Aidas Marčėnas (g. 1960) spaudoje debiutuoja 9 dešimtmečio viduryje, o po kelerių metų – 1988-aisiais – išleidžiama pirmoji jo eilėraščių knyga Šulinys. Nuo tol vidutiniškai kas porą metų pasirodo naujos knygos. Be eilėraščių rinkinių, atskirais leidiniais pasirodė Marčėno publicistika (Būtieji kartiniai, 2008) bei užrašai (Sakiniai, 2013).
Marčėno kūryba nuo pirmųjų publikacijų sulaukia teigiamų įvertinimų bei apdovanojimų, pastaruosius vainikuoja 2005 m. įteikta Nacionalinė premija „už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose“. Nors dėl formuluotėje esančių „klasikinių vertybių“ galima ginčytis, tačiau autoriaus ištikimybė formaliesiems klasikinės poezijos atributams – rimui ir ritmui – neabejotina. Neabejotina ir tai, kad gebėjimas valdyti klasikinę formą, ypač sonetą, Marčėnui nekliudo kalbėti sava, prižeminta, ankstesnei poezijai būdingo iškilmingumo neturinčia kalba.
Jeigu dabar būtų renkamas lietuvių poezijos panteonas, Aidas M. turėtų būti banalybės dievas. Čia svarbu nesupainioti – ne užkruštas vasalas, o karalius, tas, kuriam jos paklūsta, tarnauja, nuveikia kartais gal nepastebimus, bet pačius svarbiausius darbus kalbos organizme, eilėraščio pastate. Banalybė šiuo atveju būtų arčiau paprastumo, naivumo, o ne lėkštumo ar karikatūros. Sigitas Parulskis, „Atsitrenkiantis aidas“, in: Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, 50 eilėraščių, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 66–67.
Paprastai banalybė tekstą padaro nepralaidų autentiškam bylojimui. Tačiau išskirtinis Marčėno poezijos bruožas – banalybės ir poetinės klišės suskamba naujai. Dėl to jo eilėraščiai lieka palyginti skaidrūs ir lengvai suprantami, juose aiškiai juntama lietuvių lyrikos tradicija.
Marčėno poezijai būdingas didelis junglumas bei gebėjimas derinti priešybes. Savo poetiniais mokytojais jis vadino skirtingoms lyrikos tradicijos atšakoms atstovaujančius ir dėl to vienas kitą ginčijančius poetus – Sigitą Gedą ir Tomą Venclovą. Poetikos lygmenyje minėtas junglumas pasirodo kaip klasiškumo ir šiuolaikiškumo derinimas, kitų tekstų išnaudojimas – šią postmodernistinio pastišo stilistiką Marčėnas nusako per dėvėtų drabužių metaforą:
ką gi jokių nėra galimybių pačiam pasisiūti
talentų tai jau tikrai neturiu už naujus sumokėti
tais kuriuos pirkotės brangiau ar gavot už nieką
jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo sielą Aidas Marčėnas, Eilėraštis „Second Hand“, in: Dėvėti, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.
Pirmiesiems Marčėno eilėraščių rinkiniams dar būdingi platesni mostai, pakilesnės tonacijos, poezijos kaip pasaulio vienumą išsaugančios kūrybinės energijos deklaravimas („Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“). Tačiau nuo ketvirtojo eilėraščių rinkinio Metai be žiogo (1994) tampa aiški tendencija atsisakyti plačių mostų, skambesnių apibendrinimų, deklaratyvių pasisakymų, ryškėja detalių konkretumas, daugėja slengo, kasdienės kalbos intonacijų.
Pastarosiose Marčėno eilėraščių knygose ryškūs konceptualūs sumanymai: dalį knygos Pasauliai (2005) užima modifikuoti sonetų vainikai; knyga Dievų taupyklė (2009) sudaryta iš per metus kasdien rašytų eilėraščių ir apibūdinama kaip „gyvenimo srauto poezija“; rinkinyje Ištrupėjusios erdvės (2012) skelbiami tik japoniški ketureiliai – tankos.
Komentarai
Rašyti komentarą