Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Skulptūra ir erdvė: nuo 1990 m. iki šių dienų
Erika Grigoravičienė
Viešoji erdvė demokratijos laikais
Viešųjų erdvių išsovietinimas prasidėjo dar Sąjūdžio laikais. 1989 m. pradėta griauti sovietinius paminklus, daugelis jų atsidūrė Grūto parke, kuris atviras lankytojams nuo 2001-ųjų. 1991 m. nukeltas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje, 1993 m. iš dabartinės Vinco Kudirkos aikštės išvežti generolo Ivano Černiachovskio palaikai ir paminklas. Bene ilgiausiai išstovėjo socrealistinės Žaliojo tilto skulptūros, dėl pavojingo susidėvėjimo nukeltos tik 2015 m. Iš visų miestų ir miestelių pašalinti visi paminklai „revoliucionieriams“, taip pat – šlovinantys sovietų armiją.
 
Dar iki Nepriklausomybės paskelbimo imta ieškoti okupacijos metu sunaikintų Lietuvos Respublikos paminklų likučių, juos atstatinėti, ypač – nacionalinio valstybingumo simbolius. Ilgainiui pastatyti paminklai tremtiniams, pokario partizanams, valstybės ir Lietuvos istorijos žymiausiems veikėjams, kovotojams už Lietuvos laisvę. 1989 m. Vilniuje atstatyti 6 dešimtmečio pradžioje išsprogdinti Antano Vivulskio Trys kryžiai, 1996 m. – Karolio Jelskio skulptūros virš Vilniaus arkikatedros frontono. Kuzmos atkurtos statulos pastatytos tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko iniciatyva kaip teisės į tikėjimo laisvę simbolis, neatsižvelgus į tai, kad centrinė šv. Elenos figūra tradiciškai laikoma Rusijos globėja.
 
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį valstybės mastu reikšmingų paminklų statymo klausimus sprendė nepriklausomų ekspertų komisijos, nuo XXI a. pradžios (Vilniuje – nuo 2007 m.) už tai atsakingos savivaldybės. Fizinė viešoji erdvė demokratijos laikais tapo visuomeninių sąveikų ir diskusijų, ginčų vieta, kur susiduria įvairios socialinės grupės su savo vertybėmis, skoniu ir interesais. Erdvės ideologizavimas, ženklinimas reikšmingais simboliais nebėra sklandus ir todėl, kad dėl medijų revoliucijos svarbesnė už fizinę tampa virtuali viešoji erdvė. Be to, informacijos laisvės sąlygomis sunkiau užtikrinti patikimą ryšį tarp fizinio skulptūros pavidalo ir numatytos jos prasmės.
 
Svarbiausi valstybinės reikšmės paminklai neatsitiktinai yra nuosaikiai realistiniai, neretai turintys ir XX a. pirmos pusės neoklasicizmo bruožų. Nors 1988 m. surengtam Vilniaus miesto įkūrimo paminklo konkursui skulptoriai pasiūlė ir modernių abstrakčių kūrinių, galiausiai 1996 m. prie Arkikatedros iškilo bronzinė skulptūra pagal Vytauto Kašubos projektą – kažkodėl nuo žirgo nulipęs Gediminas ir vilkas ant aukšto postamento. Pažvelgus iš apačios galima pamatyti, kad projektą įgyvendinęs Mindaugas Šnipas gerokai padidino vieną žirgo kūno dalį. Rinktis „prie arklio“ ypač pamėgo jaunimas su riedlentėmis.
 
2003 m. prie Nacionalinio muziejaus Vilniuje atidengtas granitinis Regimanto Midvikio paminklas karaliui Mindaugui, kurio kūgio formos postamentas tapo vaikų čiuožyne. Arūno Sakalausko Paminklas Lietuvos himnui ir jo autoriui Vincui Kudirkai (2009) Vilniuje sukurtas pagal demokratinę paminklų tradiciją – ant žemo postamento elegantiškų proporcijų tautos šviesuolis susimąstęs stovi susikišęs rankas į dailaus paltuko kišenes, nors statinys su Gediminaičių stulpais figūros fone turi užuominų į totalitarinę XX a. 4 dešimtmečio stilistiką. Vinco Kudirkos aikštė kartu su Nepriklausomybės aikšte šiandien yra svarbiausios Vilniaus agoros, politinių akcijų ir susibūrimų vietos.
Statomi paminklai ir istorinėms Lietuvos ar kaip nors su Lietuva susijusioms asmenybėms, visuomenės, mokslo, kultūros veikėjams. Po 1990-ųjų juos kūrė tie patys sovietmečiu debiutavę skulptoriai. Jaunesnių kartų menininkai, aktyviai nedalyvavę monumentaliojoje propagandoje, Nepriklausomybės laikais galėjo įgyvendinti ir kai kuriuos sovietmečio darbus. 1995 m. Visų šventųjų (buvusioje Lazdynų Pelėdos) gatvėje Vilniuje atidengta dar 9 dešimtmetyje Dalios Matulaitės sukurta skulptūra Seserys – paminklas seserims rašytojoms Sofijai Ivanauskaitei-Pšibiliauskienei ir Marijai Ivanauskaitei-Lastauskienei, pasirašinėjusioms Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Panašaus stiliaus – tarsi sąstingio paveikta – ir Matulaitės Gražina Seimo rūmų kieme (2007), legendinė Adomo Mickevičiaus apdainuota lietuvė karžygė pavaizduota kaip raitelė su raguotu šalmu.
 
Naujų puikių paminklų sukūrė ir vyresnės kartos menininkai, „leninų“ autoriai. Konstantino Bogdano paminklas Abraomui Kulviečiui Jonavoje (2009), pusšešto metro aukščio bronzinė raštijos pradininko figūra, kupina Renesanso dvasios. Skulptoriaus įvaizdį pataisė avantiūristinis projektas – paminklas Frankui Zappai (1995) Vilniuje. Sauliaus Paukščio ir Sauliaus Pilinkaus sumanymas pastatyti paminklą nieko bendra su Vilniumi neturinčiam amerikiečių roko muzikantui privertė suabejoti paminklo sąvoka. Vėliau jie tokią pat skulptūrą pastatė ir Zappos gimtojoje Baltimorėje (JAV).
 
Pastangos atnaujinti paminklinę raišką buvo trumpalaikės. Paminklai be tradicinių skulptūrinių figūrų, pavyzdžiui, Gitenio Umbraso Paminklas sovietinių represijų aukoms (2000) – buvusio KGB pastato cokolyje iškaltos aukų pavardės, arba Roberto Antinio jaunesniojo Aukos laukas (2002), paminklas Romui Kalantai Kaune, nuolat kėlė įvairių visuomenės grupių nepasitenkinimą, atrodė nepakankami, tarsi laikini.
 
XXI a. įžymiems žmonėms atminti bendruomenių, visuomeninių organizacijų, pavienių rėmėjų iniciatyva dažniausiai statomos tikroviškos figūrinės skulptūros. Bene daugiausia jų sukūrė Romualdas Kvintas, taip pat Romas Vilčiauskas ir kiti. Kvinto Paminklas daktarui Cemachui Šabadui (2007), Berniukas su batu – paminklas rašytojui Romainui Gary [Romenui Gari] (2007), Nidoje ant suolelio sėdintis bronzinis Vytautas Kernagis (2009), taip pat ant aukštos kolonos iškeltas kiek luošas trimituojantis Vilčiausko Užupio angelas (2002), pastatytas dailininko Zenono Šteinio atminimui, bet tapęs viso Užupio angelu sargu, – visateisiai ir mylimi miestų gyventojai, su kuriais bendraujama, kalbamasi, apie kuriuos pasakojamos istorijos. Nuo jų kiek skiriasi Ksenijos Jaroševaitės Katinas (2009) rašytojai Jurgai Ivanauskaitei atminti, iškaltas iš 16 tonų akmens luito – sąlygiškų formų, stambus, didingas, bet irgi praskaidrinantis nuotaiką ne vien meno žinovams.
Laisvoje Lietuvoje tapo įmanoma menininkų saviraiška viešumoje. Vėliau kai kas net ėmė tuo piktnaudžiauti, bet pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu šiuolaikinė skulptūra mieste buvo tikras laisvės įsikūnijimas. Vienas pirmųjų tokių visiems matomų kūrinių – neproporcingai didelis, netinkamas, tiesiog nepadorus Mindaugo Navako Kablys (1994) ant stalinistinio Geležinkeliečių rūmų fasado. Šis antipaminklas, išsprogdinęs visas anksčiau galiojusias monumentalumo ir dekoratyvumo normas, – bene vienintelis įgyvendintas Navako Vilniaus sąsiuvinių projektas.
 
10 dešimtmetyje Vilniuje surengta keletas įvietinto meno projektų, kurių metu eksponuotos konkrečioms miesto erdvėms pritaikytos skulptūros ar skulptūrinės instaliacijos, trumpam pakeisdavusios miestovaizdį. Tai pirmiausia skulptoriaus Algio Lankelio kuruoti projektai Skulptūra senamiestyje (1994), Kasdienybės kalba (1995), Užmiršta dabartis (1996), kuriuose daugiausia dalyvavo jaunieji menininkai.
 
Urbanistinį Vilniaus peizažą žymiai pakeitė ir 2009-aisiais, Europos kultūros sostinės metais, prie Neries pastatytos trys didžiulės skulptūros. Urbanavičiaus Krantinės arką dešiniajame Neries krante, tarp Mindaugo ir Žaliojo tilto, žmonės praminė Vamzdžiu, nes ji pagaminta iš surūdijusių naftotiekio „Družba“ vamzdžių. Nors skulptoriaus tikslas buvęs formos ryšys su aplinka, kūrinys atviras interpretacijoms, žiūrovai jį siekia suprasti kaip kokios nors idėjos – ekologinės ar politinės – išraišką. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilniaus skulptūrų kelias, Vilnius: MMC, 2014, p. 65. 
 
Navako Dviaukštis – tai granitinis, į žvėrį panašus pusiau statinys, kupolas ant kolonų, „mistinė apsauginė šventovė“, kurios viduje lubose įmontuotas net iš Brazilijos atgabentas ametisto geodas, per ilgą laiką susiformavusi kristalų sankaupa, panaši į netaisyklingos formos granato vaisių. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilniaus skulptūrų kelias, Vilnius: MMC, 2014, p. 95. Antinio Puskalnis, regis, tuoj nuvirsiantis ant krantinės, – tai kažkas tarp skulptūros ir žemės meno. Šie trys puikūs garsių skulptorių darbai supriešino miesto bendruomenę, sulaukė daugybės viešų diskusijų, patyčių, bandymų susidoroti.
 
Daugelis kitų modernių kūrinių įvairiose, kartais atokesnėse Vilniaus vietose niekada niekam neužkliuvo. Vis dėlto jiems, regis, jaukiau „draustiniuose“, pavyzdžiui, 1991 m. skulptoriaus Gintaro Karoso netoli Vilniaus įkurtame 55 ha ploto Europos parke ar 2017 m. atnaujintoje skulptūrų ekspozicijoje Šiuolaikinio meno centro kieme.
 
Nuo objektų prie instaliacijų
Apie 1990-uosius skulptūros sąvoka ir šios dailės rūšies ribos ėmė darytis neaiškios.
 
Sąjūdžio laikais atrodė stipri su etnokultūriniu sąjūdžiu susijusi vadinamoji etnografinė kryptis, kuriai priklausytų Mindaugo Šnipo, Vytauto Umbraso, taip pat ankstyvieji Artūro Railos, Algio Lankelio darbai. Šiems menininkams būdingas domėjimasis etnografiniais reliktais, buities rakandų formomis, taip pat tradicinės liaudiškos medžio drožybos technika, pritaikant ją nefigūriniams, abstraktiems, dažnai neįprastai ryškiai nudažytiems dirbiniams.
 
Skulptūros raidos lūžį lėmė 9 dešimtmečio pabaigoje–10-ojo pradžioje debiutavusi karta – Artūras Raila, Algis Lankelis, Deimantas Narkevičius, Audrius Novickas, į grupę DDD susibūrę ir 1997 m. parodą „Arkoje“ surengę Dainius Liškevičius, Donatas Jankauskas-Duonis ir Darius Bastys, taip pat Gediminas Urbonas, Arvydas Ališanka ir kiti.
 
Plėtojantis šiuolaikiniam naujųjų medijų menui iškilo poreikis ir skulptūrą paversti šiuolaikiniu menu. Užuot vien interpretavę kasdienybės daiktų formas droždami, lipdydami, kaldami ar liedami iš skulptūrai įprasto medžio, molio, akmens ar metalo, menininkai pradėjo konstruoti objektus naudodami kasdienės tikrovės daiktus, gamtos radinius, pramoninius gaminius, taip pat bjaurias, pigias ir laikinas, minkštas ir net gendančias organines medžiagas – stiklą, vatą, plastiką, apoksidinę dervą, nuodėgulius, šieną, žvėrių kailius ar kiaulių galvas. Šie objektai tapo neatskiriami nuo tikrovės, gyvenimo, žmogaus kūno. Trimačius objektus taip pat ėmė kurti nebūtinai skulptūrą studijavę menininkai.
 
Šį skulptūros virsmą 1993 m. kuratorė Raminta Jurėnaitė stengėsi atskleisti Sorošo šiuolaikinio meno centro metinėje parodoje Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai. Jai objektas reiškė tai, kas atseit pranoksta įprastą skulptūros sampratą, bet pati paroda jį pristatė kiek kita prasme – 10 dešimtmečiui dar būdingą skulptūros kūrinį kaip objektą, pavienį konkretų daiktą. Tokį objektą žiūrovas gali apeiti iš visų pusių arba apžiūrėti kaip paveikslą ant sienos, nusistebėti milžinišku drobiniu meškinu ar paminkštintu rašomuoju stalu, lentynėle su didžiuliu iš medžio ištekintu aguročiu ar besijuokiančiais mediniais dantų protezais, betonu užpilta lovele ar lopšiu, į kurį galima susižeisti. Žiūrovas net gali pasimatuoti apsaugą kūnui ar išbandyti kokį kitą įrenginį, bet galiausiai jam tenka it per niekieno žemę keliauti prie kito kūrinio toje pačioje salėje.
 
Jaunosios kartos skulptoriai 10 dešimtmetyje susidomėjo kitais raiškos būdais – žemės menu, kūno akcijomis, filmais, taip pat dalyvaujamuoju menu, arba „socialine plastika“. Skaidra Trilupaitytė, Darius Bastys, 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000, p. 26. Skulptūra nuo šiol neretai yra tik viena iš parodos medijų, greta filmų, fotografijų ar piešinių. 10 dešimtmečio jaunieji menininkai Urbonas, Liškevičius, Jankauskas, Svajonė ir Paulius Stanikai pirmieji pradėjo kurti ir skulptūrines erdvės instaliacijas. Šį raiškos būdą iš dalies lėmė įvietintos, konkrečioms erdvėms pritaikytos asmeninės parodos-projektai, kuriuos dažniausiai būtų sunku tiksliai pakartoti. Daugiausia jų surengta „Jutempus“ galerijoje, ŠMC, o po 2000-ųjų ir Vilniaus galerijoje „Vartai“, taip pat Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje.
 
Erdvės instaliacija – apgalvotas keleto ar net gausybės objektų išdėstymas patalpoje, į kurią žiūrovas gali įeiti, – iš eksponavimo formato virto kūrinio sandaros principu ir dėl pasaulinių šiuolaikinio meno tendencijų. Aplinką padaryti neatsiejama kūrinių dalimi bene pirmasis sumanė Marcelis Duchamp’as [Marselis Diušamas], 1938 m. siurrealistų parodą Paryžiuje pavertęs tikru pragaru. Instaliacija yra tarsi išdidintas, už žmogų didesnis 4D asambliažas, arba išvirkščia skulptūra, nes žiūrovas vaikšto ne aplink ją, o jos viduje. Vis dėlto skulptūriniai objektai, neretai patys sudėlioti iš įvairių elementų, dažniausiai yra jos sudedamosios dalys.
 
Apie 2000-uosius Stanikų projektuose skulptūriniai elementai buvo didžiulės molinės krosnyje išdegtos nuogų numirėlių figūros, Jankausko-Duonio – gigantiškos putplasčio žmogbeždžionės ir šernų kailiais apdangstyti surenkami mamutų griaučiai. Dėl nebrangių medžiagų Duonis savo darbus vadina „skulptūriniu grafičiu“. Aistė Kisarauskaitė, „Donatas Jankauskas-Duonis: žvėriškų instinktų teisių gynėjas“, Dailė, 2015, Nr. 1, p. 93. Jo parodoje Sekmadienis, 2013 m. surengtoje ŠMC didžiojoje salėje, puikavosi gigantiškas kultinio serialo personažas Tonis Sopranas, fantastinės žmogbeždžionės milžinės griaučiai ir baugios lyg Dievo pirštas plaštakos lubose.
 
Liškevičius, 10 dešimtmetyje rengęs kinetinės skulptūros atrakcionus „Jutempus“ galerijoje, XXI a. sėkmingai išplėtojo muziejaus, archyvo, keistenybių kabineto ar mokslinio pavyzdžių rinkinio paradigmą. Jo instaliacija Labyrinthus 2014 m. Šiuolaikinio meno centre, pasak Agnės Narušytės, žiūrovus perkelia į „alchemikų, astrologų, numerologų laikus“, juos čia pasitinka plastikinė „geometrijos kraujo klane gulinti galva“, o begalinės rastų ar pagamintų daiktelių (žadintuvo su stirnos ragais arba angelo (?) plunksnomis aplipusios sudėvėtos šlepetės) dėlionės priverčia klaidžioti minčių labirinte. Agnė Narušytė, „Dviguba skaičių logika Dainiaus Liškevičiaus kūryboje“, Dailė, 2015, Nr. 2, p. 88.
 
Kunstkamerą priminė ir grafiko Giedriaus Jonaičio instaliacija Muziejus 2008 m. galerijoje „Akademija“, pilna patobulintų žvėrių iškamšų, šviesos diodų, keistenybių krautuvėse pirktų lėlyčių karstuose ir smulkintais banknotais kimštų dešrų.
 
XXI a. jaunosios kartos skulptorių (ši specialybė Vilniaus dailės akademijoje neišnyko) kūryboje pasitaiko iškaltų ar nulipdytų žmonių ir žvėrių figūrų, bet akivaizdžiai vyrauja instaliacijos. Figūrinei krypčiai atstovauja labai skirtingi menininkai: marmurinį Apoloną VU Filologijos fakultetui iškalęs Marius Zavadskis, už popsą baramas Martynas Gaubas, geriausiai žinomas kaip didelės geltonos ant šono gulinčios nukirstos ūsuoto vyro galvos autorius, didelius pagyvenusius nuogalius lipdantis Mykolas Sauka, mažesnius žmones su žvėrimis – Rūta Jusionytė. Kartu su Zavadskiu kurį laiką parodas rengęs Martynas Martišius, be figūrinių bronzos skulptūrėlių, siužetinių polistireno reljefų ir neegzistuojančių trimačių objektų fotografijų, sukūrė ir gigantišką Altorių (2005), instaliaciją iš medžio, kiaulės audinių, medicininių tvarsčių ir šviesos diodų. Pasak Vido Poškaus, savo sandara ji primena mįslingus priešistorės reliktus ir sukelia minčių apie kultūros regresą. Vidas Poškus, „Martynas Martišius: po artišoko ženklu“, Dailė, 2013, Nr. 1, p. 101.
 
Žilvinas Landzbergas, Jonas Aničas, Nerijus Erminas, Justė Venclovaitė skulptūrines instaliacijas kuria iš neįprastų dizaino konstrukcijų, gamtos radinių ar į juos panašių pagamintų objektų, civilizacijos liekanų. Žvėrių figūros ir baldų dalys, Aušros Vartų gatvės namo kamine rastas senovinis kojos protezas, šviestuvu virtusi pamesto vaikiško ančiuko galva, kačių nagų draskyklė ar iš organinio stiklo sukonstruotas klasicistinio pastato maketas, pripildytas pieno, tampa keistą buveinę, užgriozdintą palėpę, siaubo kambarį ar paslaptingą sodą primenančios daugialypės daiktų sankaupos dalimi. Svarbus daugumos instaliacijų elementas – šviesa, kartais naudojamas ir garsas.
 
Landzbergo 00-24 (2010) buvo į Šiuolaikinio meno centrą perkelta „realios eglių girios dalis su „tvinpyksiškais“ miško buities reliktais“. Ūla Tornau, „Vienas Žilvino Landzbergo kūrybos skaitymas“, Dailė, 2010, Nr. 1, p. 93. Be karūnos (ŠMC, 2015) turėjo palubėje įrengtą balandinę, šviesos bokštą, bet labiausiai pribloškė antro aukšto kiemelyje padėtais gigantiškais briedžio ragais, kurių prasmė – vien žiūrovo reikalas. Monika Krikštopaitytė, „Gotikinis miškas“, 7 meno dienos, 2015 05 01. Svarbiausias instaliacijų personažas ir yra žiūrovas, „lyg detektyvas aptinkantis mįslingas aplinkas ir bandantis susiorientuoti jų topografijoje“. Ūla Tornau, „Vienas Žilvino Landzbergo kūrybos skaitymas“, Dailė, 2010, Nr. 1, p. 93.
 
Kiti menininkai vengia gyvų būtybių pavidalų, apsiriboja abstrakčiomis formomis ir šviesa. Antanui Gerlikui patinka ramūs statiniai, Rimantui Milkintui – gravitacijos poetika, pažabotas medžiagų elgesys. Jo plieniniu kampuočiu sutvirtinti faneros lakštai ar virvių laikomi betono kūgiai atrodo pavojingi lyg užtaisyti spąstai. Algio Kasparavičiaus instaliacijos primena statybų aikštelę po sprogimo ar žemės drebėjimo, nes menininko tikslas – paveikti žmogiškąjį laiko pojūtį.
 
Instaliacijas iš trimačių objektų šiandien kuria keramikai (Audrius Janušonis, Onutė Grigaitė) ir tekstilininkai (Eglė Ganda Bogdanienė, Jurga Šarapova). Jas kuria ir bene šiuolaikiškiausi Lietuvos menininkai – Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos duetas Pakui Hardware. Pasitelkę keramiką, silikoną, neoną, organinį stiklą, industrinius robotus, skaitmeninę spaudą iš NASA archyvo, įvairius skysčius, maistinius pigmentus ar spirulinos dumblius, jie naikina ribą tarp virtualybės ir realybės, tarp organinių ir sintetinių kūnų.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų
Sudarė Raminta Jurėnaitė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000
Mindaugas Navakas. Šlovė buvo ranka pasiekiama
Sudarė Elona Lubytė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2015
Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai
Katalogas, sudarė Raminta Jurėnaitė, Vilnius: Sorošo šiuolaikinio meno centras Lietuvoje, 1993
DANUTĖ GAMBICKAITĖ
„Bėgant Pakui Hardware greičiu“
Dailė, 2017, Nr. 1, p. 42–47
EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ
„Rankų darbas ir rebusai“
21 ketvirtadienis, Vilnius: „Vartų“ galerija, 2012, p. 22
AISTĖ KISARAUSKAITĖ
„Donatas Jankauskas-Duonis: žvėriškų instinktų teisių gynėjas“
Dailė, 2015, Nr. 1, p. 90–97
MONIKA KRIKŠTOPAITYTĖ
„Gotikinis miškas“
7 meno dienos, 2015 05 01
JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ
Vilniaus skulptūrų kelias
Vilnius: MMC, 2014
AGNĖ NARUŠYTĖ
„Dviguba skaičių logika Dainiaus Liškevičiaus kūryboje“
Dailė, 2015, Nr. 2, p. 86–94
VIDAS POŠKUS
„Apie Jono Aničo įdomumą ir paslaptingumą“
Dailė, 2016, Nr. 2, p. 80–85
VIDAS POŠKUS
„Martynas Martišius: po artišoko ženklu“
Dailė, 2013, Nr. 1, p. 100–107
VIDAS POŠKUS
„Nerijus Erminas: skulptūros ir kultūros perkonstruotojas“
Dailė, 2014, Nr. 1, p. 90–97
VAIDA ŠČIGLIENĖ
Arvydas Ališanka
Vilnius: Artseria, 2007
ŪLA TORNAU
„Vienas Žilvino Landzbergo kūrybos skaitymas“
Dailė, 2010, Nr. 1, p. 92–97
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.