Posūkis į modernizmą sovietinėje architektūroje siejamas su Nikitos Chruščiovo valdžios 1955 m. išleistu nutarimu „Dėl nesaikingumų pašalinimo statyboje ir architektūroje“. TSKP Centro Komiteto ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“, Literatūra ir menas, 1955 11 12, p. 1. Po Stalino mirties pasikeitusioje architektūros ir statybos politikoje tai reiškė radikalų posūkį į statybų industrializaciją, standartinių surenkamųjų elementų gamybą, statinių kainos mažinimą ir tipinių projektų kuo platesnį panaudojimą. Ne veltui sakoma, kad jei Stalinas buvo vadinamas architektu (aktyviai kišosi į planavimo ir architektūros estetikos sritį, diktavo, kaip reikia projektuoti), tai Chruščiovas buvo statybininkas (rangovas, palikęs projektavimo ir estetikos klausimus profesionalams, o pats vykdęs statybų programą visos šalies mastu).
Suprantama, kad perorientuoti visą architektūrinio projektavimo ir statybų pramonę per vieną naktį nebuvo įmanoma, todėl pereinamasis laikotarpis užtruko kelerius metus ir pasireiškė įvairiausiais sprendimais, neretai ir kurioziniais. Viena pirmųjų priemonių buvo anksčiau (iki nutarimo) parengtų projektų koregavimas atsisakant „nesaikingumų“, kitaip tariant, statybų metu reikėjo atsisakyti socrealizmui būdingos neoklasicistinės fasadų puošybos ir lipdinių. Lietuvos SSR architektų sąjungoje pradėta kritikuoti projektus, pasižymėjusius „pertekline puošyba“, imtasi ir konkrečių veiksmų, pavyzdžiui, nuimta ažūrinė pseudoistoristinė puošyba nuo 1954 m. pastatyto geležinkeliečių gyvenamojo namo Stalino (dab. Gedimino) prospekte (archit. Vladimiras Afanasjevas), koreguoti projektai.
Vilniaus architektūroje tokią elgseną iliustruoja Respublikinės bibliotekos (dab. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) architektūrinė raida. Stalininiu laikotarpiu Respublikinė biblioteka buvo laikoma bene svarbiausiu sovietinės sostinės kultūros židiniu, todėl 1952–1954 m. architekto Viktoro Anikino parengtas projektas pasižymėjo puošniais socrealizmo architektūros atributais – simetriška frontaline neoklasicistine kompozicija, kolonomis, gausiu lipdybiniu dekoru sovietine tematika (knyga, žvaigždė, pjautuvas ir kūjis) bei komunizmo vadų (Markso, Engelso, Lenino ir Stalino) portretais pagrindiniame fasade. Po 1955 m., pasikeitus architektūros politikai ir užsitęsus statybos darbams (baigti tik 1963 m.), bibliotekos dekoro buvo visiškai atsisakyta, išlaikyta tik principinė struktūra. Pereinamasis laikotarpis iš socrealizmo į modernizmą aiškiai pastebimas bibliotekos viduje – interjeras papuoštas jau modernistinio stiliaus vitražu „Į šviesią ateitį“ (dail. Antanas Garbauskas).
Verta paminėti ir Jaunojo žiūrovo teatro rekonstrukciją Kaune (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras), kurios metu architekto Kazimiero Bučo 1952-aisiais parengtas projektas su socrealizmui būdingais lipdiniais gausiai dekoruotu fasadu buvo gerokai supaprastintas, o 1959 m. užbaigto pastato Laisvės alėjoje fasadas su modernizuotomis skulptūromis santūrumu labiau priminė tarpukario modernizmą nei socrealizmą.
Kita vertus, net ir kritikuojant „perteklinę puošybą“, inertiškai vis dar buvo įgyvendinami ir nepakeisti senesnieji projektai. Pavyzdžiui, nors ir sumažinus lipdybinį dekorą, 1954 m. suprojektuotas, bet tik 1960 m. pastatytas M. K. Čiurlionio mokyklos kompleksas išlaikė didingą, rūmams būdingą kompoziciją.
1958 m. pagal tipinį stalininį projektą pastatyti Naujosios Akmenės kultūros rūmai irgi nedaug tesiskyrė nuo pirminio projekto. Tiesa, neoklasicistinių formų fasadą su korintinėmis kolonomis ir interjerus papuošė jau šiek tiek modernizuoti monumentalaus meno kūriniai tautine ir darbininkiška tematika. Beje, tai pirmasis pokario architektūros objektas, kuriame taip kompleksiškai panaudoti monumentalaus meno kūriniai: vitražai, freskos, sgrafitas. Jų stilistinis sprendimas jau liudija pereinamąjį laikotarpį: kūriniai santūresni, nebeturi socrealizmui būdingo perkrovimo detalėmis. Artimus tautiniam stiliui baldus ir įrangą pagamino Vilniaus „Dailės“ kombinatas. Taigi, nors meno kūriniai modernėjo, socrealizmo laikotarpiu įdiegta „menų sintezė“ architektūroje niekur nesitraukė, tik transformavosi į šiuolaikišką estetiką.
Pereinamajam laikotarpiui priskirtina ir Druskininkų balneoterapijos gydyklos architektūra su modernizuotais monumentalaus meno kūriniais, be išorinės lipdybos. Pagal architeko Vsevolodo Ulitkos projektą 1960 m. Romos antikos architektūros dvasia pastatytoje balneoterapijos gydykloje iš dekoro priemonių buvo įgyvendintos tik aštuoniakampio formos kolonos ir jų ritmiką atkartojantys sienų piliastrai. O pagrindinę įėjimo plokštumą papuošė jau modernesnio stiliaus Boleslovo Klovos akmens mozaikos Nemunas ir Ratnyčėlė (1960), vaizduojančios tautiniais kostiumais vilkinčius jaunuolius. Taigi, nors formos modernėjo, principas „socialistinis savo turiniu ir nacionalinis savo forma“ dar buvo gajus.
Galima sakyti, kad pereinamasis laikotarpis atspindėjo Sovietų Sąjungai būdingą nesugebėjimą staiga perorientuoti architektūrinį mastymą ir pereiti prie politinius sprendimus įkūnijančios industrinės architektūros. Miestų ir miestelių aplinkoje pertvarka iš senosios į naująją architektūrinę tradiciją vyko apie dešimtmetį.
Komentarai
Rašyti komentarą