Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Trumpa įžanga į Lietuvos skulptūros istoriją
Erika Grigoravičienė
 
Skulptūra – tai trimatės dailės rūšis, artimesnė tikrovei už tapybą ne vien tuo, kad jos kūrinius būtų galima suvokti ir liečiant, jei tik muziejų taisyklės to nedraustų. Ji glaudžiau susijusi su gyvenimu, nes savo erdvine apimtimi mena laikus, kai ne tik žmogaus pavidalo statula, bet ir beformis akmuo galėjo vienaip ar kitaip atstovauti nesamam, mirusiam žmogui, tarsi užimdamas fizinėje erdvėje jo paliktą vietą.
 
Sovietmečiu skulptūra pirmiausia buvo pritaikyta oficialios ideologijos sklaidai, bet ne mažiau nuosekliai plėtoti ir tradiciniai, su atstovaujamąja paskirtimi susiję žanrai – antkapis, portretas ar paminklas realiam asmeniui. Moderniems formos eksperimentams, estetikos ir aplinkos puošybos tikslams nuo 6 dešimtmečio pabaigos dažnai pasitelkiamas moters kūno pavidalas.
           
8 dešimtmetyje, kai tapyba atsigręžė į nepagražintą tikrovę, romantinio polėkio apimta skulptūra mėgavosi egzotiškomis medžiagomis ir veržliomis formomis. Vis dėlto ši dailės rūšis negali pernelyg skrajoti padebesiais. Skulptoriams, norintiems kurti ne vien mažus didelių statulų modelius, bet ir tikrus bronzos ar granito darbus, reikalinga tam tikra materialinė bazė, o ją užtikrinti lengviau susitelkus į būrį. Skulptūros slėniuose ilgainiui subrendo savikritiško atsinaujinimo – pavyzdžiui, pasidavimo gravitacijai – idėjos.
           
Apie 1990-uosius skulptūros ribos tapo nebeaiškios, ją pasidarė sunku atskirti nuo kitų dailės rūšių ir kasdienės tikrovės. Vakarų Europoje ir JAV šie procesai prasidėjo dar 7 dešimtmetyje. Amerikiečių dailėtyrininkė Rosalinda Krauss straipsnyje „Skulptūra išplėstame lauke“ (1979) pasiūlė ją apibūdinti per neigimą: tai yra kai kas pastate ar prie jo, bet ne architektūra, ar landšafto paviršiuje, bet ne landšaftas. Rosalind Krauss, „Sculpture in the Expanded Field“, October, 1979, t. 8, p. 30–44.  Tad skulptūra visuomet yra tarsi erdvės svetimkūnis.
 
Laisvoje Lietuvoje skulptūra tampa visuomeninių sąveikų dalyve. Šiame amžiuje po nedidelės pauzės vėl suklestėjusi visame pasaulyje, ji okupuoja ekspozicijų sales. Iš svetimkūnių formuojami ištisi paraleliniai pasauliai. 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Rosalind Krauss
Sculpture in the Expanded Field
October, 1979, t. 8, p. 30–44
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.