Tuščias biurokratiškumas ir monotoniškas ideologinių mantrų kartojimas išsikvėpė ir, regis, seniai nebeliko, kas jomis tikėtų. 9 dešimtmečio pradžioje literatūra pamažu susigrąžino buvusią laisvės iliuziją. Po išpuolių prieš modernizmą valdžia vis tik nusileido ir pripažino moderniųjų rašytojų teisę egzistuoti. Dar daugiau: apdovanojo moderniuosius autorius, ėmė juos versti į rusų ir kitas kalbas, teikė įvairias premijas, taip pat ir aukščiausias – LTSR Valstybinę premiją pelnė Marcelijus Martinaitis (1984), Sigitas Geda (1985), Judita Vaičiūnaitė (1986) ir juos bene labiausiai palaikęs kritikas Kęstutis Nastopka (1986), Vytautas Kubilius. Modernieji autoriai tapo literatūros kanonu ir pateko į 1982 m. išleistą Lietuvių literatūros istorijos antrąjį tomą. Jono Juškaičio, Vaičiūnaitės, Gedos ir kitų moderniųjų poetų eilėraščių rinkinių tiražas perkopė 10 000 egzempliorių (šiandien didelis poezijos knygos tiražas yra 1 000 egz.).

 

Oficialusis diskursas pakito, „realizmo be krantų“ programa, anksčiau kritikuota, dabar tapo praktiškai įgyvendinta. Anksčiau kritikuoti modernieji rašytojai dabar „tapo“ „socrealistais“, o viską, ką jie kūrė, buvo galima pritempti prie socrealizmo. Taip kritikuotas chaosas Gedos ir Vytauto P. Bložės eilėraščiuose tapo polifonine darna. LSSR rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis 1986 m. kalbėjo, kad atskleisdama žmogaus vidinį pasaulį lyrinė poema vis sėkmingiau vartojo muzikinės kompozicijos principus, neretai ji kurta kaip kelių temų pynė ar balsų kontrapunktas, perėjo į vidinę kalbą, siekė intonacijų įvairumo ir darnos (Bložės Niekas, Girių motina, Groteskai, Gedos Mamutų tėvynė).

 

Jaunieji, debiutuojantys autoriai negalėjo gauti tiek dėmesio, juos vis dar rituališkai pakritikuodavo, bet nuoseklios cenzūros darkymo jie jau nesulaukė. Naujoji rašytojų karta kūrė ir gyveno taip, tarsi politinis pasaulis egzistuotų kažkur kitur ir su jų gyvenimu neturėtų nieko bendra (Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Onė Baliukonytė, Vladas Braziūnas, Nijolė Miliauskaitė, Kęstutis Navakas, Aidas Marčėnas). Galbūt dėl to būtent jaunesnių autorių 9 dešimtmetis vaizduojamas kaip didžiausios stagnacijos ir kontrolės metai.

 

Tiesa, nebuvo sovietinis kultūros laukas toks paprastas ir sklandus, o cenzūros išpuolių ar priepuolių pasitaikydavo netikėčiausiose vietose. Pavyzdžiui, 1986 m. 125-osioms Maironio gimimo metinėms paskyręs ciklą „Maironio mirtis“, Geda turėjo aiškintis CK Kultūros skyriui ir pačiam LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui, kad šiame kūrinyje nėra nieko antisovietiška. Tais pat metais iš bibliotekų dėl autoriaus emigracijos išimtos ir Sauliaus Tomo Kondroto knygos.

 

1985 m. į vadžią atėjus Michailui Gorbačiovui, Sovietų Sąjungoje buvo paskelbta perestroika – demokratijos, atvirumo politika. Suaktyvėjo ekologiniai sąjūdžiai, pamažu pradėti skelbti tremtinių tekstai. Svarbiausias – Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, išspausdintas 1988 m. žurnale Pergalė. Tačiau Lietuvoje šie procesai vėlavo ir tikro atvirumo stigo. 1986 m. Literatūros ir meno redakcija prašė vieno drąsiausių žmonių – Gedos – parašyti straipsnį apie persitvarkymo aktualijas, ir jis dėl atvirumo bei kritiškumo buvo kupiūruotas, o tame pat numeryje publikuotas ir kritikuojamo kolūkio pirmininko atsakymas Gedai.

 

Taigi persitvarkymas ir demokratiniai procesai turėjo vykti, bet jie vis dar turėjo būti kontroliuojami. Kubilius dienoraštyje rašė:

 

 

O viename tų laikų anekdote sakyta: persitvarkymas kaip taiga – viršuje ūžia, o apačioje tamsu ir tylu (перестройка как тайга: в верху шумит, а внизу темно и тихо).

 

Taigi partijos deklaruojami pokyčiai nelabai ką keitė kultūroje. Sąstingis iš 8 dešimtmečio buvo apėmęs ir didesnę dalį 9 dešimtmečio. Oficiozinė literatūra visiškai paskendo rutinoje ir nuobodulyje. Vis dar leidžiami, pavyzdžiui, Valerijos Valsiūnienės ar panašių socialistinio realizmo autorių raštų tomai jau tuo metu atrodė kaip anachronizmas. Tokia padėtis padėjo tvirtintis jauniesiems autoriams, jų kūryba turėjo užpildyti ankstesnes literatūrinio gyvenimo formas. Daugybė šiandien gerai žinomų autorių dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, skirtuose kuriai nors progai ar temai.