Viešųjų erdvių išsovietinimas prasidėjo dar Sąjūdžio laikais. 1989 m. pradėta griauti sovietinius paminklus, daugelis jų atsidūrė Grūto parke, kuris atviras lankytojams nuo 2001-ųjų. 1991 m. nukeltas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje, 1993 m. iš dabartinės Vinco Kudirkos aikštės išvežti generolo Ivano Černiachovskio palaikai ir paminklas. Bene ilgiausiai išstovėjo socrealistinės Žaliojo tilto skulptūros, dėl pavojingo susidėvėjimo nukeltos tik 2015 m. Iš visų miestų ir miestelių pašalinti visi paminklai „revoliucionieriams“, taip pat – šlovinantys sovietų armiją.
Dar iki Nepriklausomybės paskelbimo imta ieškoti okupacijos metu sunaikintų Lietuvos Respublikos paminklų likučių, juos atstatinėti, ypač – nacionalinio valstybingumo simbolius. Ilgainiui pastatyti paminklai tremtiniams, pokario partizanams, valstybės ir Lietuvos istorijos žymiausiems veikėjams, kovotojams už Lietuvos laisvę. 1989 m. Vilniuje atstatyti 6 dešimtmečio pradžioje išsprogdinti Antano Vivulskio Trys kryžiai, 1996 m. – Karolio Jelskio skulptūros virš Vilniaus arkikatedros frontono. Kuzmos atkurtos statulos pastatytos tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko iniciatyva kaip teisės į tikėjimo laisvę simbolis, neatsižvelgus į tai, kad centrinė šv. Elenos figūra tradiciškai laikoma Rusijos globėja.
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį valstybės mastu reikšmingų paminklų statymo klausimus sprendė nepriklausomų ekspertų komisijos, nuo XXI a. pradžios (Vilniuje – nuo 2007 m.) už tai atsakingos savivaldybės. Fizinė viešoji erdvė demokratijos laikais tapo visuomeninių sąveikų ir diskusijų, ginčų vieta, kur susiduria įvairios socialinės grupės su savo vertybėmis, skoniu ir interesais. Erdvės ideologizavimas, ženklinimas reikšmingais simboliais nebėra sklandus ir todėl, kad dėl medijų revoliucijos svarbesnė už fizinę tampa virtuali viešoji erdvė. Be to, informacijos laisvės sąlygomis sunkiau užtikrinti patikimą ryšį tarp fizinio skulptūros pavidalo ir numatytos jos prasmės.
Svarbiausi valstybinės reikšmės paminklai neatsitiktinai yra nuosaikiai realistiniai, neretai turintys ir XX a. pirmos pusės neoklasicizmo bruožų. Nors 1988 m. surengtam Vilniaus miesto įkūrimo paminklo konkursui skulptoriai pasiūlė ir modernių abstrakčių kūrinių, galiausiai 1996 m. prie Arkikatedros iškilo bronzinė skulptūra pagal Vytauto Kašubos projektą – kažkodėl nuo žirgo nulipęs Gediminas ir vilkas ant aukšto postamento. Pažvelgus iš apačios galima pamatyti, kad projektą įgyvendinęs Mindaugas Šnipas gerokai padidino vieną žirgo kūno dalį. Rinktis „prie arklio“ ypač pamėgo jaunimas su riedlentėmis.
2003 m. prie Nacionalinio muziejaus Vilniuje atidengtas granitinis Regimanto Midvikio paminklas karaliui Mindaugui, kurio kūgio formos postamentas tapo vaikų čiuožyne. Arūno Sakalausko Paminklas Lietuvos himnui ir jo autoriui Vincui Kudirkai (2009) Vilniuje sukurtas pagal demokratinę paminklų tradiciją – ant žemo postamento elegantiškų proporcijų tautos šviesuolis susimąstęs stovi susikišęs rankas į dailaus paltuko kišenes, nors statinys su Gediminaičių stulpais figūros fone turi užuominų į totalitarinę XX a. 4 dešimtmečio stilistiką. Vinco Kudirkos aikštė kartu su Nepriklausomybės aikšte šiandien yra svarbiausios Vilniaus agoros, politinių akcijų ir susibūrimų vietos.
Komentarai
Rašyti komentarą