Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Vaduojantis iš stalinizmo. Pereinamasis etapas (1955–1958)
Marija Drėmaitė
Posūkis į modernizmą
 
Posūkis į modernizmą sovietinėje architektūroje siejamas su Nikitos Chruščiovo valdžios 1955 m. išleistu nutarimu „Dėl nesaikingumų pašalinimo statyboje ir architektūroje“. TSKP Centro Komiteto ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“, Literatūra ir menas, 1955 11 12, p. 1. Po Stalino mirties pasikeitusioje architektūros ir statybos politikoje tai reiškė radikalų posūkį į statybų industrializaciją, standartinių surenkamųjų elementų gamybą, statinių kainos mažinimą ir tipinių projektų kuo platesnį panaudojimą. Ne veltui sakoma, kad jei Stalinas buvo vadinamas architektu (aktyviai kišosi į planavimo ir architektūros estetikos sritį, diktavo, kaip reikia projektuoti), tai Chruščiovas buvo statybininkas (rangovas, palikęs projektavimo ir estetikos klausimus profesionalams, o pats vykdęs statybų programą visos šalies mastu).
 
Suprantama, kad perorientuoti visą architektūrinio projektavimo ir statybų pramonę per vieną naktį nebuvo įmanoma, todėl pereinamasis laikotarpis užtruko kelerius metus ir pasireiškė įvairiausiais sprendimais, neretai ir kurioziniais. Viena pirmųjų priemonių buvo anksčiau (iki nutarimo) parengtų projektų koregavimas atsisakant „nesaikingumų“, kitaip tariant, statybų metu reikėjo atsisakyti socrealizmui būdingos neoklasicistinės fasadų puošybos ir lipdinių. Lietuvos SSR architektų sąjungoje pradėta kritikuoti projektus, pasižymėjusius „pertekline puošyba“, imtasi ir konkrečių veiksmų, pavyzdžiui, nuimta ažūrinė pseudoistoristinė puošyba nuo 1954 m. pastatyto geležinkeliečių gyvenamojo namo Stalino (dab. Gedimino) prospekte (archit. Vladimiras Afanasjevas), koreguoti projektai.  
 
Vilniaus architektūroje tokią elgseną iliustruoja Respublikinės bibliotekos (dab. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) architektūrinė raida. Stalininiu laikotarpiu Respublikinė biblioteka buvo laikoma bene svarbiausiu sovietinės sostinės kultūros židiniu, todėl 1952–1954 m. architekto Viktoro Anikino parengtas projektas pasižymėjo puošniais socrealizmo architektūros atributais – simetriška frontaline neoklasicistine kompozicija, kolonomis, gausiu lipdybiniu dekoru sovietine tematika (knyga, žvaigždė, pjautuvas ir kūjis) bei komunizmo vadų (Markso, Engelso, Lenino ir Stalino) portretais pagrindiniame fasade. Po 1955 m., pasikeitus architektūros politikai ir užsitęsus statybos darbams (baigti tik 1963 m.), bibliotekos dekoro buvo visiškai atsisakyta, išlaikyta tik principinė struktūra. Pereinamasis laikotarpis iš socrealizmo į modernizmą aiškiai pastebimas bibliotekos viduje – interjeras papuoštas jau modernistinio stiliaus vitražu „Į šviesią ateitį“ (dail. Antanas Garbauskas).
 
Verta paminėti ir Jaunojo žiūrovo teatro rekonstrukciją Kaune (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras), kurios metu architekto Kazimiero Bučo 1952-aisiais parengtas projektas su socrealizmui būdingais lipdiniais gausiai dekoruotu fasadu buvo gerokai supaprastintas, o 1959 m. užbaigto pastato Laisvės alėjoje fasadas su modernizuotomis skulptūromis santūrumu labiau priminė tarpukario modernizmą nei socrealizmą.
 
Kita vertus, net ir kritikuojant „perteklinę puošybą“, inertiškai vis dar buvo įgyvendinami ir nepakeisti senesnieji projektai. Pavyzdžiui, nors ir sumažinus lipdybinį dekorą, 1954 m. suprojektuotas, bet tik 1960 m. pastatytas M. K. Čiurlionio mokyklos kompleksas išlaikė didingą, rūmams būdingą kompoziciją.
 
1958 m. pagal tipinį stalininį projektą pastatyti Naujosios Akmenės kultūros rūmai irgi nedaug tesiskyrė nuo pirminio projekto. Tiesa, neoklasicistinių formų fasadą su korintinėmis kolonomis ir interjerus papuošė jau šiek tiek modernizuoti monumentalaus meno kūriniai tautine ir darbininkiška tematika. Beje, tai pirmasis pokario architektūros objektas, kuriame taip kompleksiškai panaudoti monumentalaus meno kūriniai: vitražai, freskos, sgrafitas. Jų stilistinis sprendimas jau liudija pereinamąjį laikotarpį: kūriniai santūresni, nebeturi socrealizmui būdingo perkrovimo detalėmis. Artimus tautiniam stiliui baldus ir įrangą pagamino Vilniaus „Dailės“ kombinatas. Taigi, nors meno kūriniai modernėjo, socrealizmo laikotarpiu įdiegta „menų sintezė“ architektūroje niekur nesitraukė, tik transformavosi į šiuolaikišką estetiką.
 
Pereinamajam laikotarpiui priskirtina ir Druskininkų balneoterapijos gydyklos architektūra su modernizuotais monumentalaus meno kūriniais, be išorinės lipdybos. Pagal architeko Vsevolodo Ulitkos projektą 1960 m. Romos antikos architektūros dvasia pastatytoje balneoterapijos gydykloje iš dekoro priemonių buvo įgyvendintos tik aštuoniakampio formos kolonos ir jų ritmiką atkartojantys sienų piliastrai. O pagrindinę įėjimo plokštumą papuošė jau modernesnio stiliaus Boleslovo Klovos akmens mozaikos Nemunas ir Ratnyčėlė (1960), vaizduojančios tautiniais kostiumais vilkinčius jaunuolius. Taigi, nors formos modernėjo, principas „socialistinis savo turiniu ir nacionalinis savo forma“ dar buvo gajus.
 
Galima sakyti, kad pereinamasis laikotarpis atspindėjo Sovietų Sąjungai būdingą nesugebėjimą staiga perorientuoti architektūrinį mastymą ir pereiti prie politinius sprendimus įkūnijančios industrinės architektūros. Miestų ir miestelių aplinkoje pertvarka iš senosios į naująją architektūrinę tradiciją vyko apie dešimtmetį.
 
 
Tautinio modernizmo link
 
1955 m. surengus SSRS architektų sąjungos suvažiavimą, kuriame buvo viešai patvirtintas naujas architektūros kursas, netrukus suvažiavimo respublikinis analogas įvyko ir Vilniuje. 1955 m. spalio 11–15 d. Vilniuje, Lietuvos SSR architektų sąjungos II suvažiavime, diskutuota apie naująją architektūros kryptį. Čia pirmą kartą viešai prabilo ir naujoji architektų karta – prieš kelerius metus baigę studijas specialistai, pradėję karjerą LSSR projektavimo institutuose. Jiems tai buvo puiki proga viešai kritikuoti stalininę socrealistinę architektūrą (kuri laikyta aiškiu svetimkūniu Lietuvoje, ypač dėl grubių intervencijų miestų ir miestelių centruose). Jaunieji piktinosi svetimomis formomis, o Vytautas Nasvytis pareiškė:
 
[A]rchitektūroje vietines tradicijas ir nacionalinį charakterį geriausiai galėtų išreikšti vietiniai architektai, vietinės architektūrinės mokyklos atstovai. LSSR architektų II suvažiavimo, įvykusio 1955 10 14–16, medžiaga, LLMA, f. 87, ap. 1, b. 442, l. 30.
 
Taigi, jei bendrai Sovietų Sąjungoje architektūros reforma laikoma industrializacijos ir „remodernizacijos“ procesais, tai Lietuvos kontekste ji buvo siejama dar ir su aiškiais nacionalinės architektūros siekiais, kuriuos pirmiausia išreiškė tarpukario moderniosios architektūros mokyklos (stalininiu laikotarpiu pasmerktos ir vadintos formalizmu) reabilitacija ir tęstinumas.
 
Kalbant apie Sovietų Sąjungos remodernizaciją, vis dėlto reikia turėti omenyje, kad 1954 m. paskelbtas „architektūros atlydys“ iš esmės buvo ne architektūrinė, o statybinės industrializacijos reforma, turėjusi visų pirma išspręsti milžinišką butų stygiaus problemą.
 
Stiliaus prasme iš pradžių apie modernizmą nekalbėta. Buvo keliamas reikalavimas kurti šiuolaikiniu (rus. современный) stiliumi, kurio interpretacijai buvo palikta gana daug erdvės. Tiesa, kaip ir socrealizmo dominavimo laikais, nebuvo visiškai aišku, kas yra tas šiuolaikinis stilius. Baltijos respublikų architektams tai buvo tarsi ženklas, kad galima atsigręžti į tarpukario modernizmą, kuris tapo Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunosios kartos architektų įkvėpimo šaltiniu ir starto pozicija, leidusia jiems vėliau įgyti pripažinimą visoje Sovietų Sąjungoje.
 
Lietuvoje pereinamuoju laikotarpiu išryškėjo dvi kryptys, abi siejamos su tarpukario modernizmo palikimu. Nors visa architektūros sistema ir jos valdymas sovietinėje Lietuvoje buvo pakeistas specialistais iš Sovietų Sąjungos – kitaip tariant, sovietizuotas, – architektūros mokymo srityje, ypač Kauno politechnikos institute (KPI), kuriame tebedirbo keli tarpukario architektai, sąsajos ir nostalgija tarpukario Lietuvos modernizmui išliko.
 
Kaune Architektūros katedros vedėjo, prieškario modernisto Adolfo Lukošaičio veikla liudija sistemoje įsitvirtinusią „dvikalbystę“ – viešai architektas bardavo studentus už modernistinius projektus, o privačiai pagirdavo ir parašydavo aukštus įvertinimo balus. Juo labiau matomi ir naudojami aplinkiniai tarpukario modernizmo pastatai savaime tapo įkvėpimo šaltiniu ir formų mokykla jaunajai Kauno architektų kartai.
 
Vaduojantis iš socrealizmo programos ir siekiant sukurti kitokią nei sovietinė architektūrą, svarbiu įkvėpimo šaltiniu tapo savotiškas architektūros „aukso amžius“, t. y. nepriklausomos Lietuvos modernioji architektūra. Tokiu pirmuoju pereinamojo laikotarpio iš stalinizmo į modernizmą objektu, kuriame matyti jaunųjų architektų ieškojimai, galima laikyti Klaipėdos kultūros rūmus. 1959 m. pastatyti pagal architekto Algimanto Mikėno projektą rūmai dar pasižymi stalininiams kampinio plano rūmams būdinga simetriška kompozicija su „bokštu“, tačiau jų estetinė raiška jau modernistinė.
 
Dar vienas objektas, kuriame jaučiamas ryšys su tarpukario modernizmu ir drauge su socrealizmui būdinga didinga ašine ansamblio kompozicija, – Lietuvos žemės ūkio akademijos miestelis, kurio projektas pradėtas rengti 1957 m., o statyba baigta 1963 m. Studentų miestelio planą parengė architektas Jonas Navakas, puslankiu išdėstytus atskirus pastatus (fakultetus), kurių architektūra artimesnė tarpukario Kauno modernizmui, projektavo Liucijus Dringelis ir Kostas Zykus.
 
Kita įkvėpimo kryptis – šiuolaikinė Vakarų architektūra, po truputį pažįstama iš užsienio žurnalų. Neįtikėtinas dalykas, bylojantis apie stalininio laikotarpio informacijos kontrolę, yra architekto Algimanto Mačiulio liudijimas, kad broliai Nasvyčiai pirmą kartą apie žymųjį Le Corbusier išgirdo tik 1952 m. Maskvoje, jau projektuodami Lietuvos paviljono (Sąjunginėje žemės ūkio pasiekimų parodoje) interjerus. Algimantas Mačiulis, Permainingi metai. Architekto užrašai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 66.
 
A. Nasvytis į Maskvą pasikviesdavo savo kolegas Vytautą Edmundą Čekanauską ir Vytautą Brėdikį, kurie, gavę leidimą patekti į Lenino bibliotekos „specfondus“, vakarais kopijuodavo ir į Lietuvą veždavo ištisus tomus medžiagos apie šiuolaikinę Vakarų architektūrą. „Tas irgi turėjo įtakos mūsų mąstymui“, – prisimena Justinas Šeibokas. Interviu su architektu Justinu Šeiboku, užrašė Gabrielė Nemeikaitė, 2010 05 18.
 
Maždaug nuo 1955–1957 m. sovietizuotose Lietuvos projektavimo įstaigose paskirti dirbti jaunosios kartos architektai pradėjo kelti nacionalinei moderniajai architektūrai aktualius identiteto, statybos medžiagų, pastatų ryšio su kraštovaizdžiu klausimus.
 
 
„Atlydžio“ architektūra
 
Atsinaujinimo dvasia arba „atlydys“ kultūriniame, kaip ir politiniame, gyvenime pasijuto tik 1956-aisiais, Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime viešai pasmerkus Stalino kultą ir pradėjus destalinizacijos procesą. Lietuvos SSR architektūriniame gyvenime tuo metu irgi pastebimas ryškesnis posūkis modernizmo link. 
 
Lietuvos architektai pirmą kartą oficialiai buvo pakviesti į užsienio komandiruotę SSRS architektų sąjungos sudėtyje.
 
Pokyčiai prasidėjo ir architektūrinėje Lietuvos valdžioje. Juos galima laikyti architektūrinės valdžios lituanizavimo proceso kulminacija. Jau nuo 6 dešimtmečio antros pusės į LSSR partijos ir valstybines institucijas, išstumdama rusakalbius ir LKP veteranus, įsiliejo nauja lietuvių partinės nomenklatūros karta. Daugiausia tai buvo jauni, baigę aukštuosius mokslus ir savo valia į partiją įstoję žmonės, daug pragmatiškesni už savo kolegas komunistus-revoliucionierius. Naujoji komunistų technokratų karta (inžinieriai, ekonomistai, žemės ūkio specialistai, techniniai darbuotojai) Chruščiovo valdymo metais vis labiau įsigalėjo partiniame aparate ir visoje LSSR administracijoje.
 
1959 m. vis daugiau jaunosios kartos architektų, baigusių Kauno politechnikos arba Vilniaus dailės institutą, paskiriama į miestų ir rajonų vyriausiųjų architektų postus, o projektavimo institutams pradeda vadovauti nauji direktoriai, išstumdami iš Maskvos ir Leningrado pokariu atsiųstus „prižiūrėtojus“.
 
1958 m. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju paskiriamas Kauno universiteto Architektūros fakulteto absolventas Anatolijus Rasteika; 1956 m. KPI absolventas Alfredas Paulauskas paskiriamas Palangos miesto vyr. architektu; 1958 m. ką tik studijas baigę KPI absolventai Jurgis Vanagas ir Stasys Prikockis paskiriami Kuršėnų ir Radviliškio rajonų vyr. architektais; 1959 m. Vilniaus rajono architektu paskiriamas Algimantas Zaviša, ką tik baigęs VDI Architektūros fakultetą; 1959 m. KPI baigę architektai Alfredas Gytis Tiškus – Kretingos rajono vyr. architektu, o Zigmas Daunora (Daunoravičius) – Jurbarko rajono vyr. architektu; Anicetas Vaivada, 1952 m. baigęs KPI, 1958 m. paskiriamas Žemės ūkio projektavimo instituto vyr. architektu, o nuo 1959 m. užima svarbų Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo vyr. architekto postą; Vilniaus dailės instituto absolventas Algirdas Umbrasas 1957 m. paskiriamas naujai įsteigto Eksperimentinio konstravimo biuro (dizaino) direktoriumi.
 
1958 m. Lietuvos architektų sąjungos pirmininką, sovietinį statytinį Joną Kumpį pakeičia Albertas Cibas (iki 1966 m.), dar 1939 m. baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, kuris taip pat palaikė moderniosios architektūros kryptį. Šie paskyrimai, kadrų kaita, suteikė daug optimizmo Lietuvos architektūros kelyje modernizmo link.
 
„Atlydį“ liudija ir unikalaus objekto atsiradimas – 1956 m., po ilgų Klaipėdos katalikų bendruomenės prašymų, buvo duotas leidimas statyti naują bažnyčią ir suteiktas sklypas užmiestyje, Rumpiškės gatvėje. Statyti naujus katalikų maldos namus Klaipėdoje buvo numatyta dar tarpukariu, tačiau tada projekto nespėta įgyvendinti. Bažnyčia buvo statoma pagal architekto Juozo Baltrėno projektą. Numatyta trinavė bažnyčia su 70 metrų aukščio bokštu.
 
Nors projektuota jau paskelbus kovą su „nesaikingumais architektūroje“, tačiau, matyt, dėl sakralinės paskirties pastatui naudota istorizmo ir liaudies meno formų dermė. Statyba  pradėta 1957-aisiais. Iki 1960 m. tikintieji už suaukotas lėšas pastatė 63 m ilgio ir 25 m pločio bažnyčią, talpinusią apie 3 tūkstančius žmonių. Pastatas iš lauko pusės buvo padengtas granitiniu tinku, jo priekį puošė 2,8 m aukščio Marijos Taikos Karalienės statula. Maldos namų altoriai buvo pagaminti iš marmuro plokščių, didžiajame altoriuje – Marijos Taikos Karalienės freska, kurią sukūrė žymus to meto dailininkas Antanas Kmieliauskas. Šoniniuose altoriuose pastatytos Šv. Jėzaus Širdies ir Šv. Juozapo darbininko statulos.
 
Tačiau artėjant darbų pabaigai antireliginė politika Sovietų Sąjungoje vėl sugriežtėjo, prasidėjo trukdymai ir šis išskirtinės reikšmės objektas iš Katalikų Bažnyčios buvo nusavintas. Po rekonstrukcijos (nugriautas bokštas, pakeistas fasadas, teminiai vitražai pakeisti skaidriu stiklu, įrengtos papildomos patalpos), bažnyčios pastatas pritaikytas filharmonijos reikmėms. Tikintiesiems objektas grąžintas 1988-aisiais.
 
Atlydžio laikotarpiu jaučiamas pagyvėjimas ir architektūros paveldo restauravimo srityje: Antanas Pilypaitis, KPI auklėtinis, 1956 m. paskiriamas Statybos ir architektūros reikalų komiteto architektūros paminklų valstybinės apsaugos inspekcijos viršininku, pradedami tokie svarbūs nacionaliniam tapatumui projektai kaip Kauno pilies dalinis restauravimas (archit. Žibartas Simonavičius, 1954–1960), Vilniaus Aukštutinės pilies liekanų konservavimas (archit. Sigitas Lasavickas, 1956–1960), grandioziniai Trakų pilies atstatymo darbai (vadovas archit. Bronius Krūminis, 1953–1960). 1956–1959 m. rengiamas Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas.
 
Aktyviai į šią sritį įsilieja 1959 m. iš emigracijos Australijoje sugrįžęs prieškario modernistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris pradeda dirbti Mokslinėje gamybinėje restauracinėje dirbtuvėje. Paveldosaugininkas Jonas Glemža (1958–1963 m. LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkas) pasakoja, kad rašytojai, dailininkai kreipėsi į sovietinę Lietuvos valdžią reikalaudami stabdyti senamiesčio griovimą, ir būtent tada Statybos ir architektūros reikalų komitetas davė pavedimą organizuoti senamiesčio rekonstrukcijos projektą. Marija Drėmaitė, „Naujas senasis Vilnius: senamiesčio griovimas ir atstatymas 1944–1959 metais“, in: Atrasti Vilnių. Skiriama Vladui Drėmai, sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Lietuvos dailės istorikų draugija, 2010, p. 174–191.
 
Komitetas užsakė 2 projektus: Mokslinei restauracinei gamybinei dirbtuvei ir Miesto statybos projektavimo institutui. 1959 m. vyriausybė patvirtino restauratorių parengtą projektą, kurio vadovas buvo Kazimieras Šešelgis. Nuo tada uždrausta rekonstruoti Vilniaus gatvės rytinę pusę, siekiant sustabdyti senamiesčio griovimą.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

LKP Centro Komiteto ir Ministrų Tarybos 1962 09 10 nutarimas Nr. 592 „Dėl individualinės ir kooperatinės gyvenamųjų namų statybos“
LSSR architektų II suvažiavimo, įvykusio 1955 10 14–16, medžiaga
Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 87, ap. 1, b. 442, l. 30
TSKP Centro Komiteto ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“
Literatūra ir menas, 1955 11 12
MARIJA DRĖMAITĖ
„Naujas senasis Vilnius: senamiesčio griovimas ir atstatymas 1944–1959 metais“
Atrasti Vilnių. Skiriama Vladui Drėmai, sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Lietuvos dailės istorikų draugija, 2010, p. 174–191
ALGIMANTAS MAČIULIS
Permainingi metai. Architekto užrašai
Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.