1990 m. Akademiniame dramos teatre Jonas Vaitkus pastatė Adomo Mickevičiaus Vėlines (scenogr. Jonas Arčikauskas, komp. Algirdas Martinaitis) ir Jošua Sobolio Getą (scenogr. Rasa Kriščiūnaitė, komp. Feliksas Bajoras). Tų pačių metų pabaigoje, beveik prieš pat 1991 m. sausio 13 d. įvykius, parodytas Rimo Tumino režisuotas Antono Čechovo Vyšnių sodas (scenogr. Rita Daunoravičienė, komp. Faustas Latėnas). Netrukus, 1991 m. pavasarį, įvyko Eimunto Nekrošiaus Nosies pagal Nikolajaus Gogolio apysaką premjera (scenogr. Nadežda Gultiajeva, komp. Algirdas Martinaitis).
Šie stilistiškai, tematiškai bei estetiškai labai skirtingi 9 dešimtmečio režisūros metrų debiutai nepriklausomos Lietuvos scenoje buvo paženklinti to paties netekties motyvo, persisunkę ta pačia atsisveikinimo su staiga praeitimi tapusiu laiku intonacija ir sklidini drąsos pripažinti buvusio teatro pabaigos – „išvietinimo“ – faktą.
Vėlinėse bei Gete Vaitkus ryžtingai skelbė teatro kaip laisvės šauklio misijos pabaigą ir simboliniais, raiškiai teatralizuotais smurto, prievartos, kančios vaizdais kalbėjo apie „deformuotą, suluošintą ir liguistą, dar tik laisvei bundančią ir dar tik pradedančią iš savo košmarų vaduotis tautos ir kiekvieno jos nario sąmonę“. Rasa Vasinauskaitė, Laikinumo teatras: lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 50. Vyšnių sodo veiksmą Tuminas įkurdino kažkokioje niūrioje tarpstotėje, kurioje įstrigę blaškėsi graudžiai juokingi žmonės, seniai netekę namų ir „susirinkę tarsi atsisveikinti – ne tiek vienas su kitu, kiek su pačiu laiku, savo praeitimi“, Ramunė Balevičiūtė, Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą, Vilnius: Metodika, 2012, p. 197. pasiglemžusia tai, kas brangiausia. Nosyje Nekrošius netikėtai „atskleidė groteskišką, negailestingą ir itin autoironišką savo teatro veidą“ – desakralizavo ir savo, ir „teatro kaip pranašo statusą“ Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 240–242. bei žemojo ir aukštojo stilių samplaika, ironija, parodija, banalybės refleksijomis lietuvių teatre pradėjo diegti postmodernią estetiką.
Jautriausiai Nepriklausomybės pradžioje nuskambėjo Vyšnių sodas, sukėlęs tam metui neįprastą publikos susidomėjimą ir iki šių dienų – žinoma, gerokai pasikeitęs – išlikęs Mažojo teatro repertuare. „Neabejoju, režisieriaus Rimo Tumino Vyšnių sodas – šiuo metu unikalus spektaklis visame Europos teatre“, visų pirma dėl „nepaprastų sąlygų, kuriomis jis vaidinamas“, dėl to, kad „į spektaklį vargiai begalima prasibrauti (kiekvieną vakarą salė būna sausakimša), nors dar neseniai grįžti namo būdavo pavojinga, artėdavo komendanto valanda“, – 1991 m. pradžioje rašė teatro kritikas Valdas Vasiliauskas. Ir tęsė: Vyšnių sodas, regis, itin taikliai apčiuopė ir įscenino 10 dešimtmečio pradžią paženklinusią sutrikimo, nežinios, realaus laiko pojūčio praradimo jauseną, kurdamas savaip „šmėkliško, lyg vaiduoklių laive“ veiksmo įspūdį, nelyg versdamas „trepučiuoti už durų“, už kurių žmonės „gyvena savo tikrą, kruopščiai slepiamą gyvenimą“, o „tau tartum siūlydamas pseudosiužetą“. Valdas Vasiliauskas, „Vyšnių sodo“ orkestras (Apgulto miesto teatre)“, Lietuvos aidas, 1991-04-09, p. 3. Gajevas (Rimantas Bagdzevičius, Juozas Rygertas) visiems sumigus išdidžiai žygiavo su naktipuodžiu; Simeonovas-Piščikas (Mykolas Smagurauskas, Andrius Žebrauskas) neištvėręs pakėlė grindų lentą ir po ja kaip niekur nieko nusilengvino; Lopachinas (Sigitas Račkys), įtikinėdamas Ranevskają (Eglė Gabrėnaitė), kad dvaras senas, dūrė lazda į lubas ir pro jas į sceną įlūžo palėpėje laikoma spinta; Varia (Inga Burneikaitė, Larisa Kalpokaitė) vogčiomis išgėrinėjo; Duniaša (Eglė Čekuolytė) nemačiomis nudžiovė Jašos (Mindaugas Capas) slaptos svajonės dalį – suvenyrinio Eifelio bokšto smaigą...
Komentarai
Rašyti komentarą