriami nuo unikalios erdvės bei itin glaudaus žiūrovų ir atlikėjų ryšio.
Prisimindami Tadeuszo (Tadeušo) Kantoro spektaklius teatro rūbinėje, Lietuvos teatro menininkai rinkosi vaidinti ne tik teatro fojė, bet ir kitokio išplanavimo teatro erdvėse. Nemažai vienos dalies spektaklių įsikūrė Kauno dramos teatro Parketinėje salėje, kurią įsisavino dailininkai Arvydas Norvaišas (Evviva arba kambarys ir juokdarys, rež. Vesta Grabštaitė, 1999), Birutė Ukrinaitė (Williamo Butlerio Yeatso (Viljamo Batlerio Jeitso) Žodžiai lango stikle, rež. Gytis Padegimas, 1999).
Buvo įdarbinta ir siaura, pailga Kauno dramos teatro Ilgoji salė, kurios savybes maksimaliai išnaudojo Adomas Jacovskis Aušrinės Marijos Sluckaitės Smėlio klavyruose (rež. Jonas Jurašas, 1990). Čia žiūrovai sėdėjo spektaklio veiksmo erdvėje, patyrė nepatogumų dėl smėlio ir neprognozuojamo ten vaikščiojusių naminių paukščių elgesio. Šių spektaklių išraiškos priemonės glaudžiai sietos su unikaliu vietos fiziniu, atmosferiniu kontekstu, maišant skirtingų meno disciplinų veikimo taktikas ir gyvai kuriant kolektyvines dvasines patirtis.
Komentarai
Rašyti komentarą