Viešųjų erdvių išsovietinimas prasidėjo dar Sąjūdžio laikais. 1989 m. pradėta griauti sovietinius paminklus, daugelis jų atsidūrė Grūto parke, kuris atviras lankytojams nuo 2001-ųjų. 1991 m. nukeltas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje, 1993 m. iš dabartinės Vinco Kudirkos aikštės išvežti generolo Ivano Černiachovskio palaikai ir paminklas. Bene ilgiausiai išstovėjo socrealistinės Žaliojo tilto skulptūros, dėl pavojingo susidėvėjimo nukeltos tik 2015 m. Iš visų miestų ir miestelių pašalinti visi paminklai „revoliucionieriams“, taip pat – šlovinantys sovietų armiją.

 

Dar iki Nepriklausomybės paskelbimo imta ieškoti okupacijos metu sunaikintų Lietuvos Respublikos paminklų likučių, juos atstatinėti, ypač – nacionalinio valstybingumo simbolius. Ilgainiui pastatyti paminklai tremtiniams, pokario partizanams, valstybės ir Lietuvos istorijos žymiausiems veikėjams, kovotojams už Lietuvos laisvę. 1989 m. Vilniuje atstatyti 6 dešimtmečio pradžioje išsprogdinti Antano Vivulskio Trys kryžiai, 1996 m. – Karolio Jelskio skulptūros virš Vilniaus arkikatedros frontono. Kuzmos atkurtos statulos pastatytos tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko iniciatyva kaip teisės į tikėjimo laisvę simbolis, neatsižvelgus į tai, kad centrinė šv. Elenos figūra tradiciškai laikoma Rusijos globėja.

 

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį valstybės mastu reikšmingų paminklų statymo klausimus sprendė nepriklausomų ekspertų komisijos, nuo XXI a. pradžios (Vilniuje – nuo 2007 m.) už tai atsakingos savivaldybės. Fizinė viešoji erdvė demokratijos laikais tapo visuomeninių sąveikų ir diskusijų, ginčų vieta, kur susiduria įvairios socialinės grupės su savo vertybėmis, skoniu ir interesais. Erdvės ideologizavimas, ženklinimas reikšmingais simboliais nebėra sklandus ir todėl, kad dėl medijų revoliucijos svarbesnė už fizinę tampa virtuali viešoji erdvė. Be to, informacijos laisvės sąlygomis sunkiau užtikrinti patikimą ryšį tarp fizinio skulptūros pavidalo ir numatytos jos prasmės.

 

Svarbiausi valstybinės reikšmės paminklai neatsitiktinai yra nuosaikiai realistiniai, neretai turintys ir XX a. pirmos pusės neoklasicizmo bruožų. Nors 1988 m. surengtam Vilniaus miesto įkūrimo paminklo konkursui skulptoriai pasiūlė ir modernių abstrakčių kūrinių, galiausiai 1996 m. prie Arkikatedros iškilo bronzinė skulptūra pagal Vytauto Kašubos projektą – kažkodėl nuo žirgo nulipęs Gediminas ir vilkas ant aukšto postamento. Pažvelgus iš apačios galima pamatyti, kad projektą įgyvendinęs Mindaugas Šnipas gerokai padidino vieną žirgo kūno dalį. Rinktis „prie arklio“ ypač pamėgo jaunimas su riedlentėmis.

 

2003 m. prie Nacionalinio muziejaus Vilniuje atidengtas granitinis Regimanto Midvikio paminklas karaliui Mindaugui, kurio kūgio formos postamentas tapo vaikų čiuožyne. Arūno Sakalausko Paminklas Lietuvos himnui ir jo autoriui Vincui Kudirkai (2009) Vilniuje sukurtas pagal demokratinę paminklų tradiciją – ant žemo postamento elegantiškų proporcijų tautos šviesuolis susimąstęs stovi susikišęs rankas į dailaus paltuko kišenes, nors statinys su Gediminaičių stulpais figūros fone turi užuominų į totalitarinę XX a. 4 dešimtmečio stilistiką. Vinco Kudirkos aikštė kartu su Nepriklausomybės aikšte šiandien yra svarbiausios Vilniaus agoros, politinių akcijų ir susibūrimų vietos.

Laisvoje Lietuvoje tapo įmanoma menininkų saviraiška viešumoje. Vėliau kai kas net ėmė tuo piktnaudžiauti, bet pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu šiuolaikinė skulptūra mieste buvo tikras laisvės įsikūnijimas. Vienas pirmųjų tokių visiems matomų kūrinių – neproporcingai didelis, netinkamas, tiesiog nepadorus Mindaugo Navako Kablys (1994) ant stalinistinio Geležinkeliečių rūmų fasado. Šis antipaminklas, išsprogdinęs visas anksčiau galiojusias monumentalumo ir dekoratyvumo normas, – bene vienintelis įgyvendintas Navako Vilniaus sąsiuvinių projektas.

 

10 dešimtmetyje Vilniuje surengta keletas įvietinto meno projektų, kurių metu eksponuotos konkrečioms miesto erdvėms pritaikytos skulptūros ar skulptūrinės instaliacijos, trumpam pakeisdavusios miestovaizdį. Tai pirmiausia skulptoriaus Algio Lankelio kuruoti projektai Skulptūra senamiestyje (1994), Kasdienybės kalba (1995), Užmiršta dabartis (1996), kuriuose daugiausia dalyvavo jaunieji menininkai.

 

Urbanistinį Vilniaus peizažą žymiai pakeitė ir 2009-aisiais, Europos kultūros sostinės metais, prie Neries pastatytos trys didžiulės skulptūros. Urbanavičiaus Krantinės arką dešiniajame Neries krante, tarp Mindaugo ir Žaliojo tilto, žmonės praminė Vamzdžiu, nes ji pagaminta iš surūdijusių naftotiekio „Družba“ vamzdžių. Nors skulptoriaus tikslas buvęs formos ryšys su aplinka, kūrinys atviras interpretacijoms, žiūrovai jį siekia suprasti kaip kokios nors idėjos – ekologinės ar politinės – išraišką. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilniaus skulptūrų kelias, Vilnius: MMC, 2014, p. 65. 

 

Navako Dviaukštis – tai granitinis, į žvėrį panašus pusiau statinys, kupolas ant kolonų, „mistinė apsauginė šventovė“, kurios viduje lubose įmontuotas net iš Brazilijos atgabentas ametisto geodas, per ilgą laiką susiformavusi kristalų sankaupa, panaši į netaisyklingos formos granato vaisių. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilniaus skulptūrų kelias, Vilnius: MMC, 2014, p. 95. Antinio Puskalnis, regis, tuoj nuvirsiantis ant krantinės, – tai kažkas tarp skulptūros ir žemės meno. Šie trys puikūs garsių skulptorių darbai supriešino miesto bendruomenę, sulaukė daugybės viešų diskusijų, patyčių, bandymų susidoroti.

 

Daugelis kitų modernių kūrinių įvairiose, kartais atokesnėse Vilniaus vietose niekada niekam neužkliuvo. Vis dėlto jiems, regis, jaukiau „draustiniuose“, pavyzdžiui, 1991 m. skulptoriaus Gintaro Karoso netoli Vilniaus įkurtame 55 ha ploto Europos parke ar 2017 m. atnaujintoje skulptūrų ekspozicijoje Šiuolaikinio meno centro kieme.

Erdvės instaliacija – apgalvotas keleto ar net gausybės objektų išdėstymas patalpoje, į kurią žiūrovas gali įeiti, – iš eksponavimo formato virto kūrinio sandaros principu ir dėl pasaulinių šiuolaikinio meno tendencijų. Aplinką padaryti neatsiejama kūrinių dalimi bene pirmasis sumanė Marcelis Duchamp’as [Marselis Diušamas], 1938 m. siurrealistų parodą Paryžiuje pavertęs tikru pragaru. Instaliacija yra tarsi išdidintas, už žmogų didesnis 4D asambliažas, arba išvirkščia skulptūra, nes žiūrovas vaikšto ne aplink ją, o jos viduje. Vis dėlto skulptūriniai objektai, neretai patys sudėlioti iš įvairių elementų, dažniausiai yra jos sudedamosios dalys.

 

Apie 2000-uosius Stanikų projektuose skulptūriniai elementai buvo didžiulės molinės krosnyje išdegtos nuogų numirėlių figūros, Jankausko-Duonio – gigantiškos putplasčio žmogbeždžionės ir šernų kailiais apdangstyti surenkami mamutų griaučiai. Dėl nebrangių medžiagų Duonis savo darbus vadina „skulptūriniu grafičiu“. Aistė Kisarauskaitė, „Donatas Jankauskas-Duonis: žvėriškų instinktų teisių gynėjas“, Dailė, 2015, Nr. 1, p. 93. Jo parodoje Sekmadienis, 2013 m. surengtoje ŠMC didžiojoje salėje, puikavosi gigantiškas kultinio serialo personažas Tonis Sopranas, fantastinės žmogbeždžionės milžinės griaučiai ir baugios lyg Dievo pirštas plaštakos lubose.

 

Liškevičius, 10 dešimtmetyje rengęs kinetinės skulptūros atrakcionus „Jutempus“ galerijoje, XXI a. sėkmingai išplėtojo muziejaus, archyvo, keistenybių kabineto ar mokslinio pavyzdžių rinkinio paradigmą. Jo instaliacija Labyrinthus 2014 m. Šiuolaikinio meno centre, pasak Agnės Narušytės, žiūrovus perkelia į „alchemikų, astrologų, numerologų laikus“, juos čia pasitinka plastikinė „geometrijos kraujo klane gulinti galva“, o begalinės rastų ar pagamintų daiktelių (žadintuvo su stirnos ragais arba angelo (?) plunksnomis aplipusios sudėvėtos šlepetės) dėlionės priverčia klaidžioti minčių labirinte. Agnė Narušytė, „Dviguba skaičių logika Dainiaus Liškevičiaus kūryboje“, Dailė, 2015, Nr. 2, p. 88.

 

Kunstkamerą priminė ir grafiko Giedriaus Jonaičio instaliacija Muziejus 2008 m. galerijoje „Akademija“, pilna patobulintų žvėrių iškamšų, šviesos diodų, keistenybių krautuvėse pirktų lėlyčių karstuose ir smulkintais banknotais kimštų dešrų.

 

XXI a. jaunosios kartos skulptorių (ši specialybė Vilniaus dailės akademijoje neišnyko) kūryboje pasitaiko iškaltų ar nulipdytų žmonių ir žvėrių figūrų, bet akivaizdžiai vyrauja instaliacijos. Figūrinei krypčiai atstovauja labai skirtingi menininkai: marmurinį Apoloną VU Filologijos fakultetui iškalęs Marius Zavadskis, už popsą baramas Martynas Gaubas, geriausiai žinomas kaip didelės geltonos ant šono gulinčios nukirstos ūsuoto vyro galvos autorius, didelius pagyvenusius nuogalius lipdantis Mykolas Sauka, mažesnius žmones su žvėrimis – Rūta Jusionytė. Kartu su Zavadskiu kurį laiką parodas rengęs Martynas Martišius, be figūrinių bronzos skulptūrėlių, siužetinių polistireno reljefų ir neegzistuojančių trimačių objektų fotografijų, sukūrė ir gigantišką Altorių (2005), instaliaciją iš medžio, kiaulės audinių, medicininių tvarsčių ir šviesos diodų. Pasak Vido Poškaus, savo sandara ji primena mįslingus priešistorės reliktus ir sukelia minčių apie kultūros regresą. Vidas Poškus, „Martynas Martišius: po artišoko ženklu“, Dailė, 2013, Nr. 1, p. 101.