Urbanistinės plėtros procese esminiu tapo Komunistų partijos pažadas kiekvieną šeimą aprūpinti nuosavu butu ir 1957 m. priimtas nutarimas „Dėl gyvenamosios statybos SSRS išvystymo“. Būtent jame buvo numatyta pagarsėjusi utopinė užduotis per 10–12 metų likviduoti butų trūkumą SSRS. Vieninteliu būdu tai įgyvendinti laikyta masinė surenkamojo gelžbetonio blokinių daugiabučių statyba. SSRS projektuotojai sėkmingai pasinaudojo Vakarų Europos šalių technologiniais sprendimais ir nuo 1959 m. masiškai „paleido“ standartinių gyvenamųjų namų gamybą. Šių namų standartus reglamentavo SNiP‘ai (Statybos normos ir taisyklės), Statybos normos ir taisyklės (СHиП, Строительные нормы и правила) buvo įdiegtos 1955 m. statybinės-architektūrinės reformos metu. Gyvenamųjų namų, bendrabučių ir viešbučių projektavimo normos įsigaliojo nuo 1958 m. gegužės 1 d. pagal SSKP CK ir SSRS MT 1957 07 31 nutarimą „Apie gyvenamųjų namų statybos išvystymą SSRS“. kurie buvo atnaujinami labai retai.

 

Masinės gyvenamosios namų statybos raidoje Sovietų Sąjungoje galima atsekti keturias kartas. 6 dešimtmečio pabaigoje įsigalėjo penkiaaukštis, pagarsėjęs „chruščiovkos“ pavadinimu (serijos 1605, 1-464). Tokiuose namuose suprojektuoti itin „taupūs“ butai: vienam gyventojui nustatyta 9 m² gyvenamojo ploto norma; dominavo 1–2 kambarių butai (svarbu, kad kiekviena šeima turėtų nors ir mažytį, bet atskirą butą); didesniuose, 2–3 kambarių (rečiau 4 kambarių) butuose dažniausiai būdavo pereinami kambariai; nedidelės virtuvės buvo skirtos tik maisto ruošimui (plotas iki 4,5–6 m²); vonios darytos bendroje patalpoje su tualetais, o standartinio buto aukštis nustatytas iki 2,5 m – kur kas žemesnis, lyginant su stalininio laikotarpio buto standartu.

 

Vienintelis veiksmingas būdas įvesti patobulinimus sovietinėje gyvenamųjų namų sistemoje buvo eksperimentinis projektavimas. Toks skyrius 1960 m. buvo įkurtas Vilniaus miestų statybos projektavimo institute. Čia jauni architektai Gediminas Valiuškis, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Enrikas Tamoševičius 1960–1965 m. parengė pirmuosius eksperimentinius projektus, kuriuose kambarius skyrė lengvos sustumiamos pertvaros arba pertvaros-spintos, todėl butai galėjo būti transformuojami.

 

Architektūrinės įvairovės paieškas stambiaplokščių namų architektūroje liudija architekto Tamoševičiaus ir inžinieriaus Mindaugo Bilevičiaus parengti dvylikos ir devynių aukštų stambiaplokščių namų projektai. Pagal pastarąjį 1964 m. devynaukščiai namai pastatyti Žirmūnuose ir Raudonosios Armijos prospekte (dab. Savanorių pr.). Vis dėlto didžioji dalis eksperimentinių projektų taip ir liko neįgyvendinti arba buvo realizuoti su žymiais pakeitimais.

 

Sėkmingiausia eksperimentine stambiaplokščių gyvenamųjų namų serija reikėtų laikyti 1967 m. MSPI architekto Broniaus Krūminio grupės (archit. Algimantas Umbrasas, Vidas Sargelis, inž. Vaclovas Zubrus) parengtą antrosios kartos 5, 9 ir 12 aukštų namų seriją Nr. 1-464-LI, skirtą statybai Lietuvoje. Ši iniciatyva buvo susijusi su galimybe Lazdynų gyvenamajame rajone pastatyti naujus eksperimentinius namus. „Lietuviškoje“ serijoje, remiantis standartiniu sienų ilgiu (3,20 m), suprojektuoti 1, 2, 3 ir 4 kambarių butai (gyvenamojo ploto riba – 60 m²), kuriuose įdiegta nemažai pagerinimų: sumažintas pereinamų kambarių skaičius, vonios kambariai atskirti nuo tualetų, suprojektuotos patogesnės virtuvės, vietoj balkonų įrengtos lodžijos.

 

Gyvenamųjų namų architektūros ir butų planavimo pagerinimas tapo svarbiu Lietuvos architektų uždaviniu, nors ši projektavimo sritis nebuvo laikoma prestižine. 1973 m. architekto Broniaus Krūminio grupė sukūrė trečios kartos stambiaplokščių namų seriją 120V, kuri išsiskyrė reljefiškesniais fasadais, kampinių balkonų šviesšešėliais, didesnėmis pagalbinėmis patalpomis ir virtuvėmis; ja remiantis parengtas variantas 120K, skirtas Kaunui.

 

Šioje serijoje matyti architektų siekis patogiau suplanuoti butus ir suteikti namų fasadams tūrinę įvairovę. Tipinio projektavimo ribose tai buvo tam tikri žingsniai sprendžiant architektūrinės monotonijos ir butų pagerinimo klausimus. 1981 m. vykusioje konferencijoje „Industrinių daugiabučių namų statybos ir architektūros raida bei perspektyvos“ kolegos įvertino Krūminį sakydami, kad serijose 1-464LI, 120V ir 120K architekto ranka jaučiama labiausiai.

 

8 dešimtmečio pabaigoje ir 9 dešimtmečio pradžioje masinėje gyvenamojoje architektūroje galima sutikti ir regionalizmo bruožų. Pavyzdžiui, 1980 m. gyvenamųjų namų serijoje Klaipėdos miestui (tai buvo jau ketvirtosios kartos stambiaplokščių gyvenamųjų namų serija) dominavo kampinių balkonų ir balkonų lodžijų ritmas bei raudonų plytų apdaila, kuri buvo laikoma klaipėdietiško stiliaus akcentu. Atsižvelgta ir į nepastovų Klaipėdos klimatą – suprojektuotos lodžijos, kurios galėjo būti įstiklinamos kaip verandos. Naujovė masinės statybos bute buvo ir erdvus 11 m² holas, vedantis į balkoną, apšildoma palėpė, surenkamieji stogai be ruloninių dangų ir erdvesnės virtuvės (8,67 m²).

 

Galima sakyti, kad kai kitose respublikose architektai šalinosi masinės statybos ir iniciatyvą perėmė inžinieriai, Lietuvoje stambiaplokščių namų projektavimui visuomet vadovavo profesionalūs architektai. Bendrame SSRS masinės gyvenamosios statybos kontekste šias Lietuvos architektų pastangas reikėtų laikyti išskirtinėmis, kadangi, nepaisant standartizacijos, masinės gyvenamosios architektūros srityje išliko siekis gerinti gyvenamąją aplinką, turint labai ribotą medžiagų ir pastatų tipų pasirinkimą.

 

 

Lazdynai – vienas pirmųjų Vilniaus gyvenamųjų rajonų, pastatytų pagal naujųjų Europos priemiesčių pavyzdį (archit. Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, pastatytas 1967–1973). Jo pagrindą sudaro žiedinė gatvių sistema ir laisvai aplink pusiau atvirus kiemus sukomponuotų gyvenamųjų namų grupės, išdėstytos sudėtingame reljefe ir natūraliame pušyne. Čia buvo sėkmingai įgyvendinta pakopinė visuomeninio aptarnavimo sistema: 40 000 žmonių apgyvendinti keturiuose mikrorajonuose, kurių kiekvienas turi savo parduotuves, darželius, mokyklas ir mikrorajonų centrus. Lazdynuose pavyko įgyvendinti iš tiesų novatoriškus namų statybos reljefe ir gamtinės aplinkos išsaugojimo sprendimus. Čia architektai sukūrė architektūrinę kompozicinę įvairovę, kurioje jaučiama Stokholmo priemiesčių (Vällingby, Farsta) įtaka.

 

Nuo pat pradžių Čekanauskas su Brėdikiu ypač daug dėmesio skyrė rajono vietos paieškai – natūralių kalvų ir pušynų teritorijai, kuri tapo urbanistinio plano pagrindu. Lazdynai taip pat buvo ta vieta, kurioje pirmą kartą namai pastatyti gana didelio nuolydžio reljefe. Tai neabejotinai sukėlė problemų derinant projektą su Vilniaus namų statybos kombinatu. Čekanauskas prisimena:

 

 

Tačiau architektams pavyko sukurti skandinaviškiems gyvenamiesiems rajonams būdingą namų aukščių ir tūrių urbanistinę įvairovę: čia pastatyti 15 tipų (serija 1-464-LI) namai – iki tol nematyti laužytos konfigūracijos penkiaaukščiai, terasomis žemėjantys penkiaaukščiai ir devynaukščiai, pirmieji vertikalūs akcentai – bokštiniai šešiolikaaukščiai ir dvylikaaukščiai namai (1969). Pastarieji buvo grynai estetinis-kompozicinis sprendimas, kadangi stambiaplokščiai bokštiniai pastatai buvo pripažinti neefektyviais (todėl vėlesnieji šešiolikaaukščiai pastatyti jau iš monolitinio gelžbetonio).

 

Lazdynai išsiskyrė ir visuomeniniais pastatais – specialiai rajonui jaunas architektas Česlovas Mazūras suprojektavo novatorišką nestandartinę mokyklą. Taip pat architektai suteikė individualių bruožų standartiniams prekybos centrams, pastatytiems kiekviename mikrorajone. Lazdynų papėdėje buvo numatyta moderni visuomeninė erdvė su sporto aikštynu ir ekspozicijų centru, o virš magistralės (Kosmonautų, dab. Laisvės prospekto) suprojektuotas pagrindinis rajono kultūrinis-prekybinis centras, į kurį vedė visos rajono pėsčiųjų alėjos. Šį įspūdingą pastatą (archit. Mazūras) akivaizdi paralelė sieja su Vällingby rajono centru, „pakabintu“ virš metro linijos. Deja, visuomeninio-kultūrinio rajono centro įgyvendinimui pritrūko lėšų.

 

Gamtinė aplinka, įvairių aukščių ir įvairiai sukomponuoti namai, išsaugoti natūralūs ir specialiai suprojektuoti nauji želdiniai drauge su pėsčiųjų takais, natūralaus akmens mūro sienelėmis ir moderniomis skulptūromis kūrė skandinaviško priemiesčio įspūdį. Pasak Čekanausko, įtakingas Maskvos vyriausiasis architektas, apžiūrėjęs Lazdynus, įvertino: „reljefas išnaudotas sėkmingai“. Ši vėliau sustabarėjusi frazė padėjo Lazdynams ne tik tapti sovietinės urbanistikos etalonu, bet ir pavyzdžiu visam Rytų blokui. 1974 m. Lazdynai apdovanoti Lenino premija – tai buvo pirmasis tokio lygio valstybinis apdovanojimas, skirtas už urbanistinį projektą. Pagal tuomet galiojusią tvarką apdovanojimui pristatyti ne tik projektuotojai, bet ir administratoriai bei statybininkai, todėl apdovanotąjį kolektyvą sudarė architektas Brėdikis, inžinieriai-statybininkai Algimantas Kleinotas ir Vincentas Šileika, Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiasis architektas Vytautas Balčiūnas, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Valiuškis, projekto vyriausiasis architektas Čekanauskas.

 

Nepaisant garbingo apdovanojimo, čia galima įžvelgti du paradoksus. Pirma, sumanytas ir projektuotas kaip opozicija sovietiniam pilkumui, vakarietiško modernizmo inspiruotas rajonas tapo ne tik pripažintu pavyzdžiu, bet ir sumaniai naudotu propagandos įrankiu pristatant moderniosios sovietinės architektūros pasiekimus tiek užsienyje, tiek ir šalyje, kur standartinių gyvenamųjų rajonų monotonija jau pradėjo susilaukti kritikos. Jis tarsi užtikrino, kad industrinė masinė statyba turi optimistinę ateitį. Antra, Lietuvos architektams Lazdynai simbolizavo vakarietiško modernizmo dvasią ir geresnės gyvenamosios architektūros viltį. Tačiau šiandien ši vieta simbolizuoja dar vieną iš prastų medžiagų pastatytą (nors ir gerai suplanuotą) sovietinės respublikos gyvenamąjį rajoną, liudijantį visagalės masinės standartinės statybos gniaužtus. Vėliau planuojant kitus mikrorajonus jau nebepavyko pasiekti panašaus modernistinio idealizmo. Kita vertus, nuolatos griežtėjo ir ekonominiai svertai – pirmiausia buvo didinamos užstatymo tankumo ir namų aukščio normos.